Lietuviško taupumo ypatumai

Iš vaikystės prisimenu tokį epizodą: mes su mama atvažiavę pas mano sesę į Ukmergę. Nebepamenu, kokiu reikalu mes ten važiavom, bet kad buvom mieste, tai už vieną reikėjo ir apsipirkti, nes mano tėviškės parduotuvėlėj tais laikais ne visko galėdavai gauti.

Tai štai: sėdim mes mano sesės virtuvėj, ir mama vardija mūsų pirkinių sąrašą. Į turgų reikėtų rūkytos mėsytės ir kojinių, į vaistinę – tetraciklino, nošpos ir valerijono lašų (su šitais trim vaistais anais laikais gydė viską. Ta prasme – absoliučiai viską), į ūkinių prekių parduotuvę – tėvukui vinių ir pjūkliuką, o į maisto – gal kokios silkės ir tualetinio popieriaus.

Ir čia staiga įsiterpia mano sesuo: ne ne, sako. Tualetinio popieriaus važiuosim kitur – ten beveik dvidešimt (lietuviškų) centų pigiau.

Šitas epizodas įstrigo mano atmintin visam gyvenimui – iki tiek viskas pasirodė absurdiška. Dar ir šiandien prisimenu tą klaikios kokybės tualetinį popierių, kurį anais laikais naudojo visa Ukmergė: savo tekstūra jis buvo panašus į tą dekoratyvinį (taip vadinamą „tampomą“) popierių, iš kurio mokykloje karpydavom girliandas. O švelnus jis būdavo maždaug tiek pat, kiek vidutinio grublėtumo švitrinis. Esu tikras, kad vyresni žmonės žino, apie ką čia kalbu – kažką panašaus kartais galite rasti dar ir dabar, užsukę į kokios pigios pakelės kavinukės ar vietinės reikšmės įstaigėlės tualetą. Ir todėl man buvo niekaip nesuprantamas toks požiūris, kad reikia važiuoti per pusę miesto (mažiausiai – minus pusė lito degalams) tik tam, kad dvidešimt centų pigiau nusipirktum niekam tikusį daiktą.

Žinoma, laikai tada buvo kiti. Didžiųjų prekybos centrų dar nebuvo, ir negalėjai taip lengvai gauti visko, ko tik širdis įsigeis. O jeigu ir rasdavai tai, ko tau reikia, tai ne visada būdavo už ką nusipirkti. Todėl geros gaspadinės nuolat turėdavo sukti galvą, kad ir šeimą aprūpintų, ir kartu kiek įmanoma daugiau sutaupytų. Nenuostabu, kad taip besistengdamos kartais ir perspausdavo – ką čia beslėpti.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų: pasiturintieji planuoja dešimtmetį į priekį. O ką planuoja „pigūs“ žmonės? Geriausiu atveju – kaip praleisti šeštadienio vakarą. Jų akys didelės ir norai beribiai, ir visko jiems reikia čia ir dabar.[/quote]

Bet man yra keista, kad štai tokio lietuviško taupumo apraiškų matau dar ir šiandien – laikais, kai visi gyvenam geriau ir kai visi suprantam, kad pigus tualetinis popierius dar nė vieno nepadarė turtingu. Žmonės visko ieško pigiau – bet ne tam, kad sutaupytų, o tam, kad galėtų nusipirkti dar daugiau pigaus šlamšto. Kam pirkti brangesnius batus, jei turguje gali rasti pigiau, o už likusius pinigus dar nusipirkti ir pigią kinišką tarką, kuri rūdyti pradės betarkuojant vos trečiąją bulvę?

Tai, kad tuos brangesnius batus nešiosite ne vieną sezoną, o penkerius metus, ir tai, kad tą tarką vis tiek išmesite po pirmojo panaudojimo, jums ne argumentas: kam ta kokybė, svarbiausia – kiekybė. Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų: pasiturintieji planuoja dešimtmetį į priekį. O ką planuoja „pigūs“ žmonės? Geriausiu atveju – kaip praleisti šeštadienio vakarą. Jų akys didelės ir norai beribiai, ir visko jiems reikia čia ir dabar.

Vienas mano bičiulis, kuris dabar gyvena Lenkijoj (ir skaito ten visus mano straipsnius), neseniai stebėjosi dėl lenkų. Kaip taip yra, rašo jis man. Visus metus visi lenkai skundžiasi, kad nėra pinigų. Bet kai ateina Naujieji, tik bam! – ir tūkstantis zlotų ant stalo. Už „chlapūškes“ ir fejerverkus. Čia maždaug šeši šimtai eurų, kaip tai suprasti?! Paaiškink man, Virgi!..

Ir aš neturiu, ką jam atsakyti – mes Lietuvoj juk gyvename lygiai taip pat. Parduotuvėse dairomės akcijų ir griebiame viską, kam nuolaida. Parsinešę namo dar ir džiaugiamės gerais pirkiniais, nes viskas išėjo pigiau. Bet palaukit: jeigu nusiperki daiktą, kurio tau nereikia – tai ar čia sutaupei, ar išleidai?..

Pažįstu daugybę žmonių, kurie įsivaizduoja, kad šitokiu būdu jie taupo. Kai kuriems iš jų mėnesio gale netgi lieka šiek tiek pinigų – jie juos tvarkingai atsideda, kad vėliau galėtų nusipirkti didesnį televizorių. Nes kaip gi be šito – be didesnio televizoriaus ir naujausio telefono juk niekas neišgyventų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Parduotuvėse dairomės akcijų ir griebiame viską, kam nuolaida. Parsinešę namo dar ir džiaugiamės gerais pirkiniais, nes viskas išėjo pigiau. Bet palaukit: jeigu nusiperki daiktą, kurio tau nereikia – tai ar čia sutaupei, ar išleidai?..[/quote]

Bet ir tokių žmonių dabar jau reta: kur kas dažniau tokie taupytojai tiesiog vaikšto apsirengę vienkartiniais rūbais, su kuriais jaučiasi nei patogiai, nei gražūs, valgo prastą maistą, nuo kurio jaučiasi nei sotūs, nei sveiki, ir kiekvieno mėnesio gale skundžiasi, kad trūksta pinigų net būtiniausioms reikmėms.

Ir ką jie daro vos gavę atlyginimą? Iškart atsigauna: puola internetu užsisakinėti dar daugiau pigių rūbų ir skuba į parduotuves pirkti pigių skanumynų su akcija. Gerai išsileidę jie jau vėl sunerimsta, o į mėnesio pabaigą dargi pamato, kad naujieji rūbai po trečio skalbimo jau nebeteko spalvos ar net formos. Taigi ir vėl: nebėra pinigų ir nėra ką apsirengti – vien stresas ir nemigo naktys.

Iš tiesų iš tiesų sakau jums – aš nepaliauju šituo stebėtis. Kad žmonės nuolat skundžiasi, kaip jie blogai gyvena, bet piršto nė nepajudins, kad pagerintų savo būtį ir buitį. Viena mano skaitytoja po kažkuriuo straipsneliu komentaruose skundžiasi, kad gyvena suvargusioj trobelėj, kur tamsu ir drėgna, ir kad skurdus tas jos gyvenimėlis. Man jos būtų beveik gaila, bet žiūrėkite – internetą tai ji turi! Tikriausiai net ir prietaisą kažkokį tam internetui pagauti – kompiuterį ar išmanųjį telefoną – ji turi, nes kaipgi kitaip galėtų skaityti mano „susireikšminusius kliedesius“ ir juos komentuoti?

Štai čia ir yra visa ko šaknys: vargo žmonės prioritetus susidėlioja iš apačios į viršų, ir jų taupumas virsta „pigumu“. Ar nemanote, kas viskas turėtų būti atvirkščiai: pirmiausia – duona ant stalo, o tik po to – internetas? Pirmiausia – stogas virš galvos ir šiluma, o tik vėliau – televizorius ir telefonas?

Nemanykit, kad maivausi, jog pats puikiai moku tvarkytis. Kartais būna ir man, kad tualetinio popieriaus į kitą miesto galą važiuoju, o kartais ir batus internetu užsisakau, nes paveiksliukuose gražiai atrodė ir išpardavimas. Niekas nėra tobulas su savo pinigais – čia faktas. Bet lygiai toks pat faktas, kad jeigu tik skųsies ir nieko nebandysi pakeisti, tai vargu ir ar rezultatų sulauksi. Nes, kaip sako protingi žmonės, tu gauni ne tai, ko labiausiai nori, o tai, dėl ko dirbi.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Vargo žmonės prioritetus susidėlioja iš apačios į viršų, ir jų taupumas virsta „pigumu“. Ar nemanote, kas viskas turėtų būti atvirkščiai: pirmiausia – duona ant stalo, o tik po to – internetas? Pirmiausia – stogas virš galvos ir šiluma, o tik vėliau – televizorius ir telefonas?[/quote]

Amerikiečių rašytojas Henry Davydas Thoreau nuostabioje savo knygoje apie gyvenimą miške ant ežero kranto paties iš rąstų pasistatytoje trobelėje rašo – aš padariau save labai turtingu, sumažinęs savo norus vos iki kelių. Štai nuo ko turėtų pradėti kiekvienas, norintis geresnio gyvenimo: pirmiausia turite atskirti sąvokas „noriu“ ir „reikia“. Juk jums tikrai nereikia aštuonių megztinių – reikia vieno gero. Nereikia naujausio telefono, jei pernykštis vis dar puikiai veikia. Nereikia sportinio automobilio, kur degalus srebia kibirais, jei juo tik kartą per savaitę pavažiuojat kaimo keliuku į parduotuvę – tam reikalui užtektų dviračio su atšvaitais.  

Kai norai tampa mažesni, atsiveria erdvės kokybei. Tada ir vėl sutaupote, nes nebereikia pirkti to paties po tris kartus. Bet dar svarbiau – jūs pasijuntate geriau, nes patys sau nebeatrodote kaip vargšai. O juk ar ne tai ir yra svarbiausia – jaustis geriau?..

Pagalvokite apie tai, mano brangūs skaitytojai. Ir likit sveiki.