Verta perskaityti: Gal nėra jokios tiesos?
Kodėl pasirinkau skaityti šią italų rašytojos Elenos Ferantės (Elena Ferrante) knygą „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“? Nes buvau ką tik perskaičiusi keturias šios rašytojos knygas – tetralogiją: „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“ , „Istorija apie paprastą mergaitę“, o jos labai patiko ir buvo liūdna, kai jų skaitymas baigėsi.
Tad noriai ėmiausi naujausio garsios autorės romano, išleisto visai neseniai leidyklos „Alma littera“.
Kodėl patinka E. Ferantės kūryba? Tekstai atrodo labai paprasti ir aiškūs. Rašymas – nuoseklus, siužetas plėtojasi viena linija. Esu pasiilgus tokio klasikinio rašymo būdo. Kartais būna, kad romane vystomi keli siužetiniai vingiai, šokinėjama nuo ateities į praeitį ir atvirkščiai, tad būna gan sunku skaityti.
Ilgėliau padėjęs knygą į šoną, jau sunkiai beprisimeni, apie ką gi skaitei. O šiuos Ferantės kūrinius miela skaityti dėl aiškaus paprastumo. Bet…. nors forma atrodo paprasta, nors siužetas, regis, irgi ne kažkoks išskirtinis ir tarpais netgi atrodo banalokas lyg muilo operoje, kūriniuose atskleidžiami dideli dalykai, verda aktyvus ir įdomus vidinis gyvenimas.
„Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ yra romanas apie merginos Džovanos paauglystę ir prasideda jos nugirstu tėvų pokalbiu, iš kurio užuominų ji nusprendžia, kad yra negraži. Ar gali būti, kad vieną dieną nugirsta frazė taip stipriai sudrebintų darnų gyvenimą, kad imtum ir pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi?
Gali. Prasideda sunkus etapas, kai susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį buvo nupiešę tėvai, ir kitas – su daug įvairesniais ir netobulais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra ir apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu, kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje tarsi būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse.
Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų bei atsakymų. Aprašomas keblus, skausmingas perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, intelektualioje aplinkoje augusios merginos pažintis su žemaisiais kvartalais ir jų realybe.
Susidūrimas su kitokiu pasauliu, naujos pažintys ir patirtys negrįžtamai užbaigia naivią, laimingą Džovanos vaikystę ir įtraukia į klampų, painų bei melagingą suaugusiųjų gyvenimą. Iš pradžių ji sutrinka, nusimena, paskui maištauja, vėliau suranda jėgų atsitiesti ir priimti realybę bei tiesą.
O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas? Džovanos virsmas iš visiškai aplinkinių žodžių sąlygojamos trapios asmenybės iki vidinio stuburo užuomazgų yra gražiausia ir esmingiausia knygos dalis.
Knygoje sugebėta atskleisti paauglės vidinio pasaulio gylį ir stipriai ištransliuoti pagrindinę žinutę: tobuli žmonės ir tobuli gyvenimai neegzistuoja, niekas nėra tik juoda ir balta. Kitaip tariant, „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ yra apie pagrindinę pamoką, kurią reiktų išmokti paauglystėje. Tačiau knyga parašyta tikrai ne „young adult“ stiliumi.
Beje, tokios pamokos mes kartais ir visą gyvenimą nenorim priimti. Taip norisi matyti tik gražiąją gyvenimo pusę. Ir kartais žmogus imi ir labai nusivili ir savim, ir kitais, ir visu gyvenimu.
Mane Ferantės knygos kažkiek guodė: nieko tokio, kad nesi tobula, kad tavo gyvenimas nėra tik rožių žiedais klotas, – mes visi tokie, toks visoks yra gyvenimas.
