Kodėl mes vis dar ne kaip kokia Švedija?

Kai prieš gerus dvylika metų buvau išvažiavęs padirbėti į Švediją, tai vienas iš labiausiai mane ten nustebinusių dalykų buvo – jūs nepatikėsit: viešieji tualetai! Jie ten buvo tokie tvarkingi ir tokie visame kame automatizuoti, kad viskas juose atrodė kaip iš kažkokio fantastinio filmo apie ateitį ir ateivius. Šviesa užsidega automatiškai, vanduo nusileidžia automatiškai, rankas nuplauna automatiškai, viskas kvepia (turbūt irgi automatiškai) citrinomis, ir visa tai – tik paprastame tualete šalia greitkelio, kur penkių kilometrų spinduliu nerastumėt nė gyvos dvasios!

Tais laikais viskas, ką šituo klausimu turėjo Lietuva, tebuvo tik vaiduokliškos pakelės būdelės, dažnai dar tokios trikampės, medinės, su skyle grindyse. Tad galite daugmaž įsivaizduoti tuometinę mano nuostabą ir susižavėjimą… Taip įsismaginau, kad juokais tuos švediškus tualetus pradėjau vertinti balais ir juos reitinguoti. O tada mano brolis, visas net kretėdamas iš juoko, specialiai vežė mane į Malmę parodyti neabejotino visų švediškų tualetų karaliaus, tikro „dešimtuko“…

[quote author=“V. V. Kuprys“]Bet kaip didelis patriotas ir nepataisomas optimistas vis tiek esu įsitikinęs, kad Lietuvoje gyventi yra gera. Ir jeigu pas mus yra dalykų, dėl kurių mes vis dar gyvename ne kaip kokioj Švedijoj, tai mąstydamas apie juos aš visada prieinu prie tos pačios išvados: viskas priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio.[/quote]

Juokinga, kai pagalvoji, kad tokie anuomet buvo laikai ir tokios mūsų linksmybės. Šiandien jums visa tai turėtų atrodyti baisiai kvaila, nes kuo jau kuo, bet švediškais tualetais tai jau tikrai tūlo lietuvio nebenustebinsi. Kas ten žino, galbūt šiandien jie pas mus net geresni! Anądien viename Vilniaus prekybos ir pramogų centre užsukęs į tualetą akimirkai net stabtelėjau sutrikęs: reikėjo trupučio laiko, kol susigaudžiau, kaip čia paprasčiausiai nusiplauti rankas. Įsivaizduokite: per visą sieną – vienas didžiulis veidrodis, ir nieko daugiau!

O pasirodo, po tuo veidrodžiu pakišus rankas automatiškai ima bėgti vanduo! Šalia automatiškai padozuojama muiliuko, čia pat vėjelis viską greitai padžiovina… Ir va prašom dar ir popierinį rankšluostėlį, irgi automatiškai išlendantį kažkur iš po to veidrodžio. Plaunu aš tas savo rankas ir galvoju: še tau kad nori. Net nepastebėjau, kaip „ateitis“ atėjo jau ir į mūsų kiemą…

Bet pripažinkime, kažkodėl nei dėl tualetų, nei dėl kitų gyvybiškai mums svarbių patogumų – pavyzdžiui, dėl itin greito lietuviško interneto ar dėl visur pridygusių „Hesburger“ restoranų – mes dar neskubam džiaugtis ir katučių neplojam. O ir ko gi čia džiaugtis, sakysite jūs. Juk visi puikiai matome, kad gyvename prasčiau už vidutinį švedą. Kuris praktiškai net nieko neveikdamas gauna didesnį atlyginimą negu mes. Argi ne taip?

Gal ir taip, nesiginčysiu. Bet kaip didelis patriotas ir nepataisomas optimistas vis tiek esu įsitikinęs, kad Lietuvoje gyventi yra gera. Ir jeigu pas mus yra dalykų, dėl kurių mes vis dar gyvename ne kaip kokioj Švedijoj, tai mąstydamas apie juos aš visada prieinu prie tos pačios išvados: viskas priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Antras dalykas, kurį turime pagaliau suprasti, jeigu norime gyventi kaip švedai – tai, kad yra didžiulis skirtumas tarp sąvokų „didelis atlyginimas“ ir „turtas“.[/quote]

Ir esminis skirtumas čia slypi tarp žodžių „gauti“ ir „uždirbti“. Matot, jeigu jūs norite tiesiog „gauti“ didesnį atlyginimą, tai tada taip – užsienyje greičiausiai jūs gausite daugiau. Bet jei norite „uždirbti“, tai, žinokit, visai sėkmingai tą galite padaryti ir Lietuvoje. Pagaunate mintį?..

O antras dalykas, kurį turime pagaliau suprasti, jeigu norime gyventi kaip švedai – tai, kad yra didžiulis skirtumas tarp sąvokų „didelis atlyginimas“ ir „turtas“. Pakalbėkime apie tai.

Įsivaizduokime, pavyzdžiui, kad koks nors Povilas dirba Švedijoj ir gauna, tarkime, kokius 2 000 eurų per mėnesį. Visai neblogi pinigai, tiesa? Povilas irgi taip mano, todėl per daug savęs neriboja.

Pirmiausia nusipirko gerą mašiną. Tiesa – lizingu, nes dar nebuvo susitaupęs reikiamos sumos. Bet čia niekis – su tokiomis pajamomis tikrai bus ne problema tą lizingą išsimokėti.

Tada dar pasiėmė paskolą ir pradėjo statytis namą. Čia irgi viskas tvarkoj – turės kur gyventi, kai išėjęs į pensiją sugrįš Lietuvon. Namas bus gana prabangus, betgi dėl savęs taip sakant, ir savo rankom uždirbta. O dar kai ir pajamos leidžia – tai kodėl gi neinvestavus.

Kai pagrindiniais dalykais gyvenime jau apsirūpinta, tai galima sau leisti ir vieną kitą malonumą bei šiokią tokią prabangą. Reikia nusipirkti naujausią telefoną, kompiuterį ir planšetę, ir dar būtinai gerą didžiulį televizorių, kurį parsiveš į Lietuvą, kai tik namas bus pastatytas.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Visada reikia stengtis uždirbti kuo daugiau. Bet dar svarbiau yra mokėti tvarkytis su tuo, ką uždirbate.[/quote]

Dar galima išvažiuoti į kokią kelionę po užsienius, ar šiaip atostogų į tėviškę grįžti… Juk reikia ir artimuosius aplankyti, tiesa? Grįžęs Povilas visiems jiems papasakos, kaip ten Švedijoj viskas geriau. Ten ir kebabai didesni, ir rūbai pigesni, ir traukiniai tyliau važinėja. O kai dėl atlyginimų, tai Povilas jau net neįsivaizduoja, kaip jūs čia už tokius varganus pinigus beišgyvenat. Pasityčiojimas, ir ne kitaip.

O dabar įsivaizduokime, kad Povilo pusseserė Vida dirba valytoja. Gauna minimumą ir gyvena dviejų kambarių butelyje Basanavičiaus gatvėje kartu su mama, kuriai jau reikia nuolatinės priežiūros. Gyvenimas ne iš lengvųjų, bet, kita vertus – stogas virš galvos yra ir pavalgyti pinigėlių užtenka. Maža to – dar yra mamos pensija, kurią moterėlės bendru sutarimu taupo „juodai dienai“.

Kai esi pririštas prie namų (nes reikia prižiūrėti mamą) ir darbo, tai daug pramogų neprisigalvosi. Bet Vidai daug ir nereikia… Pasidžiaugia pražydusia gėlyte ant palangės, atvažiavusiais aplankyti vaikais ir koncertais, kai kultūros centre groja „Daumantų muzikantai“ ar Šėtos armonikieriai. Ir nors Povilui toks gyvenimas atrodytų nepadoriai vargingas, moterėlė per daug nesiskundžia.

Turbūt kvaila būtų čia klausti, kuris iš giminaičių – Povilas ar Vida – gyvena geriau. Žinoma, kad Povilas, nes jis juk daug daugiau uždirba! Bet dabar įsivaizduokime, kad ir vieną, ir kitą staiga užgriūna nelaimės. Povilui netikėtai sušlubuoja sveikata: jis nebegali dirbti jokio fizinio darbo. Tuo tarpu Vidos mama iškeliauja į kitą, geresnį pasaulį. Skaudu, bet taip būna.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Ir galbūt tada, kai visi pradėsime gyventi truputėlį geriau nei dabar, mums nebereikės svajoti apie kitas šalis. Nes mes patys būsime kaip kokia Švedija.[/quote]

Visi žinome, kad sveikatos priežiūra Švedijoj nesvietiškai brangi, o pajamų Povilas nebeturi. Niekur nebesidėsi – tenka grįžti į Lietuvą. Kur jo laukia nebaigtas statyti namas, neišmokėtos paskolos ir nulis perspektyvų.

Tuo tarpu Vida, kad ir gedėdama mamos, vis dar toliau dirba valytoja. Gauna minimumą ir gyvena dviejų kambarių butelyje Basanavičiaus gatvėje. Turi santaupų. Ir vis dar vaikšto į „Daumantų muzikantų“ koncertus kultūros centre.

Tai kuris vis tik yra turtingesnis? Povilas ar Vida?..

Ne, nesupraskite manęs neteisingai – aš nebandau jūsų įtikinti, kad geriau yra gyventi iš mažesnio atlyginimo. Jokiu būdu. Visada reikia stengtis uždirbti kuo daugiau. Bet dar svarbiau yra mokėti tvarkytis su tuo, ką uždirbate. Nes jeigu nemokate, tai nesvarbu, kokį atlyginimą jūs gaunate – jūs esate vargšai. Galbūt jūs galėsite sau leisti važinėtis prabangiu automobiliu, galbūt gyvensite neprotingai dideliuose namuose ir galbūt kas pusmetį važiuosite atostogauti į egzotiškiausias šalis, bet jeigu jūs esate priklausomi tik nuo atlyginimo, tada dovanokit: jūs esate vargšai.

Todėl sakau jums: skaitykite ir domėkitės. Internete pilna informacijos apie tai, kaip tvarkytis su pinigais – susiraskite ją ir išstudijuokite. O tada pradėkite skaičiuoti. Ir patikėkit manim – patys nustebsite, kad pinigų ima rastis vis daugiau ir daugiau.

Ir galbūt tada, kai visi pradėsime gyventi truputėlį geriau nei dabar, mums nebereikės svajoti apie kitas šalis. Nes mes patys būsime kaip kokia Švedija.

Norėkite to ir siekite. Jei ne dėl savęs, tai bent jau dėl savo vaikų ir anūkų. Sėkmės!