Paulius ir Giedrė Aukštikalniai: „Medijos reikalingos, tačiau kaip ir visur, turi būti saikas“

Skaitmeninė televizija, internetas, socialiniai tinklai ir kompiuteriniai žaidimai – vienas iš didžiausių tėvų ir vaikų gerų santykių priešų, ribojančių tėvų ir vaikų buvimo kartu laiką, o be to, neretais atvejais tai tampa ir priklausomybe. Ar medijas ir submedijas galima laikyti esminiu faktoriumi, dėl kurio menkėja tėvų įtaka ir vaidmuo vaikų gyvenimui? Kaip technologijų laikais neprarasti ryšio su vaikais? Apie šią šių dienų problemą ir jos sprendimo būdus kalbėjomės su Kėdainių rajono vicemeru Pauliumi Aukštikalniu bei jo žmona Giedre, kurie patys augina du mažamečius vaikus Adomą ir Urtę.

– Pauliau ir Giedre, auginate du vaikučius, ar daug kyla problemų dėl medijų ar submedijų naudojimosi?

P.: Visko būna, ypač tada, kai reikia ruošti pamokas. Tačiau bendravimui tai įtakos neturi. Vaikai mieliau renkasi laiką, bendravimą su mumis arba stalo žaidimus, bet, kai reikia ruošti pamokas, kartais nuklysta į žaidimus su planšete.

G.: Didelių problemų dėl medijų naudojimosi mūsų šeimoje nekyla. Tačiau pasitaiko mažų nuklydimų tiek vaikams, tiek tėvams (šypsosi). Tuomet stengiamės visi draugiškai susitarti, kad jas reikia padėti į šalį ir pasimėgauti tikrais dalykais – gyvu bendravimu…

– Kaip pavyksta laviruoti tarp leidimo jomis naudotis ir ribojimo? Ar turite kažkokias griežtas taisykles jų atžvilgiu?

P.: Susitariam iš anksto, tai turi būti ne bausmė, o veiksmų pasekmė.

G.: Kariškos tvarkos mūsų namuose šiuo klausimu mes neturime. Bandome tartis ir ugdyti valią, bet, kuomet nepavyksta susitarti, įvedam griežtas taisykles – planšetės užrakinamos (šypsosi). Taip pasielgiame, kuomet vaikai būna vieni namuose ir nėra galimybės kontroliuoti situacijos.

Yra viena griežta taisyklė: jei mokslo metais neatliekami namų darbai sutartu laiku, tai planšetės užrakinamos iš anksto sutartam laikui, nežiūrime vakarinio filmuko.

– Ar daug kyla pykčio Jūsų namuose iš vaikų pusės, kai ribojama prieiga prie medijų?

P.: Nedaug, bet turim pasiteisinimą – planšetės užrakintos, nes tai – sutarties sulaužymas ir elgesio pasekmė.

G.: Jei supyksta, tai trumpam, išlieja neigiamą emociją ir supranta, jog pasielgė netinkamai. Ilgos ir labai griausmingos dramos mūsų šeimoje – retas svečias (juokiasi). Gal dėl to, kad stengiamės visas situacijas aptarti, daug šnekėtis.

– Kaip manote, ar Jūsų vaikai priklausomi nuo medijų?

P.: Ne tik vaikai, bet ir suaugę turi šiokią tokią priklausomybę nuo medijų.

G.: Priklausomybės, mano nuomone, mūsų vaikai neturi, bet medijos yra šiuolaikinio gyvenimo dalis – tiek vaikų, tiek suaugusių.

– Kodėl, Jūsų nuomone, vaikai tampa priklausomi nuo medijų, submedijų?

P.: Nes jos įdomios, jų kūrėjai įdėjo daug darbo, kad medija trauktų ir įtrauktų. Tai – greitas ir lengvas pramogų šaltinis.

G.: Žaidimai – tai, kas bendra tarp vaikų, jie dalijasi įspūdžiais apie žaidimus. Tai jų hobis ir bendras užsiėmimas.

– Kada, Jūsų manymu, televizija, soc. tinklai, kompiuteriniai žaidimai jau yra priklausomybė?

P.: Kuomet vaikas ar suaugęs negali numesti telefono į šalį, kad ir vienai dienai.

– Kaip to išvengti?

P.: Išsikelti gyvenimo tikslus, ir laikytis užsibrėžto kelio. Rezultatų siekti ne tik darbe, bet ir hobyje.

G.: Save disciplinuoti, sau priminti, jog virtuali realybė tai nėra tikras gyvenimas.

– Jūsų nuomone, ar stipriai apribojus ar net atėmus prieigas prie medijų, vaikai taps laimingesni ir mažiau nuo jų priklausomi?

G.: Anksčiau ar vėliau jie turės išmokti gyventi su jomis ir naudotis saikingai. Manome, saikas visame kame ir yra durys į laimę. Saiką, mūsų manymu, reikia ugdyti per šeimos vertybes.

Mes mokome vaikus, jog vertybė yra šeima, bendravimas, dėmesys vienas kitam. Vaikų atribojimas nuo medijų turėtų būti natūralus. Jas reikėtų keisti aktyvia veikla lauke, skaitymu, mokymusi…

Dažnai pasineriame į telefonus, nes nesugalvojame, ką veikti ir tai būna tiesiog lengviausia išeitis įveikti nuobodulį.

P.: Tai priklauso nuo priklausomybės lygio, o tai turim sudėlioti išankstinėje sutartyje su vaiku.

– Abu kiek anksčiau užsiminėte, jog priklausomybę nuo medijų turi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Turbūt viena iš vaikų priklausomybės nuo medijų priežasčių – pačių tėvų priklausymas nuo jų… Taip pat prisideda ir tėvų užimtumas ar tiesiog tingumas su jais užsiimti. Sutiktumėte su tuo?

P.: Tėvai – pavyzdys, o netinkamas jų elgesys tampa blogo vaiko elgesio pasiteisinimu jam pačiam.

G.: Taip. Vaikai tėvus kopijuoja, mes esame jiems pavyzdys.

– Kaip, Jūsų nuomone, galima „apsiginti“ nuo gana įkyrių technologijų vystytojų ir pardavėjų mums ir juo labiau vaikams brukamo besaikio jų vartojimo, kuris galiausiai priveda prie priklausomybės?

P.: Šeimos nuostatos, vertybės, tėvų pavyzdys.

G.: Visiškai atriboti vaikų nuo medijų, mūsų nuomone, nebūtų protingas problemos sprendimo būdas. Medijos reikalingos – jos suteikia nemažai žinių ir įgūdžių, tačiau, kaip ir visur, turi būti saikas, o jo be tėvų kontrolės nebus. Būdai, kurie veikia mūsų šeimoje: ribojamas laikas (30 min. per dieną) žaidimams telefonu ir televizoriaus žiūrėjimui, kalbėjimas, aiškinimas, kodėl ta kontrolė reikalinga. Kuomet paaiškiname, tuomet būna mažiau pykčio dėl kontrolės.

– Akivaizdu, jog dėl medijų įtakos nukenčia ir tėvų bei vaikų bendravimas, ryšys. Ar turėtumėte „receptą“, kaip to ryšio neprarasti?

P.: Nėra auksinio recepto, kiekvienas atvejis išskirtinis ir reikalaujantis kitokios metodikos. Kiekvienas tėvas turi rasti prieigą prie savo vaiko. Tik svarbiausia – vaikui ne tik patarti, bet ir rodyti tinkamą pavyzdį. Elgtis taip, kaip jūs norite, kad vaikas elgtųsi – vien sakyti neužtenka.

– O gal medijos yra tik kaip „atpirkimo ožys“ vaikų ir tėvų santykiuose? Gal iš tikrųjų jo buvimą ar nebuvimą lemia kitos priežastys?

P.: Taip, tikrai ir tokių situacijų yra, bet, manau, medijos taip pat yra santykių nebuvimo pasekmė.

G.: Manome, jog galimas ir toks scenarijus (šypsosi). Tėvų ir vaikų santykiai – labai sudėtingas dalykas. Manau, medijos jiems daro ne pačią didžiausią įtaką, bent jau mūsų šeimoje.

– Jūsų nuomone, šiais laikais didesnės įtakos vaikų gyvenimui daro tėvai ar medijos?

P.: Tikiuosi tėvai, na, o jei bendravimas, ryšys silpnėja, tai jo vietą gali užimti ir medijos.

G.: Suabsoliutinti nedrįstume. Įvairūs žmonės, situacijos. Žmogaus charakterio formavimuisi įtakos turi begalė dalykų: tiek tėvai, tiek medijos, tiek mokytojai, draugai. Vienareikšmiai manome, jog tėvai privalo būti tuo geru pavyzdžiu savo vaikams, o būna visaip…

[quote author=“P. Aukštikalnis“]Nėra auksinio recepto, kiekvienas atvejis išskirtinis ir reikalaujantis kitokios metodikos. Kiekvienas tėvas turi rasti prieigą prie savo vaiko. Tik svarbiausia – vaikui ne tik patarti, bet ir rodyti tinkamą pavyzdį.[/quote]

– Pauliau ir Giedre, gal galite pateikti vieną kitą pavyzdį, kurie Jums leidžia neprarasti tvirto ryšio su savo vaikais?

P.: Daug bendraujame, leidžiame savaitgalius ir laisvą laiką kartu, turim bendrų hobių. Santykiams taip pat reikia mokslo, t.y. žinių ir praktikos. Mums į kai kuriuos klausimus padėjo atsakyti STEP mokymai. Juos rekomenduoju daugeliui šeimų; dalyvauti šioje programoje.

G.: Mes juos labai mylime ir tai sakome jiems dažnai, dažnai apsikabiname, daug kalbamės, leidžiam laisvalaikį kartu. Vaikai mielai su mumis leidžia laiką, išsipasakoja – stengiamės būti artimi, bet paliekame vietos vienas kito saviraiškai.