Kas paskirs Ciesoriui dietą?

Prieš pat didžiąsias Velykų šventes vienas garbus socialdemokratas, save vadinantis socialistu, viešai išsakė savo nerimą: „Esame katalikai, bet su savo artimu dalintis nenorime“. Ne vienas katalikas, tuo metu rankoje laikydamas margutį ir bijodamas ne vietoj ir ne laiku padaryti dar vieną nuodėmę, sukluso: „Ir kuo gi mes dar nenorime dalintis?“. Pasirodo, kalba vėl apie tą patį – progresinius mokesčius.

Kas Ciesoriaus, tas Ciesoriui

Būdami katalikai suprantame, kad dalį savo pajamų reikia atiduoti valstybės išlaidoms padengti ir valdžios aparatui išlaikyti. Net Evangelijoje pasakyta: „Kas Ciesoriaus, tas Ciesoriui“. Tik ką daryti su tuo, kad Ciesoriaus apetitas vis didėja ir didėja? Ir nėra jokių daktarų, kurie paskirtų Ciesoriui griežtą ir privalomą dietą…

Nepaisant to, kad kone visi pasaulio ekspertai ir ekonomistai baksnoja pirštu į Lietuvą dėl didžiausio Europoje darbo jėgos apmokestinimo, Seimo socialistams viskas atrodo atvirkščiai.  Atiduoti į valstybės iždą 72 proc. nuo gaunamo į rankas atlyginimo, jų nuomone, yra mažoka, reikėtų šiuos didžiausius Europoje mokesčius dar padauginti progresiškai. Tada jau kaip ir būtume panašesni į katalikus.

Pasirodo, net finansų ministras R. Šadžius, pasak Seimo socialisto, buvo išsiųstas į Europos Audito rūmus ne todėl, kad yra geras specialistas, bet tik todėl, kad trukdė Lietuvoje įvedinėti katalikybę, t. y., progresinius mokesčius. Gerai tik tai, kad dabar 21 amžius ir Europos Audito rūmai šiuo atveju atstojo inkvizicijos laužą. Ministrui ir gyvybę pavyko išsaugoti, ir net didesnę algą gauti.

Nesunku buvo pastebėti, kad finansų ministras socialistams trukdė ir kitose srityse. Pavyzdžiui, prabilęs apie tai, kad būtų galima sumažinti darbo jėgos apmokestinimą 1 proc. prarandant 85 mln. „Sodros“ pajamų, iškart gavo rikošetinį smūgį iš socialistų stovyklos: „Sodra netektų 120–150 mln. eurų“, – pasakė gerb. A. Sysas, ir taškas. Taip ir liko neaišku, kurio socialdemokrato kalkuliatorius sugedęs – R. Šadžiaus ar A. Syso. Komentuoti tokius gerb. A. Syso finansinius perliukus, kad Lietuvoje kapitalo apmokestinimas nesiekia net 5 proc., finansų ministras, matyt, nebeturėjo jėgų.

O tas 1 proc., kuris galėjo atitekti dirbantiesiems, taip ir liko Ciesoriaus kišenėje… Šioje situacijoje socialistai nepanoro būti katalikais ir pasidalinti su tais, kurie jiems sukuria gražų gyvenimą valdžioje.

Dilema: ko trūksta Lietuvoje – darbo vietų ar darbuotojų?

Tačiau lietuviškasis Seimo Ciesorius skiriasi nuo biblinio tuo, kad kas 4 metus turi ieškoti naujų kelių, kaip išsaugoti savo vietą po saule, t. y., po Seimo šviestuvais. Ir ne taip jau paprasta tuos kelius atrasti, kai finansų, ekonomikos ar net matematikos žinios trūkinėja ir netempia iki to, kad būtų galima aiškiai sudėlioti ilgalaikę šalies ekonominę strategiją, leidžiančią vienu metu ir sumažinti valstybės skolą, ir padidinti žmonių pajamas. Belieka tik tėviški katalikiški šūkiai apie rūpestį ir meilę žmonėms. Bet kaip tie šūkiai atsiliepia Lietuvos ekonomikai? Pateiksiu tik keletą iš daugybės pavyzdžių – iš anksto atsiprašau, kad jie gali būti ne visai katalikiški.

Štai „darbiečiai“ į rinkimus eina su pagrindiniu šūkiu „Naujų darbo vietų kūrimas“. Tuo tarpu tiek verslininkai, tiek pramonininkai unisonu šaukia, kad šalyje apstu laisvų darbo vietų, bet nebėra kam dirbti ir prašo lankstesnių sąlygų imigrantų atsivežimui iš trečiųjų šalių. Tačiau čia pat prisijungia ir socdemų socialistai su šūkiu „Darbo vietos – pirmiausia saviems“. Toliau seka klausimas – kas tie „savi“, kurie neturi darbo? Išskirčiau kelias jų grupes.

Visų pirma, tai ta grupė, kuri niekada neturėjo ir neturi jokių planų dirbti ir žodis „pašalpa“ jiems yra svarbesnis už gyvybinį deguonį.

Antra – tai ta grupė, kurios vienintelis našiai dirbantis organas yra kepenys, o ne rankos ir galva. Todėl visais atžvilgiais naudingiau ir saugiau, kad ši grupė žmonių ir toliau ramstytų alaus kioskus ar gulėtų reabilitacijos ligoninėse nei stovėtų prie gamybinių įrengimų.

Trečia grupė – tie, kurie vadina save bedarbiais, gauna įvairias pašalpas – jei ne bedarbio, tai neįgalumo, bet sėkmingai triūsia pogrindiniuose fabrikėliuose, dirbtuvėse ar prekybos taškuose. Ne paslaptis, kad net 25 proc. Lietuvos ekonomikos tūno šešėlyje. Tik šiai grupei reikėtų ne politikų abrozdėlių su katalikiškos meilės šūkiais, bet tiesiog mažesnių mokesčių.

Ir ketvirta grupė – tai daugiausia jaunimas, kuris įgijęs nepaklausią specialybę nepritampa darbo rinkoje. Kas čia kaltas – ar aukštosios mokyklos, ruošiančios ne tuos specialistus, ar nelanksti darbo rinka? Bet tai jau atskira diskusija.

Valdininkai – kaime, karvės – Gedimino prospekte

Bet mūsų Seimo populistų ir socialistų šūkiai labiausiai orientuoti ne į jaunimą, bet į pirmąsias tris grupes. Štai „darbiečiai“ net investicijas užsimojo perorientuoti į regionus, kad tik bet kokia kaina būtų įdarbintas paskutinis ten gyvenantis Vingių Jonas (toks tinginys – Žemaitės apsakymo „Marti“ herojus). Kiek valstybei kainuotų naujos infrastruktūros kūrimas ir išlaikymas – sunku net įsivaizduoti. Tiesa, susitikimuose su verslo atstovais „darbiečiai“ viliojo ir privačius investuotojus atsigręžti į regionus: „Ten mažesni transporto kamščiai, arčiau mokyklos, darželiai“. Kažin, koks verslininkas susiviliotų savo gamybą perkelti iš Šanchajaus į Didžiasalį, kur daug brangesnė ir prastos kokybės darbo jėga, bet mažesni transporto kamščiai? Kažin ar patys valdininkai norėtų savo vaikus iš prestižinių sostinės gimnazijų perkelti į kaimo mokyklas su lauko tualetu, vien dėl to, kad… jos arčiau namų.

Iš dešiniųjų partijų stovyklos taip pat pasigirsta siūlymų kai kurias valstybines įstaigas perkelti iš Vilniaus į regionus. Ukrainiečiai ir moldavai su mielu noru važiuoja kone 1 000 km dirbti į Lenkiją dėl 500–600 eurų atlyginimo, tačiau mūsiškis Vingių Jonas šiukštu nevažiuos 100 km iš Didžiasalio į Vilnių turėdamas galimybę sostinėje užsidirbti pvz., statybų sektoriuje siūlomą 700–800 eurų atlyginimą už nekvalifikuotą darbą. Vingių Jonas pageidauja, kad valdžios vyrai, norėdami per rinkimus gauti jo balsą, atvežtų į Didžiasalį visą Vilnių. 

Daugelyje ES šalių pagal nusistovėjusią užimtumo sanklodą kaimuose, gyvenvietėse ir mažuose miesteliuose karaliauja ūkininkai. Iš jų sukuriamos vertės sprendžiamos visos regionų užimtumo ir socialinės problemos. Palaikydamos tokią strategiją ES valstybės skiria ypatingus prioritetus žemės ūkiui.

Tuo tarpu Lietuvos ūkininkai priskirti prie tų šalių grupės, kurie gauna mažiausią valstybės paramą, dėl to niekaip negali pasiekti konkurencingumo tarptautinėse rinkose, o ką jau kalbėti apie užimtumo problemų sprendimą. Todėl mūsų jaunimas ir biudžetiniai darbuotojai savo užimtumo ir finansines problemas sprendžia vasaromis uždarbiaudami ne pas Lietuvos ūkininkus, bet pas danus, olandus ar norvegus.

Tačiau mūsų populistams prioritetai yra ne aktyvūs vertės kūrimo dalyviai – ūkininkai, bet ant pečiaus besivartantys vingių jonai. Jų garbei net pasiruošta į kaimus privežti investuotojų, valdininkų, ar ko tik nori. Ūkininkai jiems, pasirodo, neįtiko, nes pagal formuojamą žemės ūkio politiką, akivaizdu, kad žemės ūkis lėtai ir atsargiai vedamas susinaikinimo kryptimi. Tuo tarpu valdininkija stiprinama visais frontais. Juk 2016 metais valdininkų komforto poreikiams tenkinti iš biudžeto skirta papildomos dešimtys milijonų eurų. Tuo tarpu asignavimai žemės ūkiui gerokai sumažinti.

Vis dėlto įdomu, kokia ta Lietuvos ateities vizija? Ar tokia, kad valdininkai su visais savo biurais ir limuzinais keliasi į kaimus, o ūkininkai su savo karvėmis vaikštinėja Gedimino prospektu? Gal ir neblogai, tik viena nedidelė problemėlė – ūkininkai yra tie, kurie į biudžetą pinigus suneša, o valdininkai, kurie „išneša“. Kaip tada su ta matematika, kai vienus pakeisime kitais?

Kiek kainuoja opiumas liaudžiai, arba populistiniai lozungai?

Dar vienas ypač socialistų mėgstamas šūkis yra apie darbdavių skriaudžiamus darbuotojus, dėl to Lietuvos verslas įkalintas nelanksčiausių Europoje darbo santykių pelkėje. Deja, tai yra ne kas kita, o valstybės finansinės atsakomybės už žmonių socialinį saugumą permetimas verslui. Žinoma, nelabai su aritmetika draugaujantys socialistai gal ir nuoširdžiai tiki, kad tai nieko nekainuoja. Kaip ir nieko nekainuoja imigracijos ribojimas ir darbo vietų saugojimas tik saviems.

Pateiksiu Lenkijos pavyzdį, kuris iš dalies atsakys į nūdienai labai aktualų klausimą, kodėl Lenkijoje produktai pigesni. Lenkai turi ne tik lankstesnius darbo santykius, bet ir daug lankstesnį imigracijos režimą.

Lenkijoje vien ukrainiečių dirba apie 1,5 mln. Didžioji dalis jų į šalį plūstelėjo po 2014 m. Rusijos ir Ukrainos konflikto. Ir, neįtikėtina, bet nuo to laiko Lenkijoje nedarbas ne didėjo, bet mažėjo. Taip atsitiko todėl, kad lenkai pigia ir kokybiška darbo jėga užpildė trūkstamas darbo vietas, todėl susikūrė naujos verslo grandinės ir atsirado naujų darbo vietų vietiniams gyventojams. Be to, padidėjo ir darbo našumas, sumažėjo gamybiniai kaštai ir tuo būdu lenkų prekės tapo ypač konkurencingos Europos rinkose. Be to, ukrainiečiai imigrantai atsivežė ir savo intelektualines žinias, kurias lenkai savo įmonėse gavo tiesiog „už dyką“.

Tuo tarpu Lietuvos verslo įmonių  didžiausia problema išlieka ta pati – žemas darbo našumas, kuris lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis Europos šalimis tesiekia 50–60 proc. O čia matematika paprasta – tai arba dvigubai, ar net trigubai (priklausomai nuo kaštų struktūros) mažesni atlyginimai darbuotojams, arba dvigubai brangesnės nei Europoje prekės. Tai yra būtent ta kaina, kuria darbuotojai ir vartotojai susimoka už populistinius šūkius ir iliuzijas apie valdžios rūpestį jų gerove.

Įmonių strategijai vadovauja Vingių Jonas

Kas šiuo metu vyksta Lietuvos gamybos įmonėse? Verslas riboja savo plėtrą dėl nuolatinio darbuotojų trūkumo. Kadangi daug kokybiškų darbuotojų yra emigravę, o atsivežti iš trečiųjų šalių didelių galimybių nėra, tenka tenkintis Vingių Jono paslaugomis.

O Vingių Jonas tai tas, kuris į darbą ateina ne dirbti, o pasiimti atlyginimo. Nes nelabai supranta, kuo verslo įmonė skiriasi nuo pašalpų skyriaus.

Vingių Jonas tai tas, prie kurio turi stovėti keli prievaizdai, priešingu atveju jis darbo vietoje arba miegos, arba mėgausis velnio lašais. Vingių Jonas tai tas, kuris šventai tiki, kad jo darbą turi atlikti kolegos ir visada ras šimtą priežasčių, kurios trukdo jam dirbti. Vingių Jonas visada gerai sutaria su kokia nors gailestingąja daktaryte, kuri bet kada jam išrašys nedarbingumo pažymą – kartais tai sudaro net 3 ar 4 mėnesius per metus. Žinoma, jei Vingių Jonas apsukresnis, tai „sunkios ligos“ momentu jį galima pamatyti ne ligoninės palatoje su lašeline, bet nelegaliai triūsiantį  pogrindiniame fabrikėlyje ar mašinų remonto dirbtuvėse. Toks pilietis, be abejonės, per rinkimus guldys galvą už MMA didintojus, nes jam padidėjo ne tik MMA, bet ir „ant chaliavos“ gaunama „Sodros“ išmoka. 

Ir būtent dėl tokių darbuotojų, kuriais, anot socialistų, turi rūpintis ne valstybė, o darbdaviai, įmonės patiria didžiulius nuostolius per prastovas, baudas už nepagamintą produktą, prarastas rinkas dėl neįvykdytų užsakymų ir pan. O labiausiai nuskriaudžiami kokybiškai dirbantys darbuotojai, negalėdami užsidirbti didesnio atlyginimo, kuris yra tiesiogiai priklausomas nuo viso gamybos proceso našumo ir bendro komandos ar brigados darbo.

Būtent čia ir atsiranda terpė darbuotojų išnaudojimui, kai gerai dirbantys darbuotojai verčiami dirbti viršvalandžius tam, kad padarytų Vingių Jonui priklausantį darbą. Tuo tarpu, kaip pavyzdys, lenkams nėra problemų greitai ir operatyviai pakeisti neefektyviai dirbantį darbuotoją kitu. Jau nekalbu apie UK, kurioje darbo našumo užtikrinti išleisti tokie gal ir ne visai etiški įstatymai kaip Nulio valandų kontraktas, kuris leidžia darbdaviui darbuotoją pasisamdyti tik tai valandai, kai prireikia, o kai neprireikia, tai ir jokio atlyginimo nemokėti.

Žinoma, socialistai savo kalbose dažnai mini didelius UK atlyginimus, tačiau pagal kokią mokesčių ir darbo santykių struktūrą tie atlyginimai yra suformuoti, linkę nesigilinti. Nes besigilinant išlįstų labai slėptinų dalykų apie tai, kokias sąlygas verslui sukuria Lietuvos valdantieji ir kokias – kaimyninių šalių vyriausybės. Ir, tikėtina, sugriūtų vis dar gajūs populistų platinami lozungai, kad dėl visko kalti lietuviškieji vergvaldžiai, skriaudžiantys darbuotojus ir kad Vakarų šalių verslininkai tokie dosnūs, nes dirba be jokių pelnų, nieko neinvestuoja (o, stebukle, ar iš Aladino lempos toks kaimyninių šalių ekonomikos augimas?) – gyvena lūšnelėse, o visą uždarbį atiduoda darbuotojams.

Kalkuliatorius su dviem klavišais

Tik ką daryti su ta informacija, kad Vakarų šalių verslininkai, įkėlę koją į Lietuvą darbuotojams siūlo tokius pat atlyginimus, kaip ir lietuviai? Štai užsienio investuotojo atstovas ir naujojo prekybos tinklo LIDL vadovas viešai deklaravo, kokius atlyginimus mokės savo darbuotojams. Pasirodo, lietuviškus, bet ne vokiškus…

Be to, vis dažniau pasigirsta pavyzdžių, kai verslas savo gamybines įmones perkelia iš Lietuvos į kitas Vakarų šalis, kur teks mokėti vakarietiškus atlyginimus, bet ne lietuviškus. Ir jeigu populistai bent minutei pasidėtų savo lozungus į šalį ir pasigilintų į priežastis, kodėl taip yra, galima būtų tikėtis pokyčių šalies ekonomikoje. Bet taip jau yra, kad populistų darbas ne gilintis, o rėkauti. Ir tikėti, kad šalies ekonomikos valdymui nereikalingos jokios strategijos, numatančios bent 10 žingsnių į priekį. Užtenka tik vieno kalkuliatoriaus su dviem klavišais: „atimti“ ir „padalinti“. Negana to, dar pasitaiko atvejų, kad kalkuliatoriai rodo skirtingus skaičius, kaip gerb. R. Šadžiaus ir gerb. A. Syso atveju.

Evangelija pagal Seimo socialistus

Besirūpinantys Vingių Jono gerove ir pagal socializmo pricipus įvedinėjantys Lietuvoje katalikybę socialistai vargu ar atvers tą Evangelijos lapą, kuriame yra pasakojimas apie sūnų palaidūną. Ten pasakojama apie tėvą, kuris leido savo sūnui iššvaistyti jo palikimą, leido gyventi parazitišką gyvenimą, nelakstė paskui jį su savo moralais, negelbėjo nuo pražūtingų poelgių ir nesiūlė jokios pagalbos, kaip tai mėgsta daryti populistai Vingių Jono atžvilgiu. Tėvas laukė, kol sūnus galutinai degraduos ir tik paskui, nuleidęs galvą grįš pas tėvą, prašydamas bet kokio darbo.

Pamokanti istorija, kuri parodo kelią, kaip galėtų būti sprendžiama nemaža dalis pasaulio socialinių problemų. Deja, nei socialistams, nei populistams šventuose raštuose pateikta išmintis visai nereikalinga, nes tada jų lozungai prarastų bet kokią vertę. O kas jie be lozungų?

Sunku net įsivaizduoti kaip tai atrodytų, jei patiems socialistams, pastaruoju metu fariziejiškai besivadinantiems katalikais, tektų gyventi pagal Evangeliją. Ten juk parašyta „Dešimtinę atiduok Dievui“. T.y. arba bažnyčiai, arba labdarai. Deja, gerbiamieji Seimo nariai savo „dešimtinę“ arba kanceliarines lėšas mieliau išleidžia prabangių limuzinų nuomai nei aukoja labdarai.

Be to, 2016 metų biudžete numatyta net 2 mln. eurų Seimo narių išeitinėms pašalpoms. Kažin ar katalikybę įvedinėjantys socialistai paaukos nuo tos sumos savo dešimtinę vargstančiajam? O gal ir ne tik dešimtinę, bet ir visą sumą? Juk taip neskanu, kai didžiavyriai rinkimų plakatuose atstatę savo plačias krūtines dievagojosi žinantys, kaip visus žmones padaryti laimingais, o Lietuvą – klestinčia valstybe. Žinantys, kaip nugalėti visus šalies priešus ir pasaulio teroristus, staiga kitą dieną po kadencijos pabaigos tampa bejėgiais ir beglobiais, reikalaujančiais, kad jų rytdiena pasirūpintų mokesčių mokėtojai. Tai yra tie patys, kuriems valdžiavyriai žadėjo šviesųjį rytojų.