Lietuviškoji „pažįstamų“ ekonomika

Per savo pakankamai margą gyvenimą esu nemažai paklajojęs. Jeigu sekate mano pasakojimus „Rinkos aikštėje“, arba esate skaitę kokį interviu su manimi, tai jau turbūt atkreipėte dėmesį, kad jaučiuosi tiek pat kėdainietis, kiek ir vilnietis.

Iš tiesų esu kilęs iš Pagirių miestelio, įsikūrusio Kėdainių rajono pakraštyje, bet maždaug nuo 2002 m. gyvenu Vilniuje. Buvau kuriam laikui nusibeldęs dar ir į Švediją, bet neilgam, tai čia net nesiskaito. O per didžiąją krizę teko vėl grįžti arčiau gimtųjų namų, į Šėtą. Gyvendamas pas savo tetą ir dirbdamas Šėtos kultūros centre labai greitai, gal jau po kokio mėnesio, vėl pradėjau tarmiškai ilginti trumpuosius ir trumpinti ilguosius balsius, kas yra būdinga Kėdainių krašto žmonėms. Taigi niekas nepaneigs, kad mano gyslomis teka tikro kėdainiečio kraujas.

Bet šį kartą noriu papasakoti jums apie Ukmergę, kuri man irgi yra beveik savas miestas. Buvau dar visai vaikis, kai mano sesutė nutekėjo į šitą romantiškai kaimiško stiliaus miestuką, ir nuo tada beveik visas atostogas praleisdavau pas ją prižiūrėdamas sūnėnus. O vėliau, kai jau sūnėnai buvo gerokai paaugę ir sesė užsinorėjo imtis nuosavo verslo, tai vėl parsikvietė mane į pagalbą. Ir aš, žinoma, daug nesvarstęs išsikomandiravau į Ukmergę, nusiteikęs šį kartą ne šiaip pabūti miesto svečiu, bet ir tapti tikru ukmergiškiu.

Tais laikais Ukmergė, galima sakyti, buvo veterinarijos vaistinių ir statybinių medžiagų parduotuvių miestelis. Ir, tiesą sakant, pakankamai nušiuręs. Dar Ukmergė garsėjo roko muzika ir turėjo net tokį savotišką muzikinį judėjimą, kuris vadinosi „Rockmergė“. Iš čia kilo kažkada garsi grupė „Requiem“ su Psichu priešakyje (beje, tos grupės bosistas, jei neklystu, dirbo vienoje iš statybinių medžiagų parduotuvių) ir tokia Raminta, kurią jūs visi žinote kaip Bjelle ir kurios „Brolužį“ šiais laikais mokiniai mokyklose dainuoja per Sausio 13-osios minėjimus.

Daugiau apie Ukmergę kaip ir nebeturiu ką papasakoti. Dar man labai įstrigę, kad arčiausiai namų stovėjusio prekybos centro kasininkės būdavo labai nemandagios. Tiesa, tais laikais beveik visoj Lietuvoj nemandagumas buvo praktiškai standartas ir norma, bet to prekybos centro kasininkės buvo itin aršios pirkėjų nekentėjos – todėl aš dar iki šiol būtent to tinklo parduotuvėse neapsipirkinėju. Iš principo.

Bet čia jau tikrai praktiškai viskas, ką galiu papasakoti apie Ukmergę ir joje pragyventus metus ar pusantrų. Nebent tik išskyrus vieną, bet turbūt esminį Ukmergės bruožą: kad visi ten labai savi ir kad visas miestas praktiškai gyvena iš pažinčių.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Atsiliepusiai tetutei turėjau išdėstyti beveik visą savo biografiją, nepraleisdamas nė batų dydžio ir vitaminų, kuriuos vaikystėje esu gėręs, rūšies.[/quote]

Vos tik su negausia savo manta ir knygų ryšuliais į Ukmergę nusigavau, iškart teko patirti, kad reikalai čia tvarkomi kiek kitaip nei normaliam pasaulyje. Skubiai reikėjo ieškotis kur apsigyventi, o vietiniame laikraštyje radau vos porą butų nuomos skelbimų. Tik vienas iš jų pasirodė tinkamesnis, tad paskambinau nurodytu numeriu.

Atsiliepusiai tetutei turėjau išdėstyti beveik visą savo biografiją, nepraleisdamas nė batų dydžio ir vitaminų, kuriuos vaikystėje esu gėręs, rūšies. Bet visko išklausinėjusi ji staiga pradėjo mykti man į ragelį, kad net nežino, kaip čia dabar viskas bus, nes kol kas tame bute gyvenąs jos pažįstamas, o vėliau lyg ir norėtų kitas pažįstamas jame įsikurti, tai gal ji net ir nenuomos ir t.t.

Net nesupratau tiksliai, kokiu tikslu tada ji įdėjo nuomos skelbimą į laikraštį. Gal tik dėl to, kad laikraščio redakcijoje dirbo pažįstama, kuri tą skelbimą sutiko įdėti nemokamai?.. Ar čia atvirkščiai buvo – čia laikraščiui to skelbimo reikėjo, nes neturėjo ką spausdinti?

Kad ir kaip ten bebūtų, buto teko ieškoti per pažįstamus. Čia tiesiu taikymu nuvairavau pas sesės vyrą, gimusį, augusį Ukmergėje ir visus ten pažįstantį. Ir tikrai: paskambinęs porai žmonių, iškart suorganizavo man buto apžiūrą.

Vieta buvo visai patogi, butukas neblogai sutvarkytas, o kaina – atsižvelgiant į Ukmergės butų nuomos rinką ir dar kad surasta per pažįstamus – buvo tokia juokinga, kad buvau pasiryžęs čia pat susimokėti už pusę metų į priekį. Bet žinote ką?.. Buto šeimininkė atsisakė paimti tuos pinigus iš manęs. Nes nenorėjo „skriausti“ pažįstamo pažįstamo, o kita vertus – jeigu iš užsienio grįžtų kažkoks pažįstamas, tai gal norėtų tame bute apsigyventi, ir man reikėtų išsikelti…

Sutarties, be abejo, jokios nepasirašėm: juk sutarėm „per pažįstamus“. Atrodė, kad nieko čia baisaus ta sutartis, bet. Nors buvom sutarę, kad įsikelti galėsiu „nuo rytojaus“, staiga visas procesas išsitempė iki savaitės. Ir spėkit kodėl: nes porą naktų dar ten toks šeimininkės pažįstamas norėjo panakvoti. Mainais už kažkokius buto paremontavimus. Tiksliai net nežinau, kas ten buvo, tai tiesiog: pažįstami.

Jeigu jums jau atrodo, kad šitoj istorijoj per daug pažįstamų, tai palaukit – čia dar tik pradžia. Tikros linksmybės prasidėjo tada, kai su sesute ėmėm darbuotis. Patalpas verslui gavom per pažįstamus. Kažkokius ten leidimus padarė pažįstami, o dirbti pasamdėm pažįstamų dukras. Į iškilmingą atidarymą mes pakvietėm pažįstamus, kurie turėjo pažįstamų savivaldybėje. Užkandžių atvežė pažįstama restorano šeimininkė (labai pigiai, beveik už dyką!), grojo pažįstamas muzikantas ir t.t.

Reklamas mums irgi darė pažįstami. Beveik už dyką, todėl padarė kreivas ir tik iš kažkelinto karto. Vėliau mes jiems pardavinėjom savo paslaugas už savikainą arba su nuostoliu, nes reikėjo juk už tas reklamas kažkaip atsilyginti. Ir apskritai – visai Ukmergei mes dirbom beveik už dyką, nes visi buvo arba mano sesės pažįstami, arba bent jau sesės vyro buvę bendramoksliai, bendradarbiai arba žvejybos draugai. Žodžiu – vis tiek pažįstami.

Prisipažinsiu, iš pradžių visa šita „pažįstamų ekonomika“ man šiek tiek kėlė šypseną, bet paskui įsivažiavau, ir viskas pradėjo netgi patikti. Jūs tik pagalvokit: argi ne šaunu, kai dėl visko gali susitarti? Viskas pigu ir beveik nemokamai, tereikia tik paskambinti „vienam pažįstamam“. Argi ne gyvenimas!

Bet kažkodėl ilgainiui visa tai ėmė erzinti, o į mano „komandiruotės“ pabaigą ir apskritai nuo tų „pažįstamų“ jau pradėjo pykinti.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Tau galbūt žmogus tik pavirino mašinos duslintuvą (10 minučių darbo), bet jis už tai gali tavęs paprašyti padėt nukasti bulves (darbas nuo aušros iki sutemų plius tavo traktorius).[/quote]

Pirmas dalykas – šitoj „pažįstamų“ ekonomikoj nėra nieko konkretaus. Rodos, susitari su žmogum dėl kažkokios paslaugos, jis lyg ir sutinka, bet kada bus rezultatas (paslauga, produktas) – neaišku. Gali ir iš viso nebūti. Ir tokiu atveju tu nelabai gali kažko išsireikalauti, nes: sutarčių jokių nėra, pinigai čia irgi nieko nevaidina, o dar ir su „pažįstamu“ negali pyktis, nes gal kažkada kokios paslaugos gali prireikti. Kitaip tariant, esi priklausomas nuo to „pažįstamo“ nuotaikos, mėnulio fazės ar Dievo malonės. Kantriai tikėkis ir lauk, ir galbūt gausi tai, dėl ko esi susitaręs.

Antras dalykas, ir kur kas blogesnis už pirmąjį, tai, kad už tas paslaugas anksčiau ar vėliau tu turėsi irgi atsiskaityti. Irgi paslaugomis, be abejo. Ir niekam neįdomu, kad tos paslaugos kainos ar išeikvoto laiko atžvilgiu gali būti net labai nelygiavertės. Tau galbūt žmogus tik pavirino mašinos duslintuvą (10 minučių darbo), bet jis už tai gali tavęs paprašyti padėt nukasti bulves (darbas nuo aušros iki sutemų plius tavo traktorius). Ir nieko jam nepasakysi, nes pinigais ir laiku čia niekas neskaičiuoja: paslauga už paslaugą, taip sakant.

Ir galiausiai trečias dalykas, kurio ukmergiškiai, esu tikras, patys niekada nesuprato: Ukmergė yra baisiai pigus miestas. Ir kalbu čia ne apie pinigus ir ne apie tai, kad ten labai pigu gyventi. Kalba eina apie mąstymo būdą, apie patį žmonių mentalitetą. Ukmergiškiai neturi jokio kokybės standarto, nes ten viską daro pažįstami, iš kurių tos kokybės nei pareikalausi, nei jiems ja atsilyginsi, kai ateis laikas už paslaugas atsiskaityti.

Aš vėliau dar daug kartų gyvenime esu susidūręs su tuo „pažįstamų“ mentalitetu. Manęs nuolat prašydavo (ir dabar dar kartais paprašo, tik rečiau) nemokamai pagroti, pavesti renginį, ar parašyti ką nors. Kartais už tai žadėdavo begalinę reklamą ir stulbinančią karjerą, kartais – tik kada nors atsilyginti paslaugomis arba ateityje parūpinti užsakymų „už pinigus“. Bet visada, kai sutikdavau kažką padaryti už dyką, tai viskas, ką už tai gaudavau – tik nauji prašymai dar ką nors padaryti nemokamai. Žmonėms labai greitai įstringa atmintin, kad tu neatsisakai jiems padėti, ir kai kitą kartą tos pagalbos jiems vėl prireiks – jie tiesiu taikymu vėl kreipsis į tave.

Nežinau ar Ukmergė vis dar laikosi ant „pažįstamų“ ekonomikos. Retokai ten beužsuku ir beveik nebeturiu ten pažįstamų, su kuriais bendraučiau. Kai važiuoju pro šalį, tai matosi, kad miestas keičiasi ir tvarkosi. Ir norisi tikėti, kad ne tik išoriškai.

Bet viena tikrai žinau: viskas turi savo kainą. Ir jūs galbūt esate girdėję tą posakį „neturėk šimto eurų – turėk šimtą draugų“, bet iš tiesų iš tiesų sakau jums: geriau turėkite ir viena, ir kita. Draugai tegul būna draugystei, o šimtą eurų verčiau sumokėsite už tai, už ką verta sumokėti.