Kaltindami kitus laimingesniais netapsime

Šįryt beskubant į darbą apsipylėte rytine kava, vaikas išvertė arbatą, šuo bežaisdamas kažkur nukišo pirštinę… Ir apskritai, kas tai per gyvenimas, jei nuolatos turi lėkti, skubėti lyg akis išdegus?! Niekam tinkama valdžia, nes negali padaryti taip, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, o viršininkas mokėtų padorią algą ir nekrautų ant pečių nematytos galybės darbų! Po tokių dienų norisi tik žiūrėti į vieną tašką ir verkti iš nevilties, kad nieko negali pakeisti. Bet ar iš tiesų taip? Ar tikrai mes patys nieko negalime pakeisti, o dėl mūsų bėdų kalti tik kiti, bet ne mes patys? Vis dėlto psichologė Alina MARTINKUTĖ-VOROBEJ „Rinkos aikštės“ skaitytojams atskleidė, kad ne visada valdžia ir aplinkiniai kalti dėl mūsų nesėkmių ir mums nepatinkančio gyvenimo. Kartais reikėtų atsigręžti ir į save…

– Alina, kodėl žmonės linkę kaltinti kitus?

– Dalis žmonių linkę kaltinti kitus, dalis – save, o dalis linkę ne kaltinti, o reikalauti atsakomybės iš kitų ar savęs. Tie, kurie kaltina kitus, tam turi įvairių priežasčių, bet viena esminių – kitus kaltinti yra lengviau, paprasčiau ir mažiau skausminga nei pripažinti savo atsakomybę už tai, kas gyvenime nesiseka. Kitų kaltinimas dėl negerovių gali veikti kaip gynybos mechanizmas, apsaugantis mus nuo būtinybės peržvelgti savo netinkamus pasirinkimus, ribotą kompetenciją ar asmeninius trūkumus.

– Kitur žolė visada atrodo žalesnė ir žmonės laimingesni. Ar tai galima įvardyti kaip mūsų tautos bruožą, ar kitose tautose yra panaši situacija?

– Nesinorėtų kurti lietuvio, kaip linkusio kaltinti kitus, stereotipo, nes polinkis ieškoti kaltųjų labiau susijęs ne su tautybe, o su psichologiniais konkrečių asmenų ypatumais. Jei žmones suskirstytume į atkarpą, pagal tai, kam jie priskiria atsakomybę už savo sėkmes ir nesėkmes, viename gale būtų žmonės, kurie visada kaltina kitus, kitame – žmonės, kurie nuolatos ir už viską kaltina save. Dauguma mūsų atsidurtume kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų.

[quote author=“A. Martinkutė-Vorobej“]Jei žmones suskirstytume į atkarpą, pagal tai, kam jie priskiria atsakomybę už savo sėkmes ir nesėkmes, viename gale būtų žmonės, kurie visada kaltina kitus, kitame – žmonės, kurie nuolatos ir už viską kaltina save. Dauguma mūsų atsidurtume kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų.[/quote]

Žinoma, jei pažvelgtume į mūsų tautos istorinį kontekstą, dešimtmečiai sovietų okupacijos Lietuvoje formavo ir tam tikrą specifinį požiūrį į asmeninę atsakomybę. Kadangi asmeninė atsakomybė tiesiogiai siejasi su gebėjimu kontroliuoti, o sovietmečiu visa kontrolė koncentravosi valdžios rankose, kelios kartos lietuvių užaugo aplinkoje, kurioje asmeninės pastangos kurti gyvenimą ir laisvė veikti buvo stipriai apribotos ir net nepageidaujamos. Gyvenimas buvo geras (ar blogas) tol, kol gera (ar bloga) buvo valdžia. Ir nuo valdžios sprendimų priklausė konkretaus asmens likimas.

Gali būti, kad dalis žmonių iš to laikmečio turi atsinešę ir perdavę savo vaikams, anūkams nuostatą apie tai, kad valdžia yra viskas – viskas, kas gerai ir viskas, kas blogai. Kadangi tokie žmonės taip ir neišmoko atskirti, kurie sprendimai priklauso žmogui, o kurie – valdžiai, tikėtina, kad jie iki šiol mato valdžią kaip viso ko blogo ir gero šaltinį, ir dėl to gali būti labiau linkę perduoti atsakomybę už savo gerovę valdžiai (ar kitiems žmonėms apskritai).

– Ar iš tiesų dėl visko kalti politikai ir valdžia?

– „Už viską“ niekas niekada negali būti atsakingas, nebent asmuo pats už save. Jei mes norime konstruktyvių diskusijų bei sprendimų, pirmiausia, derėtų ieškoti atsakingųjų, o ne kaltųjų. Kaltinimas visuomet turi stiprų moralinį vertinimo krūvį – tu kaltas, aš nekaltas, vadinasi, aš esu moraliai pranašesnėje pozicijoje, galiu žiūrėti į tave, prasikaltusįjį, iš (nu)vertinančiojo pozicijos. Tokia nuostata nėra konstruktyvi, nes verčia kaltinamuosius rinktis gynybinę, o ne atviro dialogo poziciją. Kaltųjų paieškos žaidimai veda į aklavietę, o ne sprendimų link.

Kai kalbame apie politikus, galioja tie patys dėsniai – jei nenorime įsivelti į kaltųjų paiešką, turime aiškiai įvardinti, už ką jie atsakingi ir už ką mes turime teisę reikalauti atsakomybės už konkrečius darbus ir konkrečius įsipareigojimus. Bet ne „už viską“. Bėda ta, kad didelė dalis visuomenės nežino, kokios yra valdžios funkcijos arba kas yra tas „politikas“ ir ko galima iš jo reikalauti. Mes daugmaž žinome, ką geba ir turi padaryti mokytojas, gydytojas, vairuotojas, o politikas?… Kai nėra aiškumo, nėra sudėtinga užkrauti politikams „visas kaltes už viską“.

– Turbūt naivu būtų manyti, kad žmonės absoliučiai gali būti patenkinti valdžia ir jos veiksmais…

– Tai, ko gero, būtų utopija. Valdžia vargiai gali atspindėti visų žmonių lūkesčius, nes mes visi esame pernelyg skirtingi, kad egzistuotų kažkokia universali „idealios valdžios“, tinkančios ir patinkančios visiems, formulė. Galų gale, valdžia ir nėra tam, kad patiktų visiems. Valdžia neretai daro skausmingus, bet būtinus sprendimus ir jie negali patikti, nors jie gali būti būtini visuomenės progresui.

Kas be ko, egzistuoja politikai ir politiniai sprendimai, kurie labiau tinkami daugumai, bet visada atsiras mažuma, kuri jiems priešinsis. Ir nebūtinai nepasitenkinimas valdžia gali kilti dėl netinkamų valdžios veiksmų ar sprendimų – nepasitenkinimą gali sąlygoti labai individualūs veiksniai, pavyzdžiui, asmens negatyvi patirtis su asmenimis galios pozicijose (tėvais, mokytojais, valdininkais…), asmens polinkis rinktis maišto arba opozicijos poziciją, asmens nepasitikėjimas valdžios struktūromis ar pan.

[quote author=“A. Martinkutė-Vorobej“]Kiekvienas pilietis yra svarbus, kiekvienas gali būti naudingas, svarbu sudaryti tinkamas sąlygas kiekvienam kurti prasmingą gyvenimą bei prisidėti prie bendro gėrio.[/quote]

– O kaip „laimingosios“ šalys (pvz., Skandinavija), kodėl jų žmonių laimės lygis toks aukštas? Nejaugi jie patenkinti savo politikais?

– Nėra vieno kriterijaus, kuris paaiškintų aukštą Skandinavijos žmonių pasitenkinimo lygį, nes žmonių pasitenkinimas yra kompleksinis ir itin sudėtingas reiškinys, bet, vertinant tyrimus, atsiskleidžia keli kertiniai pasitenkinimo gyvenimu principai. Tyrimų duomenys turi blogą žinią tiems, kurie tikisi, kad valdžia sukurs gerą gyvenimą. Nesukurs. Galima susidaryti įspūdį, kad Vakarų demokratijose, į kurias lygiuojasi ir Lietuva, valdžia yra ne tam, kad kažkokiu būdu „nuneštų“ žmogų į laimingą gyvenimą, valdžia yra tam, kad sudarytų tinkamas sąlygas žmogui pačiam nukeliauti iki savo asmeninės laimės.

Pavyzdžiui, Danijoje, kuri ne pirmi metai karaliauja pasaulio laimės ataskaitų topų viršūnėse, yra aukštas pasitikėjimo vienas kitu lygis, orientacija į bendrą gerovę, bendruomeniškumas. Šie rodikliai rodo, kad žmonės yra linkę patys kurtis savo laimę ir šalies gerovę. Danija, mano supratimu, yra šalis, kuri perkėlė sėkmingo psichinio funkcionavimo dėsnius, į visuomeninį ir politinį lygį. Ką tai reiškia? Tam, kad atsakytume, ką reiškia būti laiminga visuomene, pirmiausia, turime suprasti, ką reiškia būti laimingu žmogumi.

Aš manau, kad žmogaus gerovę užtikrina 3 kertiniai dalykai: patenkinti poreikiai (fiziologiniai, saugumo, priklausymo, saviraiškos…); turimas „saugumo“ tinklas, t.y. žmonės ar organizacijos, kurios apsaugos jį krizės akivaizdoje; ir jausmas, kad pats turi galią kontroliuoti savo gyvenimą ir pasirinkimus.

Jei imame Daniją kaip laimingos šalies pavyzdį, manau, kad Danijos valdžia sėkmingai pritaiko šiuos tris kriterijus, kurdama piliečių psichinę gerovę: ten sėkmingai sudaromos tinkamos sąlygos tenkinti piliečių poreikius, taip pat ten egzistuoja stiprus pagalbos vienas kitam tinklas (pvz., kuriamos bendruomenės, kad kaimynai jaustųsi nevieniši) ir, svarbiausia, piliečiai jaučiasi patys atsakingi už savo ir savo šalies gerovę. Dirbtinai tokios sistemos nenukopijuosi ir neperkelsi į kitą šalį – šalies gerovė prasideda kiekvieno konkrečios valstybės piliečio galvoje. Kol daug piliečių turės nuostatą, kad jiems yra kažkas skolingas gerą gyvenimą, tol visuomenės augimas bus lėtas ir klampus.

– Nuo ko priklauso visuomenės gerovė?

– Labai apibendrintai mąstant, manau, kad visuomenės gerovė priklauso nuo to, kiek ji geba funkcionuoti kaip gerai suderintas mechanizmas. Paimkime lėktuvo pavyzdį. Tam, kad jis skristų ir pilotas bei keleiviai jaustųsi komfortiškai, kiekviena iš tūkstančių detalių, mikroschemų turi gerai atlikti savo darbą. Labai svarbi techninė profilaktika ir dėmesys kiekvienai detalei, nes aplaidumas gali baigtis katastrofiškai. Man yra labai įdomus jausmas stebėti, kai, leidžiantis lėktuvui, išsiskleidžia važiuoklė ir tenka matyti ratą, kuris tuoj tuoj susilies su žeme, ir tik nuo to, kiek sklandžiai tai įvyks, priklauso dešimčių lėktuvu skrendančių žmonių likimas. Atrodytų, kas tas ratas ar rato paleidimo mechanizmą palaikančios detalės, lyginant su visa lėktuvo konstrukcija? Bet nuo to, kaip sėkmingai suveiks ratas lemiamą akimirką, priklauso visas mechanizmas. Panašiai ir visuomenėje – dėmesio reikia kiekvienam nariui, kiekvienas narys turi turėti savo veiklą ir atsakingai ją vykdyti. Kiekvienas iš mūsų savo darbu prisidedame prie visuomenės gerovės. Arba, būna, veikiame destruktyviai.

[quote author=“A. Martinkutė-Vorobej“]Kol mes mąstysime, jog valstybė yra autonomiškas organizmas, kurį valdo kažkokia atsieta nuo žmogaus veiksmų ir pasirinkimų valdžia, mes galime užstrigti nevilties, bejėgiškumo, beprasmiškumo jausmuose ir nerasti motyvacijos kažką keisti.[/quote]

Dar yra svarbus aspektas, kurį ne visada parodo visuomenės laimės tyrimai. Svarbu ne tik bendras, „suvidurkintas“ konkrečios visuomenės pasitenkinimo lygis, bet ir atotrūkis tarp tų, kurie jaučiasi puikiai, ir tų, kurie jaučiasi labai prastai. Žinote, kaip su tais vidurkiais būna – kojos ugnyje, galva lede, bet vidutinė kūno temperatūra – norma. Manau, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiduria tarp vargstančių ir kurie dažnai negeba arba negali patys prisiimti atsakomybės už savo asmeninę gerovę.

Kiekvienas pilietis yra svarbus, kiekvienas gali būti naudingas, svarbu sudaryti tinkamas sąlygas kiekvienam kurti prasmingą gyvenimą bei prisidėti prie bendro gėrio.

– Ar situacija šalyje pasikeistų, jei žmonės imtų labiau kreipti dėmesį į tai, kaip patys elgiasi, ką patys šneka?

– Žinoma! Ko gero, vienintelis kelias kurti gerovės valstybę – tai augti kiekvienam asmeniškai. Valstybė nėra abstrakcija, tai tarpusavyje sąveikaujančių žmonių bendrija. Atskiro žmogaus progresas yra indėlis į valstybės progresą. Kol mes mąstysime, jog valstybė yra autonomiškas organizmas, kurį valdo kažkokia atsieta nuo žmogaus veiksmų ir pasirinkimų valdžia, mes galime užstrigti nevilties, bejėgiškumo, beprasmiškumo jausmuose ir nerasti motyvacijos kažką keisti. Kartu su mūsų mąstymo kaita keisis ir mūsų kalbėjimo ar elgsenos įpročiai. Pokyčiai prasideda nuo mažų iššūkių.

Vienas esminių iššūkių, manau, būtų atsikratyti „juoda–balta“ mąstymo, kuris yra labai patogus, bet labai ribojantis ir nuodijantis. Kaip dažnai mes sakome „valdžia nieko nedaro“, „mes geri – valdžia bloga“, „valdžia negalima pasitikėti“. Kaip tai keisti? Pavyzdžiui, jei manome, kad dėl visko, kas blogai mūsų gyvenime, yra kalta valdžia, pravartu būtų pasidomėti, kokias iš tikrųjų funkcijas kokie valdžios atstovai gali atlikti ir už ką mes realiai galime iš jų reikalauti atsakomybės. Bei tuo pačiu perklausti savęs, o kurgi prasideda mano asmeninė atsakomybė. Tokiu būdu prasiplečia suvokimas apie tai, kad tiek asmeninis, tiek bendruomeninis gyvenimas yra labai sudėtingas, atsakingųjų yra daugiau nei vienas, ir kad yra dalykų, kurių už mus niekas neturi daryti ir nedarys.

– Ar išmokusi kritiškai mąstyti, visuomenė sulauktų visuotinės gerovės?

– Kritinis mąstymas yra ypatingai svarbus, bet visgi, manyčiau, yra svarbiau išmokti gyventi vienas su kitu. Mūsų švietimo sistema yra orientuota į tai, kad mokytų mus konkuruoti, siekti pranašumo. Atrodo, kad mes daug laiko leidžiame mokydamiesi būti geresniais už kitus, ir per mažai laiko mokomės būti geri vieni kitiems. Mes per mažai laiko mokyklose, namuose, dirbdami praleidžiame laiko bendradarbiaudami, kalbėdamiesi, būdami vienas su kitu, padėdami vienas kitam. Vienas iš brandaus žmogaus gebėjimų – matyti aplinką ne iš egocentrinės „kuo man tai naudinga?“ pozicijos, o iš empatiškos – „kuo galiu būti naudingas kitam?“ pozicijos. Tam reikia ne tiek kritinio mąstymo, kiek asmeninės refleksijos apie tai, ar galiu pats save priimti su savo gebėjimais, ydom, netobulumais – tik išmokęs priimti save, gali būti jautrus kito poreikiams bei kančiai. Kai nėra atjautos tarp žmonių, jos vietą užpildo atskirtis, vienatvė, nepasitikėjimas.

– Kaip išmokyti visuomenę kritiškai vertinti pirmiausia save, o paskui kitus?

– Aš manau, kad nieko mokyti nereikia. Kai renkamės „mokyti visuomenę“, mes tarytum užimame viršesniojo, „geresniojo“, labiau žinančio pozą ir nepasitikime žmonių gebėjimais išmokti patiems. Žmogus geriausiai mokosi per pavyzdžius ir autoritetus. Jei aš pati esu žmogus, kuris moka reflektuoti savo patirtis, geba daryti atsakingus sprendimus ir pati savo rankomis kuriu savo gyvenimo gerovę, mano pavyzdys gali būti paskatinimas šalia esančiam taip pat išbandyti tokį gyvenimo būdą. Žinoma, galima per paskatų sistemą įtvirtinti pageidautinas vertybes ar elgesį. Pavyzdžiui, įvairūs vieši apdovanojimai už asmenines ar organizacijų iniciatyvas, įtvirtinant demokratines vertybes, siunčia aiškią žinią, kad mūsų visuomenei yra vertinga aktyvi veikiančiojo mąstysena, o ne pasyvi kaltinančiojo ir laukiančiojo mąstysena.

Tačiau reikia nepamiršti, kad mokymasis vyksta tada, kai žmogus jaučia, jog jam svarbu tai išmokti ir kai jis jaučiasi saugus mokytis. Jei žmogus jausis verčiamas perimti požiūrį ar vertybes, kurios jam svetimos (net jei mums atrodo, kad jos teisingos), spaudimas visada susidurs su žmogaus pasipriešinimu ir gynyba. Todėl jei norime, kad žmonės mokėtų kritiškai vertinti savo pasirinkimus (arba tiksliau, prisiimtų už juos atsakomybę), svarbu, kad jie gyventų aplinkoje, kurioje kritinis mąstymas yra matomas kaip vertybė.

– Ar apskritai yra kažkokia visuomenės laimės formulė?

– Laimės tyrimai, kuriuos teko skaityti, gana nuosekliai akcentuoja, jog žmogus nuolat balansuoja tarp dviejų poreikių – poreikio realizuoti savo unikalią tapatybę ir poreikio pritapti, o pasitenkinimą gyvenimu patiria tie, kuriems pavyksta išlaikyti (arba sėkmingai po krizių atstatyti) pusiausvyrą tarp šių dviejų esminių poreikių. Visuomenė, kuri savo griežtomis normomis ir nelanksčiais lūkesčiais slopina asmens unikalumą, kėsinasi į jo laisvę veikti bei laisvę rinktis savo gyvenimo kelią. Nelaisvas žmogus negali būti laimingas žmogus. Kaip ir laiminga negali būti visuomenė, kurioje gyvena nelaimingi bei nelaisvi žmonės. Neteigiu, kad egzistuoja universali laimės formulė, bet manau, kad tinkamai subalansuota visuomenės narių asmeninė laisvė bei asmeninė atsakomybė yra kiekvienos laimingos visuomenės pamatuose.