Kėdainietė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
Penktadienio popietę Kėdainių rajono Bartkūniškio kaimo gyventoja Marija Bukauskienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šį garbingą apdovanojimą M. Bukauskienei Prezidentūroje vykusio iškilmingo renginio metu įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Senjora „Rinkos aikštei“ atskleidė, kad jos šeimą ir gelbėjamą žydų tautybės vyrą siejo nepaprastas draugystės ryšys.
Gelbėjo nuo mirtino pavojaus
Lietuvos Respublikos Prezidentas G. Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 38 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.
Prezidento kalba
„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas ir gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Tegul ano meto didvyrių ryžtas dalintis likimu ir duonos rieke su persekiojama žydų tauta įkvepia mus kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera ir saugu. Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui. Treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus“, – teigė G. Nausėda.
Dvejoms moterims
Prezidentas G. Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteikė dvejoms likusioms gyvoms žydų gelbėtojoms – kėdainietei M. Bukauskienei ir šventojiškei Bronislovai Birutei Jaraminienei. Kiti 36 asmenys apdovanojimus gavo po mirties, o juos atsiėmė gelbėtojų artimieji. M. Bukaukienė į ceremoniją atvyko su savo seserimi ir sūnumi.
Neslėpė susijaudinimo
„Rinkos aikštė“ sekmadienio rytą aplankė kraštietę M. Bukauskienę. Moteris neslėpė, jog iki šiol negali pamiršti įspūdingos apdovanojimo šventės ir suskubo pasidžiaugti jai įteiktu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„Štai jis. Jį man įteikė pats mūsų prezidentas. Labai jaudinausi. Iki šiol prezidentą mačiau tik per televizorių, o ten teko su juo pabendrauti. Tiesą sakant, salėje renginio metu aš visą laiką sėdėjau šalia prezidento. Tai buvo man didelė garbė. Jis toks šiltas, paprastas, bendraujantis žmogus. Tai buvo kažkas nuostabaus“, – rodydama gautą apdovanojimą pasakojo kraštietė.
Viską prisimena
Senjorė M. Bukauskienė atskleidė, kad yra nuolatinė laikraščio skaitytoja ir prenumeratorė bei sutiko pasidalinti to meto prisiminimais su visais kėdainiečiais. Nors moteriai jau sukakę 86-eri metai, tačiau ji puikiai pamena, kaip jos šeima nuo mirties gelbėjo žydų tautybės vyriškį.
„Mūsų šeima gyveno Lipliūnų kaime. Mamytė vieną rytą išėjo karvių melžti. Kai vos tik pravėrė tvarto duris, ji išvydo pusamžį vyriškį. Mamytė labai išsigando. Nepažino to vyriškio. O tas vyriškis prašė leisti pabūti, pasislėpti kurį laiką mūsų tvarte. Jis pasakė savo vardą – Bencelis. Žmogus buvo labai išsigandęs“, – pasakojo senjora.
Grėsė pavojus
Ponia M. Bukauskienė atskleidė, kad priėmus į savo tvartą žydų tautybės vyriškį, iškilo grėsmė visai jų šeimai. Žmonės tai puikiai suprato, tačiau jiems buvo labai gaila vyriškio, tad leido jam glaustis jų sodyboje.
„Buvo išties labai baisu. Juk mes rizikavome visos mūsų šeimos gyvybe. Jei būtų sužinoję, kad čia slepiasi žydas, būtų mus visus sušaudę. Iš tiesų labai rizikavome, bet mamytė sakė, kad kitaip pasielgti negalime. Ji sakė, kad turime žmogui padėti“, – dėstė M. Bukauskienė.
Tapo draugais
Žydas gelbėtojų šeimos kieme išsikasė bunkerį, pasidarė net keletą slėptuvių. Taip pat slėpėsi ir tvarte, kur įsirengė gultą. Kai būdavo labai šalta, šeimininkai Bencelį ir į namus pasikviesdavo. Visi tapo tartum viena didelė šeima.
„Tai naktį jį į namus pasišaukdavome, tai per kokias šventes. Visi sėdėdavom už vieno stalo. Buvo baisu, bet ką padarysi, juk neleisi žmogui sušalti, numirti. Rizikavome, labai rizikavome“, – atsiduso moteris.
Dalydavosi maistu
Nors tuo metu M. Bukauskienei buvo vos aštuoneri, moteris puikiai pamena Bencelio pokštus, pamena ir tai, ką jis mėgdavo valgyti.
„Mamytė nešdavo jam maisto. Ką patys valgėm, tą ir jam davėm. Aš eidavau kartu su mamyte melžti karvių, o Bencelis jau sėdėdavo šalia karvės su puodeliu ir laukdavo, kol jam įpilsiu pieno. Pamenu, kai jis man šypsodavosi ir sakydavo, kad aš tokia maža mergaitė, o jau karves moku melžti. Girdavo labai Bencelis mane. Matėsi, kad žmogui nelengva, sunku, bet jis vis rasdavo laiko ir nusišypsodavo man“, – prisiminė žydų gelbėtoja.
Bėgo metai
Laikas bėgo labai greitai. Bencelis pas lipliūniškių šeimą glaudėsi penkerius metus. Tiesa, kartkartėmis jis pakeisdavo gyvenamąją vietą, kad jo nesusektų ir nesušaudytų.
„Vienoje vietoje jam būti būtų pražūtinga. Jis kartas nuo karto išeidavo iš mūsų, bet ir vėl sugrįždavo. Be savo vietos žmogelis buvo, bet ką darysi, jis gelbėjosi nuo mirties. Visi tai puikiai supratome, gyvenome neramiai, įtampoje“, – pabrėžė Bartkūniškio gyventoja.
Atsidėkojo geradariams
Bėgo laikas, viskas keitėsi, baigėsi neramumai. Netrukus mirė lipliūniškių šeimos galva – ponios Marijos tėtis. Žydo ir lipliūniškių šeimos draugystė buvo tokia stipri, kad šis paprašė leidimo nupirkti šeimos galvai ąžuolinį karstą, kas tuo metu buvo didelė prabanga.
„Žmogus labai gerbė mūsų šeimą, jis buvo mūsų šeimos narys, tad tėtį laidojome ąžuoliniame karste, kurį mums nupirko Bencelis. Taip žmogus atsidėkojo mūsų šeimai. Draugystė mūsų tęsėsi labai ilgai. Likome draugais visam gyvenimui. Drąsiai galime sakyti, kad Bencelis tapo mūsų šeimos nariu. Gelbėjimo operacija mus suvedė taip, kad tapome lyg giminės, buvome išties labai artimi“, – pasakojo M. Bukauskienė.
Buvo piršliu
Šeimos draugystė buvo tokia stipri, kad Bencelis netgi tapo ponios Marijos piršliu. Vyras dalyvavo lietuviškose vestuvėse.
„Pamenu, kad jam pasirodė labai keistos mūsų tradicijos. Jis niekaip nesuprato, kam reikia tą piršlį karti. Jis vis sakė: „Per karą manęs niekas nepakorė, tai dabar per vestuves pakars“. Buvo daug juoko, bėgo Bencelis, kad tik jo nepakartų per vestuves. Taigi, galite įsivaizduoti, koks artimas mums buvo Bencelis. Mes buvome tarsi giminės. Tokia mūsų istorija“, – atsiduso ponia M. Bukauskienė.
