Kad jį kur velniai, tą jūsų vėlavimą

Kai buvau dar gana jaunas, kurį laiką dirbau vienoje Vilniaus renginių organizavimo firmoje. Tai nebuvo, kaip man anuomet atrodė, itin sėkminga įmonė: užsakymų pasitaikydavo retokai, ir mes su kolega renginių vedėju dažnai dienų dienas darbe tiesiog stumdavom laiką.

Savaime suprantama, kad ir atlyginimai tokioje firmoje dažniausiai vėluodavo – juos praktiškai iš šefo turėdavom išsikaulyti. Dėl ko šis beveik visada vaikščiodavo irzlus bei nepatenkintas ir dėl ko visus mus už akių vadindavo „žąsinais“.

Mes, savo ruožtu, iki atlyginimo dienos stengdavomės nesipainioti jam po kojom, todėl dažniausiai susigalvodavom kokios nors veiklos už biuro ribų. Mano mėgstamiausia vieta būdavo garso įrangos sandėlis: tvarkydavau ten aparatūrą, lituodavau laidus ir vis tikėjausi, kad kada nors ateis geresni laikai.

Bet vieną kartą kažkaip taip nutiko, kad sėdėjau biure ir netyčia nugirdau, kaip gretimame kabinete šefas kalba telefonu. Tikriausiai tai nebuvo itin malonus pokalbis, nes jis labai pakeltu balsu vis kartojo tą patį per tą patį: ar žinai, kiek kainuoja mano valanda? Ar žinai, kiek per dieną aš turiu uždirbti, kad viską čia išlaikyčiau?!

Nežinau tiksliai kodėl, bet šitas klausimas anuomet man labai įstrigo. Galbūt dėl to, kad mes esam įpratę skaičiuoti kiek kitaip: mes dažnai žinome, kiek mums už valandą moka. Bet nelabai paskaičiuojame, kiek per tą valandą mums reikėtų uždirbti, kad turėtume gyvenimą, kokio norime.

Pažaiskime tokį žaidimą – paimkite lapą popieriaus ir paskaičiuokite. Koks šiuo metu yra jūsų valandinis tarifas? Kiek jums reikia uždirbti per valandą, kad būtų patenkinti pagrindiniai jūsų poreikiai? Ir tada – kiek jūs turėtumėte uždirbti, kad galėtumėte leisti sau tai, ko labiausiai gyvenime trokštate. Tada visus tris gautus skaičius palyginkite: ar šis paskutinysis skaičius labai skiriasi nuo to, kurį užsirašėte pirmąjį?..

Vienoje protingoje knygoje esu išskaitęs, kad laikas yra vienintelis tikrai vertingas resursas, kurį turime. Nes, pavyzdžiui, jūsų atlyginimas gali didėti. Jūs galite pareikalauti, kad viršininkas tiesiog jums už valandą mokėtų daugiau. Galbūt galite kelti savo kvalifikaciją, arba galbūt jus paaukštins – jūsų valandinis tarifas nuo to irgi gali pakisti. Galiausiai jūs galite susirasti darbą, kur už valandą moka daugiau.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Siutina, kai kita pusė bent kažkiek vėluoja. Nes tada pasijunti it apvogtas: tu kito žmogaus laiką gerbi ir stengiesi nesukelti nepatogumų, o jam ant tavęs – nusispjaut.[/quote]

Tačiau jūs niekaip negalite kontroliuoti paties valandų kiekio. Para visada turės tas pačias dvidešimt keturias valandas, ir nėra iš ko pareikalauti, kad jų atsirastų daugiau. Maža to – net ir tų valandų, kurias mes turime paroje, visų negalime skirti vien darbui. Nori nenori, bet kartais reikia ir pamiegoti – patikėkit, sakau tai iš patirties. Taigi laikas yra ribotas – todėl jis ir yra toks vertingas.

Atrodo, kad kalbu čia apie savaime suprantamus dalykus, tiesa? Visi šitą žino, sakysite jūs. Tai kam čia dar tuščiai aušinti burną?

Ogi tam, broliai ir seserys, kad jūs, net ir žinodami bei suprasdami laiko vertę, vis tiek jo nevertinat. Čia panašiai, kaip man su rūkymu: aš labai gerai suprantu, kaip jis man kenkia ir kad apskritai tai yra kvailiausias dalykas, kurį žmonija yra sugalvojusi. Bet ir žinodamas tai aš vis tiek nevalioju tos šlykštybės atsikratyti.

Tai panašiai ir jums su laiku: jūs visi sakote, kad laikas – pinigai. Bet vis tiek jį švaistote, kaip papuola. Ir ypač – kai kalba eina ne apie jūsų, o apie svetimą laiką.

Mane tai kažkaip nuo vaikystės auklėjo, kad privalu kitų laiką gerbti, ir todėl jei su kažkuo esu susitaręs susitikti, tai visada į sutartą vietą išvažiuosiu gerokai anksčiau negu reikia. Maža ką – gal važiuodamas pakliūsiu į kamštį, o gal padangą nuleis ar dar velniai žino kas atsitiks. Jau geriau išvažiuosiu su atsarga ir būsiu kokias dešimt minučių anksčiau nei versiu žmogų laukti. Todėl mane itin siutina, kai kita pusė bent kažkiek vėluoja. Nes tada pasijunti it apvogtas: tu kito žmogaus laiką gerbi ir stengiesi nesukelti nepatogumų, o jam ant tavęs – nusispjaut.

Bet jeigu į vėlavimą pažiūrėsime ne tik iš moralinės pusės, kad čia yra baisiai nemandagu ir elementari nepagarba, bet dar kartu iškelsime ir tą mano buvusio šefo kadaise išrėktą klausimą, tai tada tikrai: vėluodami jūs tikrąja to žodžio prasme apvagiate kitą žmogų.

Ar vis dar turite tą savo lapą po ranka? Paskaičiuokime dar kartą.

Tarkime, kad žmogus vėluoja į susitikimą dvidešimt minučių. Pridėkime dar dešimt minučių, kurias aš jau laukiu atvažiavęs į susitikimą anksčiau. Štai jau ir pusvalandis. Ką galima nuveikti per pusvalandį?

Aš per tiek laiko parašiau vidutiniškai 5–7 trumpas reklamas (vadinamuosius „post‘us“) feisbukui. Arba kokį trečdalį straipsnio. Pusvalandis yra du trečdaliai standartinės pamokos, arba laikas, per kurį galiu sukurti renginio scenarijų. Visa tai yra dalykai, už kuriuos aš gaunu pinigus… Ir jeigu man tenka pusvalandį tiesiog sėdėti ir laukti, kol jūs teiksitės pasirodyti, tai galima sakyti, jog tuos pinigus aš prarandu. Taigi – jūs mane praktiškai apvogėte…

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Kuo daugiau laisvo turi, tuo labiau visko nespėji. Nes paprasčiausiai iššvaistai jį nereikšmingiems dalykams. [/quote]

Bet, spėju, šiuolaikiniai žmonės šitaip nemąsto. Jiems čia beveik tas pats, kas parsisiųsti nelegalią programinę įrangą ar piratinį filmą: čia beveik net nesiskaito, kad vagystė. Ir todėl šiandien vėlavimas vis labiau tampa norma. Mes visi tokie užsiėmę, visi taip sunkiai dirbam ir lakstom… O juk reikia dar skirti laiko ir sau, reikia serialą pažiūrėti (du sezonus vienu prisėdimu), ir naują nuotrauką į instagramą įkelti… Tai kur čia besuspėsi visur laiku!

Viena grupė prieš gerą mėnesį įsiprašė pas mane į studiją parepetuoti. Laukiau jų lygiai keturiasdešimt minučių, išgėriau visą kibirą kavos ir, kai galiausiai paskambinau pasakyti, kad nebegaliu tiek ilgai čia sėdėti be darbo, tai paaiškėjo, kad jie tiesiog stovi lauke prie durų ir šnekučiuojasi. Ir – jiems čia viskas atrodė visai normalu…

Arba, pavyzdžiui, praeitą savaitę buvau sutaręs susitikti su vyruku, kuris neva turėjo man baisiai naudingą finansinį pasiūlymą. Nežinau, gal kažko itin svarbaus savo gyvenime netekau, bet… Susitikimas tiesiog neįvyko. Ir spėkit kodėl: aš jau beveik buvau sutartoj vietoj, kai jis man parašė, kad (dar tik!) maždaug už valandos baigs darbus ir jau judės manęs link. Gal jūs juokaujate, ponas?..

O dar vakar buvau priverstas iš savo komandos atleisti vyruką (tiesa, ne tik už tai), kuris kažkaip nesugebėdavo laiku ateiti į darbą. Va tiesiog štai taip. Ir nesvarbu, ar pusvalandį vėluoja, ar daugiau – niekada neparašys, nepaskambins. Visi turi sėdėti ir laukti nežinioje: pasirodys, nepasirodys… Turbūt labai užimtas žmogus, nėra čia kada jam žinutes rašinėti. O kai jau pasirodydavo, tai toks būdavo nuo visų savo darbų ir studijų pavargęs, kad net paprastam „atsiprašau“ pasakyti jėgų nebeužtekdavo.

Žinot, kai buvau dar visai jaunas ir irgi dar mėgdavau pavaidinti, kaip baisiai esu nuolat užsiėmęs ir visada pavargęs, tai brolis neapsikentęs man šitaip kartą pasakė: jeigu nieko nespėji, tai susirask antrą darbą.

Šitos taisyklės aš laikausi iki šiol ir, žinokit, tai veikia. Kai gyvenime susirandi daugiau prasmingos veiklos ir kai iš tiesų turi susidėlioti savo laiką taip, kad viską suspėtum, paroje atsiranda daugiau valandų. Paradoksas, bet čia yra panašiai, kaip su miegu: mokslu yra įrodyta, kad kuo daugiau miegi, tuo daugiau miego norisi.

Tai ir su laiku lygiai taip pat. Kuo daugiau jo laisvo turi, tuo labiau visko nespėji. Nes paprasčiausiai iššvaistai jį nereikšmingiems dalykams. Todėl iš tiesų iš tiesų sakau jums: mažiau užsiimkite niekniekiais, o geriau susiraskite antrą darbą. Ir daugiau niekada niekur nebevėluokite.

Arba bent jau būkit malonūs ir susimokėkite už savo vėlavimą. Gal bent taip suprasite, kad laikas yra pinigai.