Laikas, suvienijantis skirtingų tikėjimų širdis

Šiltos šviesos, džiugesio ir vilties pripildytomis širdimis laukiame gražiausių žiemos švenčių – palaimingojo Kūčių vakaro bei stebuklingo Kalėdų ryto. Bet ar visiems šis laikas toks pats? Apie tai „Rinkos aikštės“ žurnalistai kalbėjosi su Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonu kunigu Artūru Stanevičiumi, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios dvasininku Raimondu Stankevičiumi, Kėdainių Viešpaties atsimainymo cerkvės dvasininku Nikolajumi Murašovu ir Kėdainių miesto Krišnos sąmonės religinės bendruomenės prezidentu Nerijumi Linkumi.

R. Stankevičius: „Mažiau blizgučių, daugiau – šviesos ir tiesos“

„Advento, Kalėdų laikas man, kaip ir kitiems evangelikų reformatų kunigams, dažnai būna tarsi… kova. Kova skelbiant Dievo Žodį ir aiškinant, kokia yra tikroji Kalėdų prasmė ir reikšmė. Tai – ne išpuošta eglutė ir ne dovanos, suvyniotos į blizgantį popierių. Netgi ne pasninkas ir ne dvylika patiekalų ant šventinio stalo Šv. Kalėdų išvakarėse – kas yra paprasčiausia. Tai man – laikas aiškinimo, kad dažnai ne ten, kur reikėtų, esame linkę sudėlioti akcentus. Man būna labai liūdna, kuomet tikroji Kalėdų prasmė supaprastinama ir perkeliama į visiškai priešingą“, – įsitikinęs iš Kėdainių rajono, Naujaberžės kaimo (Dotnuvos sen.), kilęs Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo dvasininkas, vicesuperintendentas, Vilniaus parapijos klebonas, Kėdainių ir Panevėžio parapijų administratorius Raimondas STANKEVIČIUS.

Pirmiausia – dvasinis pasninkas

– Nuo to ir pradėkime. Kokius akcentus, Raimondai, jūs, kaip evangelikų reformatų kunigas, dėliojate kalbėdamas su parapijiečiais, su kitais žmonėmis, duodamas interviu radijo stotims, laikraščiams? – „Rinkos aikštė“ paklausė vieno iš šešių Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkų R. Stankevičiaus.

– Adventas – gražus laukimo, budėjimo laikas, labai prasmingas metas, o Kalėdos – viena pačių svarbiausių bažnytinių švenčių.

Žinote, iškart prisiminiau gavęs kvietimą į sūnaus kalėdinę vakaronę mokykloje… su etnografiniais motyvais. Nelabai suprantu, kuo su tuo susijusios Kalėdos?

[quote author=“R. Stankevičius“]Ne žvakės ir ne vainikai yra Advento esmė. Ne žiūrėjimas ką valgyti ir ko nevalgyti, o… dažnesnis Biblijos atvertimas. Kasdien reikėtų ją atversti ir paskaityti, bet per Adventą atversk dusyk dienoje.[/quote]

Kitas prisiminimas. Vienas praktikuojantis krikščionis kartą davė interviu radijuje. Jis tuo metu vaidino Kalėdų Senelį vaikams. Aišku, aš nieko prieš – Senelis vaikams reikalingas. Bet esmė, kad tas krikščionis, paklaustas, kaip savo religines pažiūras suderinantis su personažu, atsakė: „Aš visą laiką tiek vaikams, tiek suaugusiems kartoju, jog ne aš, Kalėdų Senelis, svarbiausias šventiniu laikotarpiu. Aš – tik antras planas. Svarbiausias – Jėzus Kristus.“

Šių laikų žmogus yra linkęs nuvertinti dvasinius ir sureikšminti materialinius, išorinius dalykus. Kartais tai palyginu su viena tokia situacija. Įsivaizduokite, kad Jonas mane pakviečia į gimtadienį. Ateinu į Jono šventę nupirkęs labai labai gerą, brangią dovaną… bet ji – toli gražu ne Jonui, o, tarkime, savo sūnui.

Taip pat mes elgiamės per Kalėdas. Juk būtent jos ir yra Jėzaus Kristaus gimtadienis. Mes, kaži kodėl, vietoje to, kad Viešpaties gimtadienį švęstume širdyse, teikiame dovanėles vieni kitiems. Nemanykite, kad teigiu, jog dovanos yra blogai! Tačiau susikoncentravę į išorinius dalykus ir iškreipiame Kalėdų prasmę. Ją pameluojame, pakeičiame kita. Sukomerciname.

Panašiai, kaip ir Komunija. Norėdamas ją priimti, turi pasninkauti. Taigi štai: nevalgiau ir ėjau – paprasta, ar ne? Bet taip nėra. Pirmiausia, būtinas dvasinis pasninkas. Turi pasiruošti, išpažinti nuodėmes prieš Dievą, atsistoti Jo akivaizdoje. Svarbu ne kas į burną, o kas – iš burnos. Kas iš tavęs išeina, ką tu galvoji, ką tu kalbi ir sakai kitiems, kas yra tavo širdyje, o ne ką tu suvalgai.

Šiandien turime laukti antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo ir švęsti jo gimtadienį.

– Vadinasi, Kūčių naktį prisimename daugiau nei prieš du tūkstančius metų jau gimusį Viešpatį Jėzų, o ne laukiame Jo, vėl ir vėl gimstančio tąnakt?

– Man nepriimtinas kūdikėlio gimimo laukimas. Kur jis gimsta? Vaškinis, gal medinis kokioje nors prakartėlėje, kurioje sutupdyti kartais netgi gyvi asilai? Ten? Labai abejoju (šypteli). Tai – tik spektaklis – juk Jėzus jau atėjo į šį pasaulį daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Vėliau mirė ant kryžiaus, paskui buvo prikeltas ir dabar yra danguje. Mes kasmet laukiame ne naujo Jo gimimo, o švenčiame Jo gimtadienį, laukdami antrojo Jo atėjimo.

Trys karaliai – ne trys karaliai?

– Raimondai, lapkričio–gruodžio mėnesiais katalikų kunigų kalėdojimas labai populiarus. Kone madinga tapo prieš Kalėdas į namus pasikviesti dvasininką. Evangelikų reformatų bendruomenė Lietuvoje – gerokai kuklesnė, vienijanti septynis tūkstančius šiai konfesijai save priskiriančių žmonių. Ar visus juos jau spėjote aplankyti?

– Matote, mes parapijiečius lankome ištisus metus. Yra senas reformatų Sinodo kanonas: parapijos kunigas turi bent jau sykį metuose aplankyti visas parapijos šeimas. Šiandien mes sakome, kad geras kunigas privalo aplankyti kiekvieną savo parapijos šeimą bent kartą metuose. Deja, kartais to padaryti nepavyksta dėl to, kad kiekvienas iš mūsų administruoja po kelias parapijas.

Yra ir kita priežastis – mes atvykstame tik tada, kai mus pakviečia. Tad per pamaldas parapijiečiams tai vis primenu: „Jeigu jūs, mieli parapijiečiai, norite, turėti gerą kunigą, tai reikia jį pasikviesti“ (juokiasi).

Prieš Kalėdas parapijiečių namus lankome dažniau negu įprastai. Lankome tiek tarpušvenčiu nuo Advento pradžios iki Išminčių, tiek ir kitu metu, tiek vasarą (šypteli).

– Sausio 6-ąją akcentuojate kaip Išminčių, o ne kaip… Trijų Karalių dieną?

[quote author=“R. Stankevičius“]Kadangi „Išminčiai“ –  daugiskaita, vadinasi, jų buvo bent jau du. Bet galėjo tris dovanas nešti ir dviese, ir šešiese, ir vienuolika Išminčių… Taip, galėjo būti trys. Nebūtinai ne trys, bet nebūtinai ir trys. Ir ne karaliai.[/quote]

– Ši diena „Trijų Karalių“ išgalvota ir tapo tradicija. Žiūriu ne į tradicijas, o į tai, kas rašoma Šventajame Rašte. Jame parašyta, kad kūdikėlio aplankyti atėję Išminčiai atnešė tris dovanas. Kadangi „Išminčiai“ – daugiskaita, vadinasi, jų buvo bent jau du. Bet galėjo tris dovanas nešti ir dviese, ir šešiese, ir vienuolika Išminčių… Taip, galėjo būti trys. Nebūtinai ne trys, bet nebūtinai ir trys. Ir ne karaliai. Juolab ir vardais sugalvotais įdomiais (šypteli).

Išpažintis – ne draugei, bet kunigui

– Kaip atrodo, kas vyksta jūsų apsilankymo namuose pas parapijiečius metu, tarkime, prieš Kalėdas?

– Ištisus metus atrodo panašiai (šypteli). Pirmiausia sulaukiame kvietimo, suderiname laiką, stengiuosi, kad visa šeima būtų namuose. Atvykus, žinoma, malda, pokalbis. Pasikalbėjimas, kartais, galbūt, tarsi išpažintis. Mano praktikoje buvo ir taip, kad susirinko į vienus namus gal penkios parapijos vyresniųjų šeimos. Pasikalbėjome kartu, prie stalo, o po to pakvietė į kitą kambarį, į kurį vienas po kito jau ėjo pabendrauti akis į akį.

– Tarsi išpažintis – tik be klausyklos?

– Aišku, mes viską lyginame su Romos katalikų papročiais ar tradicijomis. Priešingai negu pas juos, pas mus, evangelikus reformatus, „ausinė“ išpažintis nėra privaloma. Nėra taip, kad, einant Komunijos, privaloma „ausinė“ išpažintis kunigui. Galima bendrauti tiesiogiai su Dievu (šypteli).

– Vadinasi, kunigui Raimondui nuodėmių išpažinti nėra būtina?

– (šypteli) Žmogus gali bendrauti ir tiesiogiai su Dievu, ir su Raimondu (šypteli).

Jeigu žmogui reikia išsikalbėti ir jis pageidauja būti išklausytas – viskas gerai. Šventasis Raštas sako: „Išpažinkite nuodėmes vieni kitiems“. Norint, kad išklausytų žmogus, galima eiti pas kunigą reformatą, kataliką ar liuteroną. Galima eiti pas mamą, draugą ar sesę. Bet aš visad, ypač – kalbėdamas su konfirmantais apie išpažintį, pažymiu, kad geriausia nuodėmių išpažintis, vis dėlto, yra pokalbyje su kunigu.

Jeigu nuodėmes išpažinsite draugei, yra tikimybė, kad ji šia išpažintimi pasidalins su kitomis draugėmis, ir to pasekmė – ji taps nebe drauge.

O tiek evangelikų reformatų, tiek katalikų, tiek liuteronų kunigai turi išpažinties paslaptį. Kas nutiktų, jeigu jūsų išpažinties paslaptį paviešintų kunigas? Jis netektų tarnybos.

– Ar lankydamiesi parapijiečių namuose šiuos pašventinate?

– Mes daiktų, namų, tiltų, automobilių, naujai pastatytų prekybos centrų, paminklų, kryželių ar kazino nešventiname (šypteli). Šventinam mes žmones. Gyvuosius.

Būna, pakviečia mus pašventinti namus. Tuomet paaiškiname, kad namų mes nešventinsim, bet žmones, gyvuosiuos, kurie ten yra, kurie ateis, išeis, kurie yra ir bus – būtinai laiminame.

Dvylika patiekalų? Nebūtinai!

– Ar Advento laikotarpiu taip pat, kaip ir jūsų broliams katalikams, svarbu keturis sekmadienius degamos žvakės, pasninkas, vainikai?

– Na, viena esminių Reformacijos tiesų ir yra toji, kad ne per darbus, ne per taip vadinamuosius „pliusiukus“, kuriuos mintyse sau užsidėsime uždegę ketvirtąją Advento žvakę, bet tik per tikėjimą iš Dievo Malonės esame išteisinami.

Ne žvakės ir ne vainikai yra Advento esmė. Ne žiūrėjimas ką valgyti ir ko nevalgyti, o… dažnesnis Biblijos atvertimas. Kasdien reikėtų ją atversti ir paskaityti, bet per Adventą atversk dusyk dienoje. Jeigu įprastai verti du – per Adventą versk keturis (šypteli).

– O ar ant evangelikų reformatų šeimų stalų Kūčių vakarą taip pat garuos dvylika skirtingų patiekalų?

– Gruodžio 24-ąją mes minime ne Šv. Kūčias, o Kalėdų išvakares, laukimą, vigiliją. Jeigu turime pamaldas tądien, tai dažniausiai – vakarines, bet svarbiausios šio laiko pamaldos – pirmąją Kalėdų dieną.

O kodėl patiekalų dvylika? Gal kad Apaštalų tiek buvo, ir kiekvienas jų padarė mums po patiekalą? O, mums Apaštalai tarnauja, puiku! (šypteli).

Mūsų šeimoje dvylikos nebūna. Na, nebent netyčia, bet jokiu būdu neskaičiuojame ir neieškome, kas gi čia „pritemptų“ iki dvylikos. Kartais pasitaiko ir mėsos patiekalų – juk Šventasis Raštas nesako: „Nevalgyk mėsos“. Jis sako: „Nepersivalgyk“. O ar mes šio Dievo Žodžio pamokymo laikomės? Netgi Kalėdų išvakarėse, prie Kūčių stalo?

– Abejoju.

– Aš irgi labai abejoju. Persivalgyti – nuodėmė, jokio skirtumo kuo persivalgai – mėsa ar silke. Taigi: nevalgysiu mėsos, bet silkės tai dvigubai daugiau, ir visų kitų patiekalų dar daugiau, ar ne? Geriau truputį mėsos tą vakarą užkąsti, bet nepersivalgyti. Ir nieko neatsitiks. Garantuoju (šypteli). Dvylika patiekalų – tokia pati tradicija, kaip ir „Trys Karaliai“.

Šviesos ir tiesos

– Raimondai, ko kraštiečiams palinkėtumėte šiuo stebuklingu šventiniu laikotarpiu? Ko palinkėtumėte tiems, kurie džiugiai spurdančiomis širdimis pasitiks ne Jėzaus Kristaus gimimą, bet… jo gimimo dieną?

– (Šypteli) Šventinės dovanos yra gražu, gera, linksma. Jas gaunant užplūsta džiaugsmas. Bet norėtųsi, kad džiaugsmas būtų tas tikras, vidinis, o ne išorinis, nupirktas, gautas ir į blizgų popierių suvyniotas.

– Labai labai liūdna, jeigu mūsų džiaugsmas – tik toks…

– Liūdna. Todėl linkiu dar ir dar kartą prisiminti, jog Jėzus gimė tam, kad mus išgelbėtų. Esame išgelbėti ir mūsų gyvenimas nėra beprasmis. O kuomet išauš paskutinė mūsų diena šioje žemėje, ja viskas nepasibaigs!.. Tai ir yra džiaugsmas, o to, kad mes gyvensime ir toliau, tik kitoje formoje – amžinybėje, „priežastis“ ir „kaltininkas“ yra Jėzus.

Linkiu kraštiečiams kuo daugiau tiesos. Dievo Žodžio tiesos, nes Dievo Žodis ir yra tiesa. Linkiu, kad ta tiesa būtų mumyse ir kad bent jau pasistengtumėme Dievo šviesoje ir tiesoje gyventi. O Jėzus Kristus jau pats mus pakreips ten, kur reikia (šypteli).

Šv. Kalėdos – bendras visų mūsų turtas

Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas Artūras STANEVIČIUS sako, kad šv. Kalėdos – bendras visų mūsų turtas.

„Šv. Kalėdos bažnyčioje – tai Dievo siuntimo ir Kristaus atėjimo į mūsų žemę šventė. Šv. Kalėdos – bendras visų mūsų turtas, kurį turime puoselėti ir kurio laikui bėgant turime stengtis neprarasti.

Šiuolaikiniai žmonės įvairiai žiūri į Kalėdas: krikščionims tai su Dievu sietina, ramybės ir tylos reikalaujanti šventė, kuomet žmonės tikintieji galvoja apie Kristų, kuris yra šios šventės centras ir neturėtų būti užmirštas“, – sako klebonas.

Išgirsti kitą

Dvasininkas sako, kad žmonės turėtų daugiau dėmesio skirti vieni kitiems, būti ramesni ir švelnesni.

„Prieš šventes, taip pat švenčių metu reikia dovanoti daugiau nuolankumo, daugiau nusiraminimo. Nes tam triukšme mes neišgirstame ir nepajuntame vieno vienintelio ir pagrindinio žodžio – meilės. Juk kai jaunuoliai įsimyli, jie nerėkia vienas kitam to garsiau vienas už kitą, o pasako tyliai, ramiai. Taip ir čia reikia tos ramybės, švelnumo, tylos.

Įsiklausykime, sukluskime ir pasistenkime išgirsti, ką Dievas mums nori pasakyti, nes jis kalba, visada kalba, ne tik per šventes, tik kitaip – ramiai, tyliai į širdį. Ir jei mes būsime sutelkę dėmesį kitur, pakerėti ir užimti pasaulio blizgesio negirdėsime to“, – dėsto A. Stanevičius.  

Apie dovanas

Klebonas pažymi, kad svarbiausia visiems mums turėtų būti ne materialinės, o dvasinės vertybės, dvasinė laimė.

„Noriu pasakyti, kad ne materialiuose dalykuose slypi žmogaus laimė, o jausmuose, jų išreiškime. Dvasinės dovanos yra svarbiausios ir gražiausios – juk pasibuvimas kartu su šeima, su artimaisiais, realus apsilankymas, apkabinimas gali tapti bene geriausia ir gražiausia dovana bet kuriam iš mūsų, o ir ieškoti jos nereikės nei prekybos centruose, nei turgeliuose.

Tačiau kaip kunigas galiu pasakyti, kad bene pati didžiausia dovana – savęs paaukojimas Dievui, tik mylėdamas jį pajusi ir jo meilę. Kalėdinių dovanų neraginu pamiršti, nes pats senelio ir kalėdinių dovanų prototipas atkeliavęs iš vyskupo Mikalojaus ir buvo propaguojamas, tačiau kiek kitaip nei šiandien. Anksčiau prieš šventes buvo lankomos ir apdovanojamos tik labai skurdžiai gyvenančios šeimos, o dabar ši graži tradicija pavirto į labai gausias dovanas, ir su pirmykšte dvasia mažai ką turi sietino.

Todėl atminkime ir nepamirškime padovanoti savo artimui žymiai brangesnę dovaną – laiko, pabendravimo ir patikėkite, jis bus pats laimingiausias“, – šypsosi Šv. Jurgio parapijos klebonas.

„Svarbu ir pačiam būti žmogumi, ir kitame visada matyti žmogų“

Kėdainių Viešpaties atsimainymo cerkvės dvasininkas Nikolajus MURAŠOVAS: 

„Priklausomai nuo to, kokios šalies tikintieji, Kūčių vakarienei stačiatikiai ruošia arba 7, arba 12 patiekalų vakarienę. Po staltiese, kaip ir katalikai, dedame šieno, ruošiame aguonų pieną. Bet vis dėlto svarbiausia yra malda. Tai reiškia, pirmiausia einama į cerkvę ir pagal papročius iki pirmos žvaigždės vakarienė nevalgoma.

Kūčių dieną griežtai laikomasi pasninko, aišku, kiekvienas žmogus atsižvelgia į savo sveikatą, galimybes. Taigi visą dieną nevalgęs žmogus eina į vakarines pamaldas. Pasimeldęs grįžta namo, kur jau laukia šventinė vakarienė su šeima. Bet maistas dar turi būti be pieno ir jo produktų, neriebus. Visi sėda prie stalo, pavalgo, pabendrauja.

Per Kalėdas vėlgi svarbiausia liturgija. Bet jau galima valgyti viską. Pas stačiatikius iki 14 dienos, senų naujų metų, anksčiau buvo tokios kalėdinės tradicijos – vaikščiojo vieni pas kitus į svečius giedodami giesmes, šlovinančias Kristų. Kai kur ir dabar dar taip vyksta, kur didesnė tikinčiųjų bendruomenė. Susirenka keli žmonės ir eina, važiuoja, pavyzdžiui, pas tuos, kurie dėl sveikatos bėdų negali patys ateiti iki cerkvės, arba į senelių ar vaikų globos namus. Atneša jiems dovanų. Kėdainiuose to nebėra, nes nedidelė bendruomenė – į pamaldas susirenka apie 20–25 tikintieji.

Svarbiausia yra tikėjimas. Ar daug reikš tradicijos ir 5, 7 ar 12 patiekalų ant Kūčių stalo, jeigu žmogaus, sėdinčio prie to stalo, širdis bus kupina pykčio, pagiežos, pavydo? Todėl pirmiausia svarbu ir pačiam būti žmogumi, ir kitame visada matyti žmogų. To visiems kėdainiečiams ir linkiu.“

Nerijus LINKUS, Kėdainių m. Krišnos sąmonės religinės bendruomenės prezidentas

Vaišnavai šv. Kalėdas švenčia lygiai taip pat, kaip ir katalikai – minėdami Dievo sūnaus gimimo dieną. Mūsų namuose žiba šventinės eglutės, vaikai sulaukia Kalėdų Senelio, Kūčias sutinkame šeimos rate su tėvais, seneliais. Dievas yra tas pats, tik tikėjimų – kelių pas Dievą – daug. Krikščionys pasirinko savąjį, musulmonai savo, mes – savo kelią. Kaip sako vaišnavų tradicijos dvasinis mokytojas A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, jeigu tikėjimas veda pas Dievą, tas tikėjimas yra geras“.

Norėčiau palinkėti, kad Šv. Kalėdos visiems mums būtų dvasinė šventė, kad nors trumpam pamirštumėme materialinius troškimus ir norus. Juk švenčiame Dievo sūnaus gimtadienį. Tegul tai būna gražus šventumo išgyvenimo laikas, o ne tik dovanų dalijimo ar pasisėdėjimo prie stalo metas. Prisiminkime Dievą ne tik per šventes. Jis mus kviečia nuolatos, tik atsiliepkime ir įsileiskime Jį į savo kasdienybę.