Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės

 Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės

Zabielų šeimos koplyčia, šiuo metu – Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia ir kapai. 2019 m., Vaido Banio nuotr.

I dalis. Legendų slėnio romantikai, pranašai ir tyrinėtojai

Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus

Keliese šiaip ne taip pakėlę sunkų dangtį, pamatome į tamsą besileidžiančius laiptus. Atsargiai kojas dėliojančius ateivius pasitinka rūsio šaltis ir požemių tyrėjus visada lydintis įsibrovėlio jausmas. Pasiekus mūro grindis ir pradėjus dairytis, ateina nuostaba – vietoje Lietuvos bažnyčioms įprastos nedidelės kriptos prieš akis atsiveria visa katakombinė galerija. Užrašai ant marmurinių lentelių neleidžia suabejoti – sudrumstėme grafų Zabielų amžino poilsio ramybę. 

Išlindę iš požemių veltui po Labūnavą dairysimės grafų vardo verto dvaro ar kitokio materialaus paveldo. Centrinės Lietuvos miesteliai ir bažnytkaimiai kultūrinio kraštovaizdžio atžvilgiu yra smarkiai nukentėję nuo sovietmečio urbanistinės niveliacijos politikos. 

Reta mūsų platumų gyvenvietė taip džiugina akį, kaip jaukūs Žemaitijos ar dzūkų miesteliai. Sovietinė „plėšinių“ politika visur, kur tik pajėgė prisibrauti, padėjo kryžių romantiškam provincijos žavesiui. Melioracijos vajai, buldozeriais lygindami kraštovaizdį, nušlavė ir daugelį seniausios praeities liudininkų – piliakalnių, dvarviečių, pilkapių.

Labūnava – viena tokių. Tiesios tvarkingų sodybų gatvės liudija neseną garsaus sovietmečio kolūkio istoriją, tačiau nieko nepasakoja apie senesnę vietovės praeitį. 

1980 m. kolūkio valdžia, sekdama tuometinę madą skandinti po vandeniu vaizdingiausias upių pakrantes, užtvenkė Barupės ir Urkos santakos slėnį. Taip dingo viena gražiausių apylinkės vietovių su ten kažkada buvusio Labūnavos „senamiesčio“ dalimi. 

Prieš 100 metų Labūnavoje…

Mes ne pirmieji, ieškantys Labūnavos praeities didybės. Prieš šimtmetį – 1922 m., čia automobiliu iš Kauno atvyko du solidūs ponai. Abu vyrai buvo diplomatai, Prancūzijos literatūros pasaulio įžymybės, kuriuos vienijo tiek istorinės šaknys, tiek panašus likimas – tėvai juos dar vaikystėje išvežė mokytis į Prancūziją. 

Vienas jų buvo Morisas Prozoras – Sofijos Zabielaitės, Rusijos diplomato Konstantino Zabielos sesers ir 1831 m. sukilėlių vado grafo Mauricijaus Prozoro anūkas. 

Būtent pastarasis vadovavo kautynėms su rusų kariuomene Kėdainiuose, scena iš kurių įamžinta steloje ant tilto per Nevėžį. 

Antrasis buvo Oskaras Milašius. Pagal giminės legendą Milašiai buvo Serbijos didžiūnai, viduramžiais atvykę į Lietuvą ir apsigyvenę Serbinų dvare.

Oskaras Milašius, Varšuva, XIX a. pabaiga. Bibliothèque littéraire Jacques Doucet fondas

Grafystės kaimynai

Abiejų šaknys glūdėjo Nevėžio slėnyje. Bajoriškoje plotmėje čia karaliavo tų pačių grafų Zabielų giminė, kurie savo tėvonija laikė ne Apytalaukį, kur rezidavo, bet Labūnavą. Klausimas, ar XIX a. pabaigoje buvo įgyvendintas naujos rezidencijos Labūnavoje projektas, kol kas išlieka be atsakymų.

Įvairiais amžiais Labūnavos valdų kaimynystėje žemes valdė „garsios pavardės“: kunigaikščiai Giedraičiai prie Babtų, kunigaikščiai Radvilai iki Karūnavos ir Pašilių, grafai Tiškevičiai Bajėnuose.

Zabielai giminiavosi su įtakingu grafų Prozorų klanu, šeimininkavusiu Nevėžio žemupio dvaruose. Kokios buvo kitos giminės, gana vaizdingai aprašė Stanislovas Moravskis, puikiausiai jas pažinojęs nuo prestižinės Kauno apskrities mokyklos laikų tų giminių klestėjimo metu XIX a. pradžioje. 

Jo memuaruose minimi Daugirdai, Milošai, Medekšai, Ibianskiai, Brunovai, Kosakovskiai ir daugelis kitų bajorų šeimų, S. Moravskio įvardintų giminėmis nuo Žemaitijos, už Nevėžio. Bajorų mokykloje šie sudarė „vieną partiją“, nuo kurios vienišam „nuo Nemuno“ kilusiam S. Moravskiui dažnai kliūdavo…

Grafo Vladislavo Zabielos (1867-1892) kriptos plokštė Labūnavos koplyčioje. 2019 m., Vaido Špečkausko nuotr.

Kėdainių bajorijos reliktai varduose ir literatūros klasikoje

XX a. pradžioje šių bajoriškų dinastijų aukso amžius jau buvo pasibaigęs. Medekšiai, Ibėnai, Zabieliškis – iki mūsų dienų išliko tik dalis vietovardžių, bylojančių apie kažkada čia viešpatavusias ponų gimines. Oskaras savo legendiniuose Serbinuose taip pat išvydo tik buvusio dvaro likučius…

Tačiau Nevėžio slėnio bajorų gyvenimų istoriją gerai žinojo ir įamžino garsiausi to meto literatai. 

Mauricijus Prozoras buvo Adomo Mickevičiaus bičiulis, abu jie, jodinėdami palei Nevėžį, pasiekdavo ne tik Labūnavą, bet ir Kėdainius. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo jiems abiem (kaip ir daugeliui kitų pabėgėlių, bėgančių nuo rusų kariuomenės…) atsidūrus Paryžiuje, A. Mickevičiui, anot Česlovo Milošo, Lietuva ir Kėdainiai tampa Mūzų buveine. 

Herojai, susiję su Kėdainių kraštu, figūruoja poemose „Vėlinės“, „Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“. Lietuviai ten nuožmiai kaunasi su įvairiais priešais nuo pagonybės laikų iki XIX a. sukilimų.

Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ (Contes lithuaniens de ma mere l’Oye) viršelis. Paryžius, 1933 m. Knygos iliustracijos Adomo Galdiko

Romantizmo epochos žavesys

Nors Milašių-Milošų giminės atstovai taip pat kovojo visuose XIX a. sukilimuose (Z. Sierakausko adjutantas Artūras Milošas palaidotas prie Vandžiogalos bažnyčios), poetas modernistas O. Milašius įkvėpimo ieškojo senovės karžygių epochoje. 

Poeto požiūris čia nebuvo originalus. Juo rėmėsi dar A. Mickevičiaus kūrybos įkvėpėjai Fridrichas Šileris, Džordžas Baironas, Valteris Skotas. 

Anot literatūros tyrėjo Vytauto Kubiliaus, šie „ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą.“ Pats A. Mickevičius „Konrado Valenrodo“ pratarmę užbaigia F. Šilerio credo: „Kas privalo atgyti dainoje, turi žūti tikrovėje.“ 

Legendų slėnis palei Nevėžį

Tuo vadovavosi ir O. Milašius. Tobulai mokėdamas literatūrinę prancūzų kalbą, prancūzams, o per ją ir Europai 1930 ir 1933 metais jis pristatė lietuviškas pasakas. Jos, kaip ir beveik viskas sukurta O. Milašiaus, turi mažai analogų. Stebuklinės pasakos buvo perdirbtos pritaikant išlavintai literatūrinių Paryžiaus salonų aplinkai. 

Sušiuolaikintos, groteskiškos iki juodojo humoro pasakos įdomios vaikams, tačiau dėl daugiaprasmiškumo suprantamos ne kiekvienam suaugusiajam. 

Kai kurias pasakas poetas „įkurdino“ pro Labūnavos apylinkes tekančio Nevėžio slėnyje. Jis fenomenaliai sujungė iš kartos į kartą perduodamus giminės pasakojimus, istorinius šaltinius ir krašto padavimus, sukurdamas archetipinį Labūnavos istorijos vaizdinį. Nevėžio slėnis tapo  legendų slėniu, kuriame iškilo pilys, minimos Labūnavos ir Serbinų žemės, Kęstučio pašaukti riteriai iš Anusevičių (Ansainių) pilies jojo į karą su kryžiuočiais…

Pranašystės ir istorija

Nuostabiausia tai, kad O. Milašius savo kuriamuose siužetuose nelabai suklydo. Verta atkreipti dėmesį į poeto asmenybę – jis turėjo neįprastų domėjimosi sferų. Antroje savo kūrybinio gyvenimo pusėje jis tapo fanatišku teosofu. 

Kanoninėje knygoje Apreiškimas Jonui (Apokalipsėje), tarp kitų pranašysčių, jis iššifravo beveik tikslią Antrojo pasaulinio karo pradžios datą. Ten pat jis rado ir keletą stulbinančių detalių, susijusių su Labūnava. 

Kad ir iš kokių ženklų Oskaras išskaitė Labūnavos senovės vaizdiniuose savo kūrybai, akivaizdus neįtikėtinas faktas – vėlesni istoriniai tyrimai ir archeologiniai radiniai poeto kūrybos vizijoms iš esmės neprieštaravo.

Istorijos reliktai skriaudžiamuose mokyklų muziejuose

Zabielų koplyčios, šiuo metu – Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčios altorius. 2019 m., Vaido Špečkausko nuotr.

Neseniai iš Labūnavos mokyklos ištremtame muziejuje saugomi (?) Lietuvos valstybės priešaušrį menantys labūnaviečių reliktai – kovos kirviai ir ietgaliai. Jie buvo rasti buldozeriams rausiant Barupės-Urkos santaką. Kaip visada, per vėlai iškviesti archeologai iš gausybės išverstų radinių neberado nieko. Tačiau nuo apylinkės vaikėzų tokių dalykų nenuslėpsi… 

Taip gretimuose Labūnavos ir Kunionių mokyklų muziejuose atsirado ikivalstybinio Lietuvos periodo ginkluotės kolekcijos.

Šių eilučių autoriui drauge su Rytu Tamašausku prieš keletą metų pavyko apleistame Kunionių mokyklos muziejuje atrasti unikalių Labūnavos istorijos reliktų. Keli eksponatai iš kažkada mokytojo Antano Majaus puoselėto turtingo muziejaus šiuo metu saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Labūnavos senkapių archaika

Barupės kilpos kalvoje buvo senkapiai, kuriuose labūnaviškiai savo artimuosius laidojo apie 1000 metų. Kapaviečių likučius ištyrę archeologai radinius datavo V–VI a. po Kr. Tačiau ten pat vaikėzų surinkti ir į mokyklų muziejus atneštieji ginklai chronologines ribas praplečia dar mažiausiai puse tūkstantmečio.

Gretimuose Graužiuose ir Pakapiuose archeologiniai tyrimai buvo vykdomi nuo 1938–39 m. Pakapiuose tuomet buvo rasti XI–XVI a. kapai – taip pat tik likučiai, išgelbėti iš žvyro kasykla tapusios vietos.

Tačiau archeologai nustatė, kad Graužiuose ir Pakapiuose gyventa dar mezolito laikotarpyje. Primiršusiems istorijos pamokas palengvinsiu užduotį – nuo mūsų dienų reikia skaičiuoti 7–10 tūkstančių metų atgal… 

Graužiuose buvusioje akmens amžiaus žmonių stovykloje rasta titnaginių peiliukų, titnago skaldos, primityvaus darbo puodų šukių, maišytų su grūsto akmens gabalėliais. 

Galimai tuometinė „Labūnava“ dar buvo abiem šonais Nevėžio skalaujamos salos kyšulyje, kurio pietrytinėje dalyje yra dabartinė dvarvietė ir kapinynas. Dabartiniai Graužiai, Paliepiai ir Vainikai, kuriuose taip pat buvo rasta akmeninių ir žalvarinių kirvukų, gyveno savotiško pusiasalio kyšulyje, skalaujamo Šušvės ir Nevėžio.

Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje pagonybę keičiant krikščionybei ir nykstant mirusiųjų deginimo papročiui, kapinynai dažniausiai likdavo tie patys. Nemaža dalimi tai lėmė socialiniai motyvai, siekiant parodyti bendruomenės tęstinumą, kartu ir pagal rašytinę bei paprotine teise bendruomenei priklausančias valdas. Drauge tai neleido bendruomenei užmiršti savo istorijos besikeičiant kartoms.

Labūnavos apylinkių vietovardžiai patvirtina, kad istorinė atmintis čia buvo gyva ne vieną šimtmetį.

Ginklai iš Labūnavos senkapio – kovinis plačiaašmenis kirvis prailginta pentimi ir įmoviniai ietgaliai ištęsto trikampio plunksnomis. Pastarieji, kaip ir tame pat senkapyje rastas skliautiniu raštu puoštas ietgalis, yra nedažni radiniai, siejami su Skandinavija ir būdingi daugiau vakarų Lietuvai. Galbūt jie yra ir iš tos pačios Labūnavos kapinyno dalies, nes priskirtini tam pačiam laikotarpiui – X-XI a. Ginklai sulankstyti laidojimo apeigų metu – galimai tikėta, kad dausose jie atgims, kaip ir žuvęs karys. Labūnavos mokyklos muziejus, 2009 m., Vydo Bečelio nuotr.

Ar/Kur stovėjo Labūnavos pilis?

Dar XX a. viduryje vietiniai Pakapių kapinyno kilmę aiškindavo įvairiai, taip pat įvardindavo ir kaip piliakalnį. Keliautojas Teodoras Triplinas, XIX a. viduryje išmaišęs Kėdainių apylinkes, rašė, kad Labūnavos dvaro sodyba pastatyta ant senosios pilies griuvėsių. Galimai tai autoriaus romantinės inspiracijos. Vis dėlto jei tai buvo tikrai nugirsta dvaro aplinkoje, šį tekstą galime priskirti prie per kartas perduodamų bajorų giminių pasakojimų arba ankstyvesnės tautosakos. 

Tuo metu žodinė tradicija dar siekė nepalyginamai gilesnes kolektyvinės atminties epochas, nei tautosakos trupiniai, pradėti rinkti XX amžiuje.

Visgi kol kas apie šiose apylinkėse buvusias lietuvių pilis mokslinių duomenų nėra. Neturime faktografijos, kuri leistų bent pasamprotauti apie karinius įtvirtinimus karų su abiem ordinais laikotarpiu. Tačiau vietovių reljefas, archeologinių radinių vietos, jų pobūdis, datavimas ir lyginimas su kitų tyrimų duomenimis mums suteikia teisę daryti prielaidas, kaip galėjo atrodyti Labūnavos žemės branduolys maždaug tūkstantis metų po Kristaus. 

Jungtis su Graužiais

Šioje vietoje į Labūnavos istorinę dėlionę būtina pridėti dar vienas objektą – Graužius, anksčiau dažniau vadintus Graužais. Graužiuose ties Kapupe 1938 m. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad mūsų eros palaidojimų datavimas beveik identiškas Labūnavos senkapiams – nuo VI–VII a. po Kr.

Nuo XX a. vidurio Lietuvoje prasidėjęs visiško nusisukimo nuo upių procesas lėmė tai, kad šiuo metu visa tai, kas yra už Nevėžio, tapo atkirsta ne tik fiziškai nuo dabarties, bet ir pasąmonėje nuo praeities. 

Tačiau dar pakankamai neseniai taip nebuvo. Tiltai, keltai, luotai, brastos abiejų upės krantų gyventojus jungė į organišką socialinę visumą. Šių eilučių autoriui, su mama sėdint kupinai javų maišais prikrautoje traktoriaus priekaboje, vaikystėje teko važiuoti iš Kunionių į Pelėdnagius. Už Jasnagurkos dvarvietės pervažiavus Šušvės brastą, kelias vedė Malaikonių keliu link Graužių. Nuo ten žemyn iki Nevėžio, per kurį siūbuojančiu tiltu buvo išvažiuojama į Zabielų koplyčios vieškelį. Kaip matysime vėliau, ši jungtis veikė nuo karų su kryžiuočių ordinu laikų. 

Graužių senolis – Labūnavos apylinkių gyventojų protėvis. Solidaus amžiaus sulaukęs vyras čia gyveno V amžiuje. Ant piršto mūvėjo žalvarinį įvijinį žiedą, ant rankų nešiojo po juostinę apyrankę, rūbai susegti lankine sege. Į kapą greta įdėti pjautuvas ir yla. Veido antropologinę rekonstrukciją atliko Vytautas Urbanavičius. Iš „Sugražinta praeitis“, 2011 m.

Geometrinės topografijos įdomybės

Reikia atkreipti dėmesį, kad Pakapių ir Labūnavos senkapiai buvo išsidėstę juos beveik puslankiu jungiančios Urkos slėnio viršutinės terasos kalvos papėdėje. Ši kalva stebėtinai primena per ilgąją ašį perpjautą elipsės formą.

Jei vaizduotėje Pakapių ir Labūnavos dvarvietės vietose pastatysime po pilį, šios stovės elipsinės kalvos ašies galuose. Labūnavos dvarvietė yra virtualaus trikampio viršuje ir centre tarp Graužų ir Pakapių, nuo jų tarytum išmatavus su liniuote nutolusi visiškai vienodu atstumu.

Visa ši geometrija leidžia kelti hipotezę apie apylinkėje galėjusią būti gana išmanią gynybinę sistemą. Rytinė ir pietinė jos pusės dvejonių kelia mažiausiai. Šioje kalvoje puikios sąlygos fortifikuotos gyvenvietės kūrimui. Galima pagrįstai numanyti tokias buvus kaimyninėse Gaižuvos, Galnos ir Subnos, Pernaravos, spėjamai – Aristavos žemių centruose.

Kur plytėjo didžioji užvartų siena?

Ansainių bajorkaimio plano fragmentas, 1991 m. akmenyje iškaltas čia gimusio Adomo Ganusausko. Buvusios Simono Ganusausko sodybos vietoje Ansainiuose. 2022 m., Vaido Banio nuotr.

Nuo priešų buvo ginamasi ne tik kalaviju ir pilių sienomis. Kai kurie būdai dabar atrodo gana egzotiški. Priešų karių vilkstinių judėjimui apsunkinti, miškuose buvo statomos užtvaros/užvartos iš nuverstų aštriai nugenėtomis šakomis medžių, supintų šakų, nusmailintų karčių ir pan. Su tokiomis kryžiuočiai susidūrė jau pirmajame rašytiniuose šaltiniuose minimame 1364 m. žygyje į Labūnavą. Tuomet, mūšyje įveikę netikėtai užkluptus pernaraviškius, kryžeiviai pasuko į pietryčius. Labūnavos žemės pariby jie susidūrė su „stipriomis užtvaromis“, kurias jie išardė ir padegė. Iš vėlesnių – XIV a. pabaigos, žvalgų pranešimų galima apytiksliai lokalizuoti, kad šios užtvaros buvo Gaižuvos ir Labūnavos žemių paribyje, Aluonos upės baseino teritorijoje. 

Galimai būtent nuo čia prasidėjo mįslinga šių užtvarų linija, kryžiuočių šaltiniuose vadinama indagines. Istorikai jos pradžią lokalizuodavo prie Ariogalos, tačiau Ordino šaltiniuose nuo jos iki Ritersverderio pilies (prie Nevėžio žiočių) minimas 4 mylių atstumas iš esmės tiksliai atitinka kelią iki Šaravų – Bajėnų miškų masyvų, pusiau dalinamų Aluonos upės. Nuo ten užtvarų siena ėjo link Dubysos ir ties Rietavu suko į šiaurę.

Mėginusių prasibrauti iki Labūnavos iš rytų ir pietų, užtvaros laukė net dešimtyje vietų. Jų buvimo faktas neakivaizdžiai parodo, kad lygiagrečiai į pietryčius tekančių Urkos ir Gynios tarpupyje tuo metu plytėjo giria.

Turintys informacijos, senų nuotraukų ar girdėję pasakojimus apie Labūnavos apylinkėse buvusius senkapius ir kitus istorinius objektus bei jų likimą kviečiami pasidalinti žiniomis su straipsnio autoriumi. Tyrinėkime istoriją kartu!

 El. paštas vaidas.banys@gmail.com tel. (8-347)61 274.

5 Komentarai

  • Še tau ir Labūnava su Onos atlaidais.

  • Banio knygas perspausdina????

  • Ačiū už straipsnį, labai reikia tokių supažindinančių istorijų.

  • Bažnyčia būtina naujinti. Būtų labai graži, bet jau tiek apleista iš išorės.

  • Banys jau gailisi sutikęs eiri su koncervais…še tau sese devintinės 🙂

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video