Lietuvių draugiškumą emigracijoje lemia ne šalies dydis

Niekam ne paslaptis, kad lietuviai emigracijoje, kur yra didesnės bendruomenės, vengia vieni kitų ir stengiasi apsimesti, jog patys jais nesa. O dar baisiau, pasak emigrantų, yra dirbti pas savus, t. y. lietuvius. Tačiau visai kitokia situacija yra ten, kur tautiečių grupelės gana mažos: jos draugiškos, žmonės palaiko vieni kitus, dažnai bendrauja ir susitinka. Tai patvirtina ir „Rinkos aikštės“ pašnekovės, kurios jau ne vienerius metus gyvena galbūt nelabai emigracijai populiariose lietuviams šalyse – Bulgarijoje, Estijoje, Kinijoje.

Bulgarijoje – meilės emigrantai

Meilės emigrante save vadinanti Justina Mikeliūnaitė Bulgarijoje gyvena nuo 2013-ųjų rugsėjo. Ji neslepia, kad tokia šioje šalyje yra ne viena.

„Bulgarija tikrai nevilioja ekonominių migrantų. Daugiausia čia meilės emigrančių. Ne išimtis esu ir aš. Čia atvažiavau pas mylimąjį bulgarą“, – pasakojo pašnekovė.

Jos teigimu, lietuvių bendruomenė Bulgarijoje nėra didelė, tačiau kiek tiksliai lietuvių ten gyvena nuolatos, pasakyti negali.

„Tikslių skaičių nėra, nes ambasadai ar konsulatui apie save pranešama savanoriškai. Bulgarijoje gyvena turbūt tik kiek daugiau nei 100 lietuvių, yra čia įsigijusių atostogų namus. O bendruomenė, kaip organizacija, šiuo metu vienija apie 30 aktyviausių tautiečių ir jų šeimos narių“, – teigė Justina.

Jauna moteris gana aktyviai dalyvauja bendruomenės renginiuose, yra Lietuvių bendruomenės Bulgarijoje pirmininkės (Rimantės Verbylaitės Tzolovos) pavaduotoja. 

„Rašau tinklaraštį Kliukarka.wordpress.com, kur dalijuosi ir čia gyvenančių lietuvių istorijomis, savo įspūdžiais apie gyvenimą šioje šalyje, viešinu, kiek galiu, bendruomenės renginius ir iniciatyvas. Bandau prisidėti prie veiklos tuo, ką moku geriausiai – fiksuoti bendruomenės gyvenimą raštu“, – apie savo veiklas kalbėjo aktyvi lietuvė.

Neturi, ko vieni kitiems pavydėti

Prieš kurį laiką Justina savo socialinio tinklalapio paskyroje buvo rašiusi, jog Bulgarijoje lietuvių bendruomenė yra žymiai draugiškesnė, šiltesnė nei šalyse, kur mūsų tautiečių yra daug daugiau ir gana gausios bendruomenės, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė (JK), Ispanija, Skandinavijos šalys. Jos nuomone, tai lemia keletas priežasčių. 

„Viena iš jų yra bendruomenės mažumas. Dauguma vieni kitus pažįstame, tad kažkokie pikti kėslai ar nešvarūs darbeliai labai greitai išlįstų. Paprasčiausiai nepalankios sąlygos intrigoms ar apgaulėms, – šypsosi emigrantė. – O kita priežastis – neturime, dėl ko konkuruoti ir dėl ko vieni kitiems pavydėti. 

Bulgarijos lietuviai – arba meilės emigrantai, arba avantiūristai, ieškantys nuotykių, iššūkių, drąsiai besileidžiantys į naują gyvenimo etapą. Mus vienija noras drauge sutikti šventes, pasidalinti patirtimis, o ne kuo daugiau uždirbti. Gal ir bulgarams būdingas bendruomeniškumas užkrečia.“

Lietuviai pensininkai kuriasi Bulgarijoje

Pasak Justinos lietuvių emigrantų amžius Bulgarijoje gana įvairus. Ji juos suskirstė į dvi grupes.

„Meilės emigrantai/-ės bei laikinai atvykę verslo/karjeros reikalais yra gana jauni žmonės, tarp 25–45 metų (vidutiniškai), tačiau ryškėja ir kita tendencija. Vis daugiau esamų ar greitu metu būsimų lietuvių pensininkų perka namus Bulgarijos kaime ir ketina čia praleisti dalį laiko arba persikraustyti gyventi. Už lietuvišką pensiją Bulgarijoje gali sau leisti kiek daugiau, vilioja pigus nekilnojamasis turtas kai kuriuose kaimuose ir pigesnis pragyvenimas bei malonesnis klimatas, – atviravo lietuvė. – Geriausias pavyzdys – Slavyani kaimas Lovečo rajone, kur lietuviams priklauso jau apie 20 namų. Jie turi ir savo puslapį „Facebooke“ LietuviaiSlavyani.“

[quote author=“Justina Mikeliūnaitė“]Bulgarijos lietuviai – arba meilės emigrantai, arba avantiūristai, ieškantys nuotykių, iššūkių, drąsiai besileidžiantys į naują gyvenimo etapą. Mus vienija noras drauge sutikti šventes, pasidalinti patirtimis, o ne kuo daugiau uždirbti.[/quote]

Nors Bulgarija nėra mažas šalis, tačiau ten gyvenantys lietuviai emigrantai susitinka gana dažnai. Daugiausiai bendrauja Sofijos bei jau minėti Slavyani kaimo lietuviai. 

„Skirtinguose miestuose gyvenantys lietuviai į renginius sostinėje atvažiuoja kelis kartus per metus, o Jonines jau penkerius metus drauge sutikome Slavyani kaime. Užsimezgė tikrai daug gražių draugysčių. Aš gyvenu Blagojevgrado mieste, bet tą 100 km iki sostinės tikrai verta įveikti dažniau vien dėl ryšio su ten gyvenančiais lietuviais“, – apie tautiečius šiltai atsiliepė Justina.

Lietuviai nenuobodžiauja

Paprašyta papasakoti, kokia dar veikla, be įprastų tautinių ir religinių švenčių šventimo, užsiima Bulgarijos lietuviai, rodės, jog moteris niekada nesustos…

„Kasmet prieš Kalėdas pristatome Lietuvą tarptautinėje labdaringoje tautų mugėje, prisidedam prie kitų labdaringų, visuomeninių akcijų. Kelis kartus Bulgarijos lietuviai prisidėjo prie pasaulio lietuvių iniciatyvos ir organizavo bėgimą 5 už Lietuvą. 

Čia gyvenantys lietuviai yra kūrybingi ir įkvepiantys, – gražių žodžių negailėjo pašnekovė. – Rimantė Verbylaitė Tzolova su vyru Tzvetanu skraido parasparniais ir turi įkūrę parasparnių klubą „Vertical dimention paragliding club“. Kasmet bent po keletą lietuvių atvyksta mokytis kulinarijos meno į Kulinarijos akademiją. Bulgarę vedęs vilnietis Vlad Simanel pradėjo čia gaminti kvepiančias kojines, Monika Tamulionytė siuva krepšius ir sėdmaišius „Moneo Design“, Maja Sawyer gamina rankų darbo puodelius ir suvenyrus „Wow gifts“, yra vertėjų, pedagogų, virtuvės šefų, verslininkų ir t.t.“

Anot Justinos, taip pat nemažai lietuvių antrųjų pusių yra gana aktyvūs, pramokę lietuviškai ir mielai dalyvauja lietuviškuose susibūrimuose.

Nepritapusių Bulgarijoje ir grįžusių atgal į Lietuvą, kaip sakė emigrantė, turbūt vienetai. Dauguma gana gerai pamatuoja savo norus ir galimybes prieš vykdami čia gyventi. Tuo metu ji pati juokauja, jog mielai grįžtų, jei tik įkalbėtų savo antrąją pusę. 

„Man patinka Bulgarija, daug čia išmokau ir džiaugiuosi galimybe pažinti ir mylėti dvi šalis, būti laukiama abiejose. Tačiau kartais tas savęs dalinimas į dvi dalis vargina, – pripažįsta Justina. – Emigracija turi savo kainą, tačiau aš koncentruojuosi į teigiamus dalykus. Pernai Bulgarijoje gimė dukrytė, čia turime savo namus, tad kol kas kuriame su šeima gyvenimą Bulgarijoje, bet Lietuvai tikrai nesakau ne.“

Greitai įsitraukė į bendruomenės veiklą

Net keliose šalyse – Latvijoje, Bulgarijoje, JK – gyvenusi ir pastaruoju metu su šeima Estijoje įsikūrusi Jūratė Pikelienė teigė, kad tiek Latvijoje, tiek Estijoje ar JK lietuvių bendruomenės nėra mažos. Tačiau, jos nuomone, jose žmonės atitolę, galbūt nejaučia „gimtosios kalbos bado“.

„Bulgarijoje – bendruomenė nebuvo didelė, vienijo apie šimtą narių, bet puikiai organizuota. O ir žmonės – noriai bendraujantys, aktyviai dalyvaujantys bendruomenės gyvenime. Man, į Bulgariją atvykusiai su kūdikiu ant rankų, bendravimo trūko kaip oro. Ne paslaptis, jog atvykome dėl vyro darbo kontrakto, tad jo nuolat nebūdavo namie, o aš dienas leidau su vaiku nepažįstamoje šalyje, viena, be draugų ir giminių, nemokėdama bulgarų kalbos. Nebuvo lengva. Todėl vos tik sužinoję apie lietuvių bendruomenę – su vyru ėmėme lankytis renginiuose, įsitraukėme į bendruomenės veiklą, atsirado daug naujų pažinčių“, – apie patirtį emigracijoje pasakojo Jūratė.

Svarbiausia – ne dydis

Pašnekovės teigimu, lietuvių draugiškumui šalies dydis vienas kito atžvilgiu reikšmės neturi. 

„Tarkim, Bulgarija gana didelė šalis. Sostinėje Sofijoje gyvena per 2 mln. gyventojų. Mano nuomone, svarbi emigracijos priežastis, tikslas, – įsitikinusi lietuvė emigrantė. – Į JK, Ispaniją, Skandinavijos šalis lietuviai vyksta dėl ekonominių priežasčių, jos patrauklios savo galimybėmis. Nebijokime pripažinti, kad ten vyksta ne tik norintys legaliai užsidirbti, bet yra ir Lietuvai garbės nedarančių asmenų, suviliotų „lengvesnio gyvenimo“ siekio. Natūralu, kad dėl šios priežasties lietuviai, gyvendami JK ar Ispanijoje, ir žiūri įtariau vienas į kitą.“

[quote author=“Jūratė Pikelienė“]Į JK, Ispaniją, Skandinavijos šalis lietuviai vyksta dėl ekonominių priežasčių, jos patrauklios savo galimybėmis. Nebijokime pripažinti, kad ten vyksta ne tik norintys legaliai užsidirbti, bet yra ir Lietuvai garbės nedarančių asmenų, suviliotų „lengvesnio gyvenimo“ siekio. Natūralu, kad dėl šios priežasties lietuviai, gyvendami JK ar Ispanijoje  ir žiūri įtariau vienas į kitą.[/quote]

Jūratė sutinka, jog tokios šalys kaip Bulgarija, Rumunija ar pan., atrodytų, ne pačios patraukliausios, besivelkančios ES ekonomikų „uodegoje“. Tačiau čia gausu vadinamųjų meilės emigrantų, išvykusių iš Lietuvos ne materialiais pagrindais, sukūrusių šeimas, susilaukusių vaikų. 

„Jų kiekis mažesnis, galbūt ir gimtinės, gimtosios kalbos alkis didesnis. Taip pat įtaką daro ir atstumas nuo Lietuvos. Kuo toliau, kuo susisiekimas sudėtingesnis – tuo noras bendrauti su savo tautiečiais didesnis. Viskas dėl gimtinės ir kokybiško bendravimo ilgesio“, – šypsodamasi patirtimi dalijosi lietuvė emigrantė.

Bendravimo su lietuviais reikėjo kaip oro

Kaip pavyzdį, dėl ko reikalingas bendravimas su tautiečiais, Jūratė pateikia ir savo šeimą.

„Gyvenome 2000 km nuo Lietuvos, tiesioginių skrydžių nebuvo, o ir tie su persėdimais – labai brangūs. Neprilakstysi. Auginant mažą vaiką man buvo labai svarbu, kad jis girdėtų lietuvių kalbą, neatitoltų nuo savo šaknų. O ir pati ieškojau, su kuo bendrauti, norėjosi socializacijos. 

Tuomet paskambinau į Lietuvos ambasadą Bulgarijoje. Savo džiaugsmui sužinojau apie lietuvių bendruomenę, vaikų sekmadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę. Man tai buvo kaip gryno oro gurkšnis, nekantravau su visais susipažinti. Nors bendruomenė ir nedidelė – ji tikrai labai draugiška“, – prisiminimais dalijosi moteris. 

Jūratė džiaugėsi, kad lietuvių bendruomenėje sutiko daugybę puikių žmonių, šeimų. 

„Uždarius ambasadą Bulgarijoje, iškilo būtinybė dar labiau puoselėti bendruomenės veiklą. Tai buvo labai sėkmingai vykdoma visų narių iniciatyva. Aišku, vaikams, pradėjus lankyti tarptautinį darželį, atsirado daug pažinčių su įvairių tautybių šeimomis, bet tai ne tas pats, kas bendrauti su savo tautiečiais. Taigi kuo toliau ir ilgiau nuo Lietuvos gyveni – tuo labiau pasiilgsti lietuviško bendravimo. Juo labiau jei net nenori ir neketini nutraukti saitų su savo gimtąja šalimi“, – atviravo emigrantė šiuo metu bandanti įsilieti ir į lietuvių bendruomenės Estijoje veiklą. 

Moko dukras tautiškumo ir patriotiškumo

Teisininkės išsilavinimą turinti Jūratė juokauja, kad yra kaip „kareivio žmona“ – vykstanti ten, kur veda vyro darbas. Ji augina dvi nuostabias dukrytes – 5 ir 7 metų. 

„Beveik visą savo laiką atidaviau tam, kad vaikai nepamirštų Lietuvos, kalbos, savo tapatybės. Juk ne veltui sakoma, kad tam, kad augtum ir būtum sėkmingas, reikia turėti tvirtas šaknis, aiškų pamatą, identitetą. Mano mergaitės puikiai kalba lietuviškai, vyresnioji lietuviškai ir puikiai skaito bei rašo, – džiaugėsi pašnekovė. – Nuo kūdikystės skaitome lietuviškas pasakas, mokau eilėraščių, dainuoju dainas. 

Kai tik būname Lietuvoje, stengiamės aplankyti kiek įmanoma daugiau renginių – einame į teatrą, koncertus, kiną. Norisi „pasikrauti“ Lietuvos į priekį. Mums su vyru tai labai svarbu. Esame didžiuliai Lietuvos patriotai, stengiamės neatitolti nuo tėvynės aktualijų.“

Jūratė įsitikinusi, kad lietuviai be reikalo taip nepasitiki savimi. Tautiečiai visur vertinami dėl savo darbštumo, stropumo, atsakingumo, nebijojimo rizikuoti gerąja prasme. 

„Bet esame kartais per daug santūrūs, dažnai uždari. Pavyzdžiui, pietiečiai atvirkščiai – daug bendraujantys, atviri, pasitikintys savimi, tačiau darbo rinkoje su jais sunkiau. Viskas pas juos „manjana“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė moteris. – Dar tenka girdėti, kad mes – labai versli tauta. Nebijome atsakomybės, norime dirbti sau.“

Paklausta, ar ateityje galvoja apie grįžimą gyventi į Lietuvą, Jūratė net nesudvejojusi atsakė teigiamai.

„Mes išvykome žinodami, kad grįšime. Nors taip gyvename jau beveik 10 metų. Nėra nieko pastoviau už laikiną, – nusijuokė emigrantė. – Nors mūsų situacija gal kiek kitokia – visose šalyse vyras dirba vienoje lietuviško kapitalo įmonėje, taigi galime sakyti, jog kažkuria prasme dirbame Lietuvai: vyras dirbdamas lietuviškoje įmonėje, o aš augindama dvi jaunąsias Lietuvos pilietes.“

Kinijoje – ne viena lietuvių bendruomenė

Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė teigė, jog šioje tolimoje šalyje lietuvių vis daugėja. Juos čia atveda labai įvairūs keliai.

„Vieni atvyksta dirbti tarptautinėse kompanijose, kiti – patys kuria verslą. Dar kiti veda/išteka ar atvyksta čia mokytis“, – apie lietuvių pasirinkimą apsigyventi Kinijoje pasakojo ambasadorė.

Anot jos, vienos lietuvių bendruomenės Kinijoje nėra, nes šalis tam tiesiog yra per didelė. 

„Didžiausios lietuvių bendruomenės yra Šanchajuje ir Honkonge. Pekine ji nuolat mažėja, nes labai pakilo pragyvenimo ir būsto nuomos kainos šiame mieste. Niekas nežino, kiek lietuvių yra Kinijoje, nes jie neprivalo informuoti ambasados apie savo buvimo vietą. Daugiau sužinome apie juos, kai prireikia pagalbos arba kai kviečiame į susitikimus ir vieni per kitus apie tai sužino, – pasakojo I. Marčiulionytė. – Pagal WeChat programėlę (kinų FB atitikmuo) yra kelios lietuvių grupės, kuriose yra per 300 asmenų, manytume, kad iš viso Kinijoje yra per 500 lietuvių, bet tas skaičius nuolat kinta.“

Ambasadorės teigimu, aktyviausios yra Šanchajaus ir Honkongo bendruomenės, nes jos gausiausios. Visada yra aktyvus branduolys, apie kurį buriasi kiti. 

„Kinijos lietuviai yra draugiški ir šilti, labai domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje. Jie džiaugiasi, kai gali nueiti į lietuviškus kultūrinius renginius, kurių vis gausėja. Manau, kad čia tiesiog važiuoja truputį kitokie žmonės, nei tie, kurie vyksta į JK, Ispaniją ar Skandinaviją – atviresni ir pasiryžę iššūkiams kitoje kultūroje. Gal tada tokiems ir tarpusavyje bendrauti lengviau“, – svarstė I. Marčiulionytė, atsakydama į klausimą, kodėl gausių lietuvių bendruomenių nariai ne taip gerai sutaria kaip mažesnių.

[quote author=“Ina Marčiulionytė“]Kinijos lietuviai yra draugiški ir šilti, labai domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje. Jie džiaugiasi, kai gali nueiti į lietuviškus kultūrinius renginius, kurių vis gausėja. Manau, kad čia tiesiog važiuoja truputį kitokie žmonės, nei tie, kurie vyksta į JK, Ispaniją ar Skandinaviją – atviresni ir pasiryžę iššūkiams kitoje kultūroje.[/quote]

Šventes švenčia kartu estais ir latviais

Pašnekovė sakė, jog Kinijoje daugiausia lietuvių yra jaunimo, nes būtent jie lengviau adaptuojasi svečiose šalyse, lengviau prisitaiko. Vyresnių tikrai nedaug, nors, žinoma, pasitaiko. 

„Su Kinijos lietuviais stengiamės susitikti kiek galima dažniau, nors dėl šalies dydžio tai nėra lengva. Pekine kartu su Estijos ir Latvijos ambasadomis bei bendruomenėmis tradiciškai švenčiame Jonines, Kalėdas. Kviečiame bendruomenes į nacionalinius priėmimus. Antrosios pusės kinai ar kiti užsieniečiai taip pat mielai įsitraukia į renginius“, – apie bendruomenių susitikimus bei šventes pasakojo I. Marčiulionytė.

Taip pat pridūrė, kad kartais lietuvaičiai patalkina pasavanoriaudami ar pavertėjaudami ambasados renginiuose, platina informaciją apie Lietuvą kinų socialiniuose tinkluose.

Tačiau ne visi nuvykę į Kiniją ten ir lieka visam gyvenimui. Anot Lietuvos ambasadorės, ji nuolat girdi, kad dalis lietuvaičių grįžta į Lietuvą, kiti pervažiuoja į kitas Azijos šalis. Tada su jais susitinkama Vietname, Tailande, Pietų Korėjoje. Pastarąjį kartą Mianmare susitiko jau su septyniais lietuviais. Vieni iš jų ten gyvena jau penkiolika metų. 

Paklausta, ar dažnai pavyksta grįžti į Lietuvą iš tolimosios Kinijos, I. Marčiulionytė neslėpė, jog stengiasi Tėvynę aplankyti bent porą kartų per metus.

„Pas mus atvyksta daug delegacijų misijų, tad nuo Lietuvos realijų neatitrūkstame. Šiais laikais palaikyti ryšį su artimaisiais nesudėtinga naudojantis „Skype“, „Viber“ ar kitomis programomis. Technologijos sumažina atstumus“, – džiaugėsi Lietuvos ambasadorė Kinijoje.