Kėdainių Atgimimo ąžuolynui – 33-eji!

Rasa JAKUBAUKIENĖ

Prieš trisdešimt trejus metus balandžio 23-iąją Kėdainių priemiestyje pradėjo želti Atgimimo ąžuolynas. Jo iniciatorė, garbaus amžiaus (85) lietuvių kalbos pedagogė Janina Meškauskienė dar ir šiandien mena, tarsi tai būtų vykę vakar, kokius ilgus ir sunkius kelius reikėjo nueiti, kad dabar ąžuolynas taip didingai žaliuotų ir bylotų apie mūsų šalies laisvę. Tačiau tvirtai, atkakliai ir daug sunkumų gyvenime mačiusiai moteriai tai buvo nė motais. Kaip pati dabar sako, „man buvo labai svarbu, ką po savęs paliksiu jaunimui, norėjau, kad jis žinotų, jog buvo toks Lietuvai svarbus įvykis – Atgimimas“. Iš Anykščių rajono, Pašventupio kaimo kilusi J. Meškauskienė 1964 m. baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą. Dirbo mokytoja įvairiose Kėdainių miesto mokyklose, Kauno technologinio technikumo Kėdainių filialo techninės bibliotekos vedėja ir dėstytoja.

Reikėjo reprezentacinės vietos

„Kadangi esu filologijos pedagogė, man buvo svarbu, ką paliksiu vaikams, jaunimui, kad jie prisimintų, jog buvo toks Lietuvai ypatingas įvykis (Atgimimas), ateitų į tą ąžuolyną, todėl norėjau, kad man suteiktų žemės sklypą, kuriame galėčiau pasodinti ąžuoliukus.

Per naktį sugalvojau, kad pasodinsiu Atgimimo ąžuolyną. Ir pavadinimą per naktį sugalvojau, kad jis bus Atgimimo ąžuolynas. Rytą vyrui sakau, kad eisiu pas Vykdomojo komiteto pirmininką Petrą Bagušką prašyti leidimo sodinti ąžuolyną. Vyras sakė: „Eik tu, utopiste, ką tu čia dabar šneki. Lenino minėjimas, ji eis prašyti Atgimimo ąžuolyną sodint! Utopiste, nebandyk!“. Bet aš neklausiau vyro ir nuėjau. Jei būtų reikėję, būčiau ėjusi šimtą kartų prašyti. Jei aš numačiau, ką man reikia padaryti, tai ir padarysiu“, – savo ryžtingą būdą bei atkaklumą demonstravo moteris.

J. Meškauskienė pažymėjo, kad didžiajam jos projektui vietos reikėjo ne bet kokios.

„Norėjau, kad man suteiktų žemės sklypą reprezentacinėje vietoje. Pirmininkas sakė eiti pas vyriausiąjį architektą, jis man turėjo pasakyti, kur tą žemę gauti. Nuėjau pas jį. Sakė, niekur nėra žemės, visi puola, griebia savo žemes. Nuvedė mane į tokius laukelius. Aš sakau, kad man čia tikrai netinka, kadangi aš noriu reprezentacinėje vietoje.

Tada mane atvedė į tokią vietą, kur buvo Šiaulių, Kauno, Kėdainių ir Jonavos kelias. Jis manęs klausė, ar šita vieta tinka. Sakau, būtų labai gerai. Aš apie tai ir svajojau. Bet sako, šita žemė priklauso Vandens ūkio institutui. Reikia prašyti direktoriaus, ten jų laukeliai yra. Sakau, – tai ką, važiuojam. Jis padėjo man nuvažiuoti.

Instituto direktoriui pasakiau, kad man reikia 10 ha žemės pasodinti ąžuolyną. Sako: „Tiek daug?“. Sakau, pirmą dieną sodinsime tūkstantį, o paskui kiekvienais metais tiek, kiek ąžuolynui metų. Instituto direktorius labai sunkiai, pasitardamas su atsakingais asmenimis, davė tą žemę, kurios aš norėjau“, – prisiminimais dalijosi ąžuolyno iniciatorė.

Įveikė antrą iššūkį

Nors, kur sodinti ąžuoliukus J. Meškauskienė rado, tačiau pačių medelių ji vis dar neturėjo. Tačiau veikli moteris greitai gavo ir juos.

„Neturėjau gi nei kapeikos, o ąžuoliukų reikia. Važiuoju į Miškų ūkį. Sakau, man reikia tūkstančio ąžuoliukų. Išsigando girininkas. Sako: „Tu pagalvok, tūkstantį! Ar tu žinai, kiek kainuoja vienas ąžuoliukas? Tavo dydžio ąžuoliukas kainuoja rublį septyniasdešimt, o tu prašai tūkstančio! Taigi mums čia – bankrotas“.

Paskui kelis kartus pasitarė su atsakingais žmonėmis, nusprendė duoti“, – dar viena sėkme tikslo link džiaugėsi atkakli moteris.

Tačiau, gavus žemės ir ąžuoliukų, nereiškia, jog viskas toliau ėjo it sviestu patepta.

„Girininkas klausia: „O kas iškas tau duobes? Kas juos pasodins?“. Ąžuoliukas gali būti tik keturias valandas iškastas. Tūkstantį iškasti, reikia darbininkų, – apie tuomečius sunkumus pasakojo ąžuolyno idėjos autorė. – Atsivežk molio, daryk tranšėjas ir pačioje pradžioje sodink ąžuoliukus į tranšėją, užpilk moliu, vandeniu – taip jie gali būti ir parą. Taip ir padariau. Tuo metu dar dirbau technikume. Direktorius man davė moksleivių, vandens, molio atvežė.“

Tokios sodintojų gausos nesitikėjo

Kilnaus tikslo vedama J. Meškauskienė darbus tęsė toliau ir būrė draugėn bendraminčius: „Kitą dieną laikraštyje „Kėdainių garsas“ rašau didžiausią straipsnį ir kviečiu ateiti sodinti ąžuoliukų.

Įdomus dalykas buvo tas, kad mano minėto laikraščio tame pačiame numeryje, į kurį rašiau straipsnį ir kviečiau visus sodinti ąžuoliukų, buvo ir kvietimas į Lenino gimtadienio minėjimą. Tik mano straipsnis buvo antrame ar trečiame puslapyje, o kvietimas į Lenino minėjimą buvo pirmame puslapyje. Įdomiausia, kaip tuometė „Kėdainių garso“ redaktorė Zita Zokaitytė išspausdino tokius du prieštaringus straipsnius, kaip ji nebijojo? Juk dar nebuvo aišku, kad Sąjūdis tikrai nugalėjo.

Tarp kitko, Kėdainių rajono Sąjūdis prasidėjo mūsų namų ūkiniame pastate 1988 metais. Vyras Ignas su savo draugais buvo organizatorius.“

J. Meškauskienė prisipažino, jog po kvietimo laikraštyje buvo labai maloniai nustebinta, kai pamatė, kiek žmonių atėjo į pagalbą sodinti ąžuolyną.

„Galvojau, kad medelių sodinti ateis ne tiek daug žmonių. Pirmą kartą taip drąsiai paėmiau trispalvę vėliavą ir dainuodami nuėjome iki būsimo ąžuolyno, – atgal į praeitį mintimis grįžo moteris. – Pirmą ąžuoliuką paprašiau, kad pasodintų pats Petras Baguška. Nes jei ne jis, man būtų iš karto pasakę, kad neleis sodinti ąžuoliukų ir viskas – ąžuolyno nėra.

Kadangi buvo jo leidimas, aš norėdama jam atsidėkoti leidau jam pirmam pasodinti ąžuoliuką. O paskui visi likusieji sodino. Kastuvus, kas turėjo, atsinešė savo, kitus skolinomės iš profesinės mokyklos. Tūkstančio ąžuoliukų nebuvo, gavau tik 900. Pasodinom, padainavom ir grįžom visi namo.“

Padėjo šauliai ir geros valios žmonės

Vis tik net ir pasodinus medelius ir įkūrus naująjį ąžuolyno parką, darbai nesibaigė – reikėjo jį prižiūrėti.

„Visko reikėjo: ir medienos 3 kubinių metrų, kadangi reikėjo stulpelių, virvės, vandens medelių laistymui – visur ėjau pati viena. Mane iš karto komiteto pirmininkas įspėjo, kad dirbsiu viena: „Ar tu pagalvoji apie darbą? Tau visiškai niekas nepadės“. Sakau, tikrai dirbsiu. Aš esu kaimo žmogus, kilusi iš Anykščių rajono, sunkiai augusi ir daug dirbusi. Viską ir padariau. Niekam neatidaviau to ąžuolyno“, – tarsi kūdikį ąžuolyną augino ir juo atsakingai rūpinosi J. Meškauskienė.

Kadangi pati yra šaulė, Lietuvos šaulių sąjungos Kėdainių P. Lukšio kuopos narė, moteris pasakojo, jog būtent šauliai buvo tie, kurie sunkiu metu, kai ąžuolynui reikėjo daug priežiūros, atėjo jai į pagalbą.

„Kiekvienais metais pati prižiūrėjau ąžuolyną – kokių 10 metų eidavau į jį kartu su šauliais. Paskui, nors ir neprašiau, bet man labai daug kas padėjo. Taigi apaugdavo žole, reikėdavo ją pjauti, ravėti, iškirsti visokius medelius, nes pridygdavo, kiekvieną pavasarį reikėjo laistyti, o kai pasodinom, laistėm gal kas savaitę tuos ąžuoliukus. Bet prigijo ir šiuo metu jų yra 1750. Paskutinieji dar menki, kadangi dar jauni paskutiniais metais sodinti, o visi kiti labai gražiai suaugę. 33 metai!“ – didžiuodamasi savo ir padėjusių žmonių darbu džiaugėsi J. Meškauskienė.

Dėkinga seniūnijai

Daugelis džiaugėsi ir palaikė tarsi nebylią Sąjūdžio dvasią simbolizuojantį ąžuolyną. Tačiau jis patiko ne visiems.

„P. Baguška dar nuo savęs užsakė man dovaną, kad dailininkas išskaptuotų lentą su užrašu „Lietuvos atgimimo Kėdainių ąžuolynas“. Bet buvo tokių priešų, kurie labai greitai nuvertė, nudraskė tą mūsų lentą ir dar man pasiūlė pačiai kapą pasidaryti, – nemalonią patirtį prisiminė J. Meškauskienė. – Bet paskui mūsų miesto seniūnija įbetonavo tokį ženklą, kurio niekas nebeiškas ir niekas nebeišdaužys jo.

Esu ypač dėkinga Kėdainių seniūnijai, kuri visą laiką prižiūri ąžuolyną, nupjauna jame žolę. Seniūnai keičiasi, bet seniūnija visą laiką prižiūri ąžuolyną.“

Kad atminty išliktų žmonės, padėję sodinti ir puoselėti Atgimimo ąžuolyną, jo iniciatorė sukūrė tarsi registrą, kuriuo susidomėjo ir Kėdainių krašto muziejus.

„Gavau dovanų didelį odinį albumą ir tie žmonės, kurie sodino ąžuolyną, prašiau, kad jame pasirašytų – vardą, pavardę, linkėjimą ir kada sodino savo ąžuoliuką. Aš labai norėjau visa tai įamžinti, – kalbėjo J. Meškauskienė. – Kėdainių krašto muziejaus direktorius gal prieš maždaug dešimt metų manęs prašė, kad perduočiau tą albumą, rankraščius muziejaus žinion. Bet sakiau, kol pati dar esu gyva ir šiek tiek paeinu, tęsiu toliau. O jau kai manęs nebebus, prašiau, kad gal P. Baguška ar dar kas nors tęs toliau arba perduos albumą muziejui.“

Sūnūs veiklos netęs

Pati du sūnus užauginusi Atgimimo ąžuolyno iniciatorė sakė, kad jie mamos veiklos toliau tęsti neketina. O paklausta, ar vis tik turėjo šeimos palaikymą savo idėjai sakė: „Jie palaikė mane, bet tuo metu, kai sodinau ąžuolyną, dar buvo nepilnamečiai ir neturėjo supratimo, kas čia darosi. Bet pačią pirmą dieną nuėjome ir pasodinome savo šeimos vardinį ąžuoliuką. Vyras taip pat palaikė, kartu sodino“.

Aktyvi J. Meškauskienė buvo ne tik siekdama įamžinti Atgimimą. Ji ilgą laiką dainavo chore, įvairiuose etnografiniuose ansambliuose.

Nuo 1999 m. rašo apsakymus, apybraižas, yra Kėdainių literatų klubo „Varsna“ narė. Moters kūryba buvo spausdinta Kėdainių literatų kūrybos almanache „Varsna“ (2001 m.) ir prisiminimų apie Angelę Keturakytę-Baltrūnienę knygoje „Tu esi vien tu“ (2008 m.). Ji išleido romaną „Jos gyvenimo knyga“ (2004 m.).

„Kiekvienais metais balandžio 21 d., kai pradėjome sodinti ąžuolyną, būna koks nors minėjimas. Tik kurį laiką šią dieną eidavau aš viena su Šaulių sąjunga ir su savo mokiniais. O paskui, kai pajutau, kad mano jėgos silpsta ir senstu, atidaviau ąžuolyną konservatorių žinion, pati likau tik patarėja ar pagalbininkė“, – kalbėjo Atgimimo ąžuolyno idėjos autorė ir iniciatorė.