Kas šiandien stebina? Žmogiškumas!
Kuo galime nustebinti vienas kitą šių laikų visuomenėje – pertekusioje materialinių gėrybių, pompastiško spindesio ir dirbtinumo? Vienos kėdainietės nuomone, įspūdį palieka bei širdį ilgam sušildo kilnūs poelgiai ir svarbią akimirką parodytas žmogiškumas. Tuo senyvo amžiaus moteris įsitikino šią savaitę skubėdama į miesto autobusą.
Nemanė, kad palauks
Į redakciją paskambinusi 85-erių kėdainietė negalėjo atsidžiaugti prieš dieną ją nustebinusiu „Kėdbuso“ autobuso vairuotojo Gintaro Černevičiaus poelgiu.
„Gyvenu prie „Kaštonų“ vaistinės. Skubėjau į autobusą. Man reikėjo pereiti gatvę, bet atėjus prie perėjos užsidegė raudonas šviesoforo signalas. Turėjau laukti. Autobusas atvažiavo į stotelę, sustojo, nebuvo nė vieno žmogaus, iš autobuso taip pat niekas neišlipo. Supratau, kad nespėsiu, nes autobusas jau stotelėje, o aš dar laukiu žalio šviesoforo signalo, kad galėčiau kirsti gatvę.
Bet kokia nustebinta likau! Autobusas stovėjo, kol užsidegė žalia šviesa, aš atėjau į stotelę ir įlipau į autobusą.
Paklausiau vairuotojo: „Ar Jūs manęs laukėte?“ „Taip“, – atsakė ir nusišypsojo jis. Nors tai nutiko vakar, bet net dabar pasakodama jaudinuosi“, – emocijų neslėpė pašnekovė.
Kur vertybės?
„Iki ko nusigyvenome, kad toks, regis, paprastas, žmogiškas ir savaime suprantamas poelgis taip stipriai sujaudina? Argi tai normalu, kad geras poelgis, pagalba, tai, kad tavęs pagailėjo, taip stipriai stebina? – retoriškai klausė senjorė. – Visiems pasakojau, štai ir jums paskambinau, nes niekaip negaliu atsistebėti vairuotojo supratingumu. Klausydamiesi šio nutikimo aplinkiniai sakė: „Oi, kaip tau pasisekė, kad palaukė.“ Išties pasisekė ir pasakysiu nuoširdžiai – net diena šviesesnė pasidarė! Žinoma, būčiau pavėlavusi į sutartą susitikimą, bet būčiau sulaukusi kito autobuso. Tačiau šiais laikais, kai taip retai vienas kitą džiuginame kilniais darbais, toks vairuotojo poelgis pasirodė tarsi kažkas nepaprasto. Labai noriu širdingai padėkoti tam vairuotojui.“
Gerumas – savaime suprantamas
Kai autobuso vairuotojui G. Černevičiui perdavėme jo keleivės padėkos žodžius, jis nusišypsojo ir visiškai ramiu balsu atsakė: „Juk toks šaltis lauke, o dirbame dėl žmonių.“ Regis, būti supratingam ir pagalvoti apie aplink esančius žmones ponui Gintarui įprasta.
„Visada apsidairau ir pasižiūriu, ar nėra atskubančių, ar nereikia luktelėti. 23 metus dirbu šį darbą, tad patirtis duoda savo“, – sako autobuso vairuotojas.
[quote author=“Kėdainietė“]Iki ko nusigyvenome, kad toks, regis, paprastas, žmogiškas ir savaime suprantamas poelgis taip stipriai sujaudina? Argi tai normalu, kad geras poelgis, pagalba, tai, kad tavęs pagailėjo, taip stipriai stebina?[/quote]
Vyras pasakoja, jog keleivių šiais laikais pasitaiko visokių. Vieni gerą žodį pasako, kiti blogą. „Margi žmonės“, – nusijuokia jis.
Vis tik negaliu atsistebėti ir aš, tad klausiu: „Kaip Jums, kasdien sutinkant taip skirtingai nusiteikusių keleivių, su visais pavyksta išlikti geranoriškam? Juk šiais laikais neretas lengvai pasiduodame pykčiui, niūrumui, net atsakyti į kito žmogaus ištartą „laba diena“ nesivarginame.“
„Nervus palieku namie ir išeina“, – kiekvienam naudingą patarimą davęs darsyk nusijuokia Gintaras.
Per daug pykčio
Pasakodama savo istoriją kėdainietė neaplenkė nei visuomenėje išgaravusių vertybių, nei kasdienybę persunkusių negatyvių dalykų temos.
„Visur tiek pykčio, negatyvių emocijų, informacijos. Tiesiog purvo lavina visur! Padegė, nužudė, sumušė, girtą pagavo. Kur ten šypsena atsiras? Sako, lietuviai niūrūs. O kaip nebūsime?
Dažniau vienas kitą iš tiesų matykime, būkime supratingesni, nuoširdesni, dalinkimės gražiomis istorijomis, skleiskime gerumą ir šypsena veidus papuoš gerokai dažniau nei rūškana mina.
Kėdainiuose gyvena ir gerų žmonių! Ne tik nusikaltėliai ir žudikai, kaip galbūt kiti pradėjo manyti, kai mūsų miestas pastaruoju metu linksniuojamas tik tokiame kontekste“, – nuomonę išsakė ir širdį atvėrė garbaus amžiaus kėdainietė.
