Kalbininkės skyrelis: apie antrąsias Kūčias ir sausį
Naująjį metų ratą pradeda sausis – pat šalčiausias mėnuo. Dažnai sninga smulkiomis kruopelėmis, tarsi sausu sniegu, tad, ko gero, ir sausio pavadinimas nuo žodžio „sausas“./ „Rinkos aikštės“ archyvo/ Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Naujieji metai – gražus jaunikaitis su knyga rankoje, sausis – didžiojo rago mėnuo
Naujųjų šventė – antrosios Kūčios?
Anksčiau Lietuvoje savitų, gamtos virsmų padiktuotų specialių apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, tiesiog kartotas saulėgrįžos šventės vyksmas. Pati šventė įvairiose Lietuvos vietose vadinta skirtingai – riebiosiomis Kūčiomis, Kūčelėmis, Kūčiukėmis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis. Skirtingai nuo tikrųjų Kūčių – tai jau ne šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė.
Anksčiau jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Būtini vaidinimo personažai – Senieji metai – sulinkę, suvargę, o Naujieji metai – gražus jaunikaitis su knyga rankoje. Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, velniukas, giltinė. Tas būrys, įėjęs į trobą, visus pasveikindavo, palinkėdavo gerų metų.
Švęsti Naujus metus sausio 1-ąją – nėra sena tradicija
Švęsti Naujus metus sausio pirmąją Lietuvoje ir visoje Europoje – gana nauja tradicija.
Pačiais seniausiais laikais romėnai laiką skaičiavo pagal agrarinius metus, tiesiogiai susijusius su darbų ciklu. Romėnų 10-ies mėnesių metai prasidėdavo kovo mėnesį. Etnologas prof. L. Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) rašo: „45 m. pr. Kristų garsiajam Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jame mėnesio pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas pradėtas sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei – januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, naujuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles.“
(Pastaba: pagal kitus šaltinius (K. Eigmino str. „Mėnesių pavadinimai“, „Kalbos kultūra“ 44, 1983, 81–85), du mėnesiai buvo pridėti apie 717 metus prieš Kristų, o metų pradžia į sausio pirmąją nukelta 153 metais prieš Kristų).
Gedimino skeptras – lietuvių kalendorinė lazda
Istorikas T. Narbutas savo darbuose aprašė vadinamąjį Gedimino skeptrą – kalendorinę lazdą, liudijančią, kad lietuviai turėjo savo kalendorių. Joje sužymėti dvylika mėnesių, kurių kiekvienas sudarytas iš trijų devyniadienių savaičių, atskirtų mėnulio fazių simboliais. Pagal šį kalendorių, metų pradžia – pavasaris, balandis.
Naujametės eglutės tradicija – iš Vakarų Europos
Kadangi anksčiau lietuviai metų pradžią švęsdavo pavasarį, tai ir simbolis buvo susprogusių pumpurų šakelė. Po Lietuvos krikšto perkėlus metų pradžią į žiemą, simboliu tapo amžinai žaliuojančių eglės, kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tik užkišama už balkio palubėje. Vėliau imta ten kabinti mažą eglutę, greta – iš šiaudelių sunarstytą vadinamąjį sodą. Jo viduryje – raudonskruostis obuolys, primenantis grįžtančią saulutę.
Kalendorius – ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo darbo prie darbo
Prof. L. Klimka rašo: Lietuvių tradicinės kultūros pavelde aptinkame kalendorinius papročius, susiklosčiusius labai skirtingu metu. Tai ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Tačiau viskas apgaubta krikščioniškųjų švenčių skraiste. <…> Po Lietuvos krikšto pas mus atsirado kalendorius, atitinkantis kitą geografinę platumą, kitokį klimatą, nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Gamtos reiškinių ir žemės ūkio darbų seką lietuviams teko susieti su krikščionių šventųjų vardadieniais. <…> Palaipsniui krikščioniškojo kalendoriaus rėmai buvo pripildyti fenologinių požymių turiniu ir žemės ūkio terminais. <…> Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mūsų vidų per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Nuo tinkamo tų abiejų laikų santykio priklauso žmogaus vidinė darna ir pusiausvyra.“
Sausio pirmoji – ne tik Naujųjų metų diena
Valstybinės šventės ir atmintinos dienos: sausio pirmoji – Naujųjų metų diena, Lietuvos vėliavos diena, katalikiškos: Švč. Mergelės Marijos, Dievo gimdytojos, iškilmė. Taip pat sausio pirmoji – Maldų už taiką diena.
Sausis – Pusčius, Ragas, Didysis ragutis, Sausinis, Siekis, Vilkų mėnuo
Naująjį metų ratą pradeda sausis – pat šalčiausias mėnuo: sako, 1956 m. vieną sausio naktį Utenos apylinkėse buvę beveik 43 laipsniai šalčio. Dažnai sninga smulkiomis kruopelėmis, tarsi sausu sniegu, tad, ko gero, ir sausio pavadinimas nuo žodžio „sausas“. Kažkada juo vadintas ir gruodis: „Sausis, arba Kalėdų mėnuo, tur 31 dieną“ (Lietuvių kalbos žodynas, http://www.lkz.lt) ir netgi lapkritis (žinia, keitėsi ne kartą kalendoriai, dėl to taip).
Senų senovėje Naujieji metai pagal mėnulį prasidėdavę praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai elniai miške numesdavę ragus. Anot L. Klimkos, gal iš čia ir kilęs toks senovinis sausio pavadinimas – didysis rago mėnuo. Bet dažniau jis vadintas vilkų mėnesiu. Baltasis badas verčia pilkius braižytis apie tvartus, net žmogaus nevengia suįžūlėję…
Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ dešimta žodžio sausis reikšmė nurodoma ši: „sausos dienos, sausystė: Blogas jam gyvenimas – sausis.“
Naujųjų metų proga linkiu – geriau sausų dienų, sausystės, blogo gyvenimo reikšme žodžio sausis neprisiminti.
Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja
(remtasi L. Klimkos knyga „Tautos metai“ (2008) ir „Lietuvių kalbos žodynu“ (http://www.lkz.lt)
