Kėdainių ligoninei siūlo Liongino Šinkūno vardą
2006 m., remdamasi surinkta archyvine medžiaga ir žmonių prisiminimais, išleidau knygą „Kėdainių medicinos istorija“. Nuotraukas bei dokumentus, kurie sudomino Kėdainių krašto muziejaus vadovą, padovanojau šiam muziejui. Tuomet man pažadėta, kad ten bus įkurta patalpa, skirta medicinos istorijai. Apsilankiusi muziejuje, deja, tokios patalpos neradau… Todėl, reaguodama į pasiūlymą pavadinti Kėdainių ligoninę T. Bružaitės vardu, kėdainiečiams norėčiau priminti kai kuriuos mūsų krašto medicinos istorijos faktus.
1888 m. Kėdainiuose, Didžiojoje gatvėje, Kognovickio name, buvo įsteigta pirmoji, dešimties lovų, ligoninė. 1900 m. grafienės V. Totleben lėšomis buvo baigta statyti pirmoji trisdešimties lovų kaimo ligoninė Stoties (dabar – J. Basanavičiaus) gatvėje. Kėdainiečiai ją vadindavo ,,ligonine ant kalniuko“.
1937 m. pagal J. Dačinsko projektą pastatyta nauja, tais laikais labai moderni, septyniasdešimt penkių lovų ligoninė, vadinta Ligoninės rūmais, kurią 1944 m. traukdamiesi vokiečiai susprogdino.
Po karo ligoninės padaliniai įsikūrė septyniuose, po visą miestą išmėtytuose, gydymui nepritaikytuose pastatuose. Pagrindine vėl tapo buvusi kaimo ligoninė. Didelis sergamumas, besikartojančios infekcinių ligų epidemijos, blogos gydymo ir darbo sąlygos neleido medikams tinkamai pasirūpinti ligoniais, sustabdyti infekcinių ligų protrūkių.
[quote author=“Aut. past.“]Svečiai ir kolegos iš kitų miestų ligoninę dažnai pavadindavo „Šinkūno klinikomis“.[/quote]
Nuo 1962 m., Lietuvos sveikatos apsaugos ministro V. Kleizos įsakymu, Kėdainių rajono centrinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju paskirtas gydytojas chirurgas Lionginas Šinkūnas, prieš tai dirbęs Kėdainių rajono Sveikatos skyriaus vedėju, rajono centrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju. Tai buvo principingas, griežtas vadovas, reiklus ne tik sau, bet ir visiems darbuotojams, labai gabus organizatorius. Jo rūpesčiu buvo suburtas stiprus medikų kolektyvas. Tik didelių vadovo pastangų dėka 1966 m. pastatyta nauja ligoninė ir poliklinika, šalia – infekcinių ligų korpusas. Būtent šio energingo vadovo jėgomis sparčiai plėtėsi naujos ligoninės materialinė bazė: 1972 m. pastatytas vaikų ligų stacionaro ir poliklinikos korpusas, tunelis, jungiantis stacionaro korpusus su pagrindiniu, 1980 m. – stomatologijos ir administracijos, 1986 m. – terapijos korpusai.
Naujai pastatytą ir vis besiplečiančią Kėdainių rajono centrinę ligoninę, puikiai aprūpintą įranga ir reikalingu inventoriumi, gerai vertino ne tik Kėdainių visuomenė. Svečiai ir kolegos iš kitų miestų ligoninę dažnai pavadindavo ,,Šinkūno klinikomis“.
Tačiau L. Šinkūnas tuo neapsiribojo. Svarbi jo veiklos strategija buvo kvalifikuotos medicinos pagalbos teikimas kaimo gyventojams. Jo iniciatyvos ir pastangų dėka pastatyta pirmoji Lietuvoje tipinio projekto kaimo ambulatorija Krakėse, o vėliau – dar šešios erdvios ir modernios ambulatorijos Šėtoje, Josvainiuose, Pelėdnagiuose, Gudžiūnuose, Pernaravoje, Akademijoje ir du felčerių punktai Petkūnuose bei Šlapaberžėje. Daugelyje jų įkurti ir butai ambulatorijos darbuotojams, vaistinės.
Šio energingo vadovo didžiulis nuopelnas yra tas, kad greitai plėtėsi medicininės pagalbos apimtis, daugėjo kvalifikuotų specialistų, o stacionarinių lovų skaičius išaugo iki septynių šimtų šešiasdešimties ( palyginimui šiuo metu yra 252 stacionarinės lovos).
L. Šinkūnui labai nepatiko, kad kėdainiečiai dėl savo sveikatos yra priversti vykti į Kaune ar kitur esančias gydymo įstaigas, todėl jis labai stengėsi, kad jiems visa reikalinga pagalba būtų suteikta Kėdainių rajono centrinėje ligoninėje. Taip naujame terapijos korpuse buvo įkurti Kardiologijos, Gastroeneterologijos, pagrindiniame – Traumatologijos, Akių ligų ir kiti specializuoti skyriai. Buvo modernizuojami ir senieji skyriai, aktyviai diegiami nauji gydymo metodai bei medicininė įranga.
Išskirtinis šio vadovo bruožas yra tas, kad jis labai rūpinosi darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygomis.
[quote author=“Aut. past.“]L. Šinkūnui labai nepatiko, kad kėdainiečiai dėl savo sveikatos yra priversti vykti į Kaune ar kitur esančias gydymo įstaigas, todėl jis labai stengėsi, kad jiems visa reikalinga pagalba būtų suteikta Kėdainių rajono centrinėje ligoninėje.[/quote]
Tai buvo nepaprastai darbštus ir pareigingas žmogus. Atostogos jam – nuobodybė… Vos kelias dienas praleidęs su šeima, jis skubėdavo į Maskvą. Kodėl į Maskvą? Nes tik ten tuo metu buvo galima gauti leidimus, lėšas statyboms… Jis tol mindavo įvairių biurokratų slenksčius, kol gaudavo tai, ko atvažiavo. Darbas buvo jo gyvenimo duona.
L. Šinkūnui už gerą darbą, pasiektus laimėjimus bei nuopelnus sveikatos apsaugai buvo pareikštos rajono vadovų, sveikatos apsaugos ministrų padėkos, jis apdovanotas vyriausybiniais apdovanojimais.
Medikų kolektyvas labai gerbė ir vertino šį vadovą, jo pasiekimus, todėl, pasveikinę asmeninio jubiliejaus proga, jo garbei ligoninės teritorijoje pasodino ąžuolą.
Po L. Šinkūno mirties prie poliklinikos sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta, primenanti gydytojo nuopelnus gerinant kėdainiečių sveikatos apsaugą, kurios kėdainiečiai apžiūrėti negali.
Atmintis ir pagarba – geriausias didžių žmonių atliktų didelių darbų įvertinimas.
Kėdainiuose yra gatvė, pavadinta T. Bružaitės vardu, taip kėdainiečiai pagerbė mylimos gydytojos atminimą. Bet negalime pamiršti ir tų iškilių medikų, kurie vedė Kėdainių mediciną progreso keliu, nuoširdžiai ir pasiaukojamai dirbo krašto žmonių sveikatos labui ir dėl to, kad šiandien „ligoninė ant kalniuko“ būtų architektūros paminklu, o ne vienintele veikiančia kaimo ligonine Kėdainiuose.
Todėl manau, jog Kėdainių ligoninė pelnytai turėtų vadintis L. Šinkūno, o ne T. Bružaitės vardu.
1 Komentaras
Šita Komsomolo vadovė raudonoji dama , lai mažiau aiškina kaip kas turi vadintis . Komunistai kelia galvas.