Jauna šeima ne skęsta, o iriasi į priekį
Sename Surviliškio name prieš trejus metus įsikūrusi jaunos jurbarkiškės Jurgitos Stankienės šeima mažais žingsneliais, bet eina pirmyn. Jie nesirenka paties lengviausio kelio: palikti savo tris mažylius tėvams, valstybei ar likimui, kaip daro dažna sunkiau gyvenimo galą su galu sudurianti šeima, jie deda eurą prie euro, tvarko būsto sieną po sienos ir laikosi pavyzdingai tvirtai.
Jaunikis – telefonu
Jurgitą būtų galima pavadinti meilės emigrante, dėl tauraus jausmo atkeliavusią iš gimtojo Jurbarko rajono į Kėdainių. O suvedė porą – telefonas.
„Namie neturėjau ką veikti, tad pasiėmiau mobilųjį telefoną ir sugalvojau, kaip sakoma, iš lempos telefono numerį, pamajakinau. Vyras parašė žinutę – taip pradėjom bendrauti. Trejus metus išbendravome SMS žinutėmis, skambučiais. Paskui jis mane pasikvietė į svečius atšvęsti Naujųjų metų, o išėjo taip, kad švęsti važiavome pas mane į Jurbarko rajoną, – prisiminusi meilės pradžią šypsosi jauna mama. – Apie pusę metų prabendravome vienas pas kitą važinėdami. Kai man suėjo 18 metų, iškėlėme vestuves per pačias Jonines ir nuo tada mes drauge. Vedę jau penkerius metus.“
Savos sienos
Anksčiau šeima gyveno vyro mamos name Kalnaberžėje, bet paskui nusprendė įsigyti savą būstą. Sutuoktiniai nusipirko namą Surviliškyje. Tiesa, kol kas šeima būsto visiškai savu dar nevadina. Mat nebaigė už jį mokėti.
„Savininkai norėjo iškart atiduoti namo dokumentus, bet mes patys pageidavome juos gauti tik tada, kai jau būsime viską išmokėję – tvarkingai, kad nebūtų problemų“, – požiūrį dėsto Jurgita. O mokėti liko nebe tiek jau ir daug – 1 000 eurų.
„Nemokame kiekvieną mėnesį – pakaupiame sumą. Būna, šeimininkai patys atvažiuoja pasiimti, būna, nuvežame mes. Sunku iškart sumokėti: auginame tris mažylius, tvarkome namo vidų“, – sako mama.
Kuriasi
Surviliškio seniūnijos socialinė darbuotoja Sonata Rindokienė pasakoja, jog šeimos namukas labai senas, jame ilgai niekas negyveno, tad daug kas supuvę – reikia rimto remonto.
Jurgita džiaugiasi, kad po truputį tvarkyti namo vidų sekasi. Štai miegamajame šeima jau sudėjo lubas, dabar deda virtuvėje. Vėliau ateis sienų eilė.
„Matote – pradėjome tapetuoti sienas, bet sūnūs ėmė ant jų piešti – neverta. Vyras dirba lentpjūvėje, tad nusprendėme sienas daryti medines“, – planais dalijasi moteris.
Giminei – pirmieji dvyniai
Jurgita su vyru augina tris gražuolius berniukus. Vyriausiam spalį sueis penkeri, o dvynukams dabar dveji metukai ir du mėnesiai.
„Nei vyro, nei mano giminėje niekas neturi dvynių. Mes pirmieji“, – sako Jurgita ir priduria, kad tris mažus vaikus išties nėra lengva auginti. Mat pravirkus vienam, tuoj ašaromis apsipila ir kitas.
„Vyras dirba, tad su vaikais aš viena. Kol dvyniai buvo visai mažiukai, mano mama buvo atvažiavusi padėti. Tikrai neįsivaizduoju, kaip mamos su keturiais vaikais susitvarko“, – nusijuokia moteris ir žvilgteli į šokolodu išteptus sūnaus delniukus, kuriais šis jau taikosi kur nors tepštelėti.
Rugsėjį Jurgitai bus lengviau – jos meiliai vadinamas vyriausias sūnus Emiliukas pradės lankyti darželį.
Trims broliukams trūksta… broliuko
Nors Emiliukas vyriausias, bet net ir pokalbiui įsibėgėjus jis vis dar slepiasi nuo prigūžėjusių svečių įsispraudęs į siaurą plyšelį tarp baldų. Ilgai mamos kviečiamas berniukas įsidrąsina ir nuskuba ten, kur saugiausia – į jaukų mamos glėbį.
Būtent šis, regis, baikštuolis tėveliams yra pareiškęs labai drąsų prašymą – jis svajoja apie dar vieną broliuką.
„Pati visada maniau, kad turėsiu tris vaikus, tačiau niekad nesitikėjau, jog gims dvynukai, tad vaikų jau gana ir sesutės trims broliukams neplanuojame. Nors Emiliukas pageidavo dar vieno broliuko. Teks jam džiaugtis mažu pusbroliu“, – šypsosi Jurgita ir pasakoja pati taip pat esanti iš trijų vaikų šeimos: vyresni sesuo ir brolis augina po dvi atžalas.
Šeimyninį gyvenimą pradėjusi jauna Jurgita nesigaili. Moteris džiaugiasi suradusi rūpestingą, gerą vyrą.
Gyvena ūkiškai
Jurgita patenkinta gyvenimu kaime. Pasak jos, čia kur kas smagiau ir lengviau nei ant miesto grindinio. Šeima kasmet augina daržovių, o sutvarkiusi tvartą pirks paršelių ir vištų dedeklių.
„Prisisodiname bulvių, daržovių. Vasarą auginome mėsines vištas. Augintume ir dedekles, bet kol kas tvartas labai prastos būklės, bijome, kad gyvulius užgriūtų – statysime iš naujo. O kaipgi be ūkio? Reikia – šeima didelė“, – optimistiškai kalba Jurgita. Sutvarkę tvartą jie statys ir garažą.
Nei per daug, nei trūksta
Jurgitos šeimos pajamos: vyro minimali alga ir socialinė pašalpa.
„Dirbau ir aš, – sako moteris, – „Rivonos“ sandėliuose, bet dabar prižiūriu vaikus. Daugiausia verčiamės savarankiškai, tačiau padeda seniūnija, mano tėvai pinigais parėmė. Būna sunku, bet didžiuojamės, kad viską kuriame patys ir nuo pačių pradžių. Abu su vyru labai stengiamės.“
Šeimai nėra pasitaikę dienos, jog tektų maitintis vien kruopomis.
„Aišku, būna, kad duonos ar batono parduotuvėje skolon nusiperkame, bet vyras gauna algą ir iškart atsiskaitome. Nėra nei taip, kad kažko turėtume per daug, nei taip, kad labai trūktų. O pinigėlių visiems stinga. Kam jų per daug? Bet tai ką – verčiamės“, – jėgų judėti į priekį nepristinga Jurgita.
Dalijasi ir patys
Seniūnijos socialinė darbuotoja S. Rindokienė negaili gerų žodžių Jurgitos šeimai.
„Jie visada labai greitai sureaguoja į patarimus. Pavyzdžiui, pasakėme, kad vaikams nesaugu žaisti prie namų, nes nėra tvoros ir mažyliai išbėgę į gatvę gali papulti automobiliams po ratais. Žiūrim, netrukus sklypas jau aptvertas tvora ir dar pušelėmis apsodintas“, – džiaugiasi ponia Sonata.
Paklausta, ar daug šeimų, su kuriomis taip paprasta susikalbėti, socialinė darbuotoja tik šypteli: „Baikit.“
S. Rindokienė atskleidžia, kad Jurgitos šeima ne tik priima pagalbą, bet ir pati dalijasi kuo gali.
„Kai jie atsikraustė, atvykome aplankyti. Mamytės iš Airijos buvo prisiuntusios sauskelnių, drabužėlių, žaislų, tad pasidalijome su šeima tuo, ką turėjome. Vėliau jie į pagalbą atsakė pagalba – vaikų jau išaugtą lovelę perleido kitiems“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Dovanų Jurgitos šeimai koncerno „Vikonda“ remiamas labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ dovanojo sudedamą lovą-fotelį. Ant šio saldžius sapnus audžia Emiliukas.
Fondo direktorę Ireną Staliorienę šeima sužavėjo atkaklumu. „Jie patys kabinasi į gyvenimą, kuria jį. Tai nuostabu. Jų namas senas, bet matyti, kaip čia vyksta judėjimas, karaliauja gyvybė. Tikiu, kad šeima namą atstatys ir vaikučiai užaugs laimingi“, – linki I. Staliorienė.
