Jono, Šarūno ir Alvydo ūkis – tėvo ir sūnaus rankų darbas pelnė Metų žemdirbio įvertinimą

Darganotą ir apniukusią, šaltą, nors ir visai nežiemišką gruodžio pirmosios savaitės dieną keliaudama į Beržus galvoju, kodėl gi ūkininkams skirta šventė vyksta, kai jau žiema ant nosies. Na, kodėl – nes pagrindiniai darbai jau baigti, prasideda ramesnis periodas, tad galima skirti daugiau laiko sau, apžvelgti metų darbus.

Pakeliui žiūrėdama į nuartus laukus ir plikas medžių šakas pamaniau, kad purškiant smulkiam lietui, įsimaišant vienai kitai snaigei, darbuotis „prie žemės“ turėtų būti visai nesmagu. Bet taip atrodo man, asfalto vaikui, o po pokalbio su Jonu BYTAUTU supratau, kad tikra meilė žemei, augalams ir ūkiui nepriklauso nuo to, ar už lango saulė ritinėjasi, ar snaigės krenta.

Kėdainiuose daugeliui žinomas, jei ne pažįstamas, tai bent matytas ūkininkas, kalbėdamas apie savo darbą, sako – kelias nelengvas, bet nė už ką jo į nieką kitą neiškeistų. O ir kalba apie augalus su tokia meile akyse, kad nori nenori imi galvoti – greičiau čia tas pavasaris sugrįžtų!

6,5 hektaro – aibė daržovių

Su Jonu pirmiausia apeiname jo valdas – sodybą, kurioje auga slyvos, kriaušės, vyšnios, obelaitės, lazdyno ir graikiniai riešutai, galybė vaiskrūmių. Ant namo auganti vynuogė vis dar pasipuošusi sodriomis mėlynomis uogomis, balinti medeliai, jau lapus numetę, kaupia jėgas pavasariui.

Traukiame ūkio link. Einant gluosnių alėja iš toli matosi šiltnamiai, o Jonas vardina, kiek ir ko turi bei ką ten augina.

„Iš viso turime devynis šiltnamius, jie užima 10 arų. Du iš jų – daigynai, nes mes viską daiginamės patys. 16 arų šilauogių. Krūmeliai sūnaus Šarūno, jau šiemet antri metai, kai derlių davė. Aš pats turiu šimtą savo krūmelių, kai kurie jau ir pasenti spėjo, persodinau, kiti trečiamečiai, uogų derlių gausų duoda.

Su sūnumi kalbėjome, jis apie pusę tonos šilauogių šiemet priskynė“, – pasakoja pašnekovas mums stoviniuojant prie šilauogių lauko. Iš viso 6,5 hektaro žemės turintis smulkus Jono ir jo sūnų Alvydo ir Šarūno ūkis gausus derliaus įvairovės, o Jonui kalbant atrodo, kad jie augina viską, kas tik įmanoma.

Juokdamasis jis sako, kad draugai jį patį kartais „Maxima“ vadina, nes savo ūkyje priaugina tiek visko, kad turguje jo prekystalis būna gausiai nukrautas tokia gėrybių įvairove, jog net akys raibsta.

„Auginame daugiausia daržoves. Mes visi trys ūkininkaujame – aš ir mano sūnūs Šarūnas ir Alvydas. Vyriausias sūnus Alvydas Juodkaimiuose gyvena, jis nuomojasi žemę ir ūkininkauja. Jis sėja javus – miežius, kviečius, žirnius, pašarinius runkelius. Šarūnas daugiausia šiltnamiuose, agurkus augina, šilauoges. Šiemet jis du derlius agurkų užaugino!

Pirmus agurkus mes skynėme per Velykas, labai anksti. Na, šiltnamiai šildomi, palei žemę centrinis šildymas yra. Šiltnamiai geri padaryti. Šiemet dar vieną šiltnamį pomidorams pasistatė. Dar augina morkas, krapus, kopūstus. Krapus sėja per sezoną kokius penkis kartus. Raunam vienus, kiti auga, kitus sėja“, – pasakoja Jonas ir vardina toliau, ko gi augina – o čia ir pomidorai, ir baklažanai, ir paprikos, ir salierai, pastarnokai, įvairių rūšių svogūnai ir kopūstai, tokie, kokių nė su žiburiu niekur nerasi, tik Jono ūkyje. O kur dar gėlės, sodinukai, krūmeliai…

Augina tai, ko neaugina kiti

„Stengiuosi auginti tai, ko nėra parduotuvėse“, – sako Jonas, o paklaustas, iš kur tiek visokių kone egzotinių augalų turi, paprastai atsako – internetas juk yra. Žinoma, vien interneto neužtenka, reikia žinoti, ką ir iš kur pirkti, o toliau jau tik patirtis ir darbas lemia, kokį derlių turėsi ir kuo gi nustebinsi turgaus lankytojus.

„Kad ir kopūstai – smailiagūžiai salotiniai, raudoni, mėlyni kopūstai, kaliaropės, kalafiorai, brokoliai. Na, kai kurių daržovių yra parduotuvėse, bet raudonųjų kopūstų, tarkime, na, niekur nemačiau.

Pastarnokus auginu. Gera, skani daržovė. Bet parduotuvėse nėra. Petražolių galima nusipirkti, bet kas pas mane perka, sako, nepalyginsi su parduotuvinėmis.

Svogūnus auginu devynių rūšių. Šiemet pirmą kartą pasodinę žieminių svogūnų. Jei gegužės pačioje pradžioje būna su gražiais dideliais laiškais, o birželio pradžioje jau galvas dideles rovėme. Saldūs, skanūs svogūnai.

Kai nuvežiau į turgų, žmonės net žagtelėjo, sako gal iš Lenkijos parsivežiau? Bet žinokit, nėra tokių svogūnų net pirkti urmu. Tai iš manęs ir kiti turgaus prekeiviai pirko“, – juokiasi Jonas ir vardija toliau visokiausias svogūnų rūšis, kurios jau mano galvoje susipainiojo, nes man, miesto žmogui, svogūnas yra svogūnas – arba laiškas, arba galva. Bet, pasirodo, ir spalvų, ir formų visokių turi, ir dar kiekvieno skoniui tinkamų – vieni aštresni, kiti saldesni, vieni tinka kepimui, kiti marinavimui, treti – prie lašinuko pasipjaustyt ir skrandžio neerzina.

Pirmajame darže – iš mamos nukniauktos sėklos

Jonas sako, kad meilę žemei ir augalams jautė nuo pat mažens. Sodininkavo ir jo tėvai, o jis pats, dar visai vaikas būdamas, iš mamos po kelias skirtingas sėklas nukniaukęs, sau susikasė darželį apleistose niekieno nenaudojamose žemėse, šalia smėlio karjerų, ir tas nukniauktas mamos sėkleles ten susodino.

„Būdavo, žmonės ateina to žvyro, smėlio pasikast, ir mato – mažas daržiukas. Klausdavo mano tėčio, kieno gi ten darželis toks auga? O tėtis ir sakydavo: „Ogi Jono mūsų, jis, matyt, užaugęs tikrai agronomu bus“. Taip ir buvo. Aš, kaip sakau, esu plataus profilio agronomas – sodininkas, daržininkas, bitininkas, gyvulininkas, turiu traktorininko teises“, – šypsodamasis pasakoja ūkininkas ir priduria, kad savo žiniomis ir patirtimi sugebėjo pelnyti ir šiaip jau pradžioje ne itin palankiai nusiteikusių Akademijos agronomų palankumą.

„Kai tik pradėjau Akademijos turguje prekiauti, sulaukdavau komentarų – ne taip pasodinau, ne taip auginu, tą, aną ne taip darau. Bet ilgainiui, žinokit, perauklėjau aš juos, – juokais sako Jonas. – Dabar jau patys pas mane patarimo ateina ir klausia“.

Ūkininkavo, kad išmaitintų šeimą

O vėliau ūkininkavimo kelias atsinaujino jau ne tokiomis maloniomis aplinkybėmis. Kaip ir daugeliui, okupacijos metais gyvenimas nebuvo saldus – darbo buvo daug, bet pinigų neužteko.

„Beržuose brigadininku dirbau, alga kokia gi buvo – 136 rubliai, atskaičius gaudavau 89 rublius, o trys vaikai namuose.

Anksčiau, kaip sakoma, nebuvo nei pinigo, nei ką pirkti už tą pinigą.

Važiuodavome maisto apsipirkti iki Krekenavos, iki Panevėžio pas pažįstamus, bet taip jau sakant, mėnesio gale tiesiog trūkdavo duonai pinigų, o vaikus maitinti tai reikėjo.

Tad nuėjau pas direktorių ir sakau – atlyginimas mažas, aš neuždirbu tiek, kiek man reikia. Noriu 20 arų žemės. Direktorius dar raukėsi, bet galiausiai sako: „20, bet ne daugiau“.

Pradėjau bulves, morkas auginti, veždavau į Kauną pardavinėti. Bet kai augini tik bulves ir morkas, ir eina pas tave tie, kam bulvių arba morkų reikia. Kas nors, kam reikia pomidorų, eis ir praeis pro prekystalį…

Laikui einant, kai vyriausias sūnus dar mokėsi Kaune, pastačiau šiltnamį, užsodinau pomidorais. Sakiau jam – tu augink, prižiūrėk, aš parduosiu, pinigai bus tavo.

Paskui jau ir gėlių užsinorėjau, ir krūmų, ėmiau dauginti juos, auginti. Internetui atsiradus viskas paprasčiau, juk jis visagalis, visko įdomaus randi. Ko niekas neturi, atsisiunti, augini.

Va taip ir įsisuko“, – šypsodamasis pasakoja Jonas.

Ir nors to ūkininkavimo starto priežastys ne tokios romantiškos, kokių galbūt norėtųsi, Jonas sako visada mylėjęs žemę, mylėjęs augalus, o dėl to, kad darbo ūkyje yra be galo daug, sako, nė akimirkos nesigailintis savo pasirinktu gyvenimo keliu.

Vaikai eina tėčio pėdomis, anūkams augalai taip pat arti širdies

Jonas dabar gyvena savo sodyboje su visa šeima. Name aidi šešių žmonių balsai, o tarp jų – ir mažiausios anūkėlės krykštavimas. Jonas sako, kad dažnas nustemba išgirdęs, kad name gyvena tokia gausi šeima.

„Name gyvename šešiese, visi turim savo kambarius, namas didelis. Nesipykstame, nesibarame. Anūkytė nuostabi yra.

Daug kas, išgirdę, stebisi. Gal vaikams sunkiau?

Bet mes kažkaip tarpdury telpame. Valgyt pagaminame vieni kitiems, žmona Janina padaro, martelė pagamina. Sutariame gerai, mylime vieni kitus. Kitiems kai papasakoji, stebisi, kaip čia kartu gyvenat? Bet mes visi savo reikalus turime, visi savus dalykus dirbame ir tvarkomės, kai galime, vienas kitam padedame. Verda gyvenimas“, – šypsodamasis kalba Jonas ir išties jam kalbant apie šeimą jo akys spindi ir, rodos, kartais nuklysta mintimis į visai čia pat esančius namus, kuriuose gyvenimas verda kiek kitaip, nei daugelio žmonių namuose.

„6–7 klasėje dar besimokydamas Šarūnas kartu su manim į turgų važiuodavo. Duodavau jam savo prekių, sakydavau, parduok, pinigai bus tavo.

Anūkas atvažiuodavo, taip pat darydavome. Prekiaudavo anūkėlis laimingas. Sėdėdavo išsišiepęs, padėdavo prekiauti ir, aišku, užsidirbdavo savo reikalams. Dabar anūkytė nuostabi auga, į šiltnamius lekia, bet stengiamės neleisti labai, kad nepasimestų juose.

Alvydas iš pradžių gal mažiau norėjo, kai baigė kolegiją, nelabai lyg buvo prie žemės ūkio linkęs, bet paskui pažiūrėjo, kad galima išgyventi. Būna vienais metais geriau, kitais gal ne taip gerai, bet tikrai galima gyventi“, – sako Jonas ir svarsto, kad visgi sūnūs tiesiog turbūt tėčio pėdomis seka.

Gal ir kyla klausimas, kaip gi tėčiui ir dviem sūnums sekasi viename ūkyje dirbti ir vienas kitam nesimaišyti. Pasirodo, visi savais darbais pasiskirstę – vienas sūnus labiau vienus augalus augina, kitas kitus, o kai kuriam reikia pagalbos, visi vieni kitam padeda.

„Alvydas sėja kviečius, miežius, žirnius, pašarinius runkelius ir veža į centrinį ūkininkų turgų ir ten parduoda. Išvalo grūdus, nes turi valomąją, ir kiekvieną šeštadienį važiuoja ir parduoda. Ir užsakymų turi, tiesiogiai jo pasiprašo tie, kas gyvulius augina, tai tiems žmonėms Alvydas kitomis dienoms vežioja prekes.

Visą techniką turime savo, tai Alvydas daugiausia ją remontuoja, jei prisireikia.

Mūsų darbas atrodo taip – tarkime, agurkus skiname pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. Priskiname ir iki 1,5 tonos agurkų. Būna, paskambina, užsakymą padaro – Šarūnas agurkus suruošia, Alvydas svogūnų laiškus 30–40 kilogramų pundeliais. O Šarūnas tada dar morkų 25–30 maišų po 10 kilogramų suruošia.

O jau kai svogūnai eina į peraugimą, laiškams netinka, rauname ropeles, po 10 kilogramų susveriam ir turguje prekiaujame, susveriam maišeliais užsakymams ir panašiai. Sūnums sakau, kas ant prekystalio, tas mano, kas maišeliuose, tas jūsų“, – šypsodamasis sako Jonas.

O pasirodo, turguje tik nedidelė dalis produkcijos nusėda, mat užsakymų asmeniškai ūkininkai gauna daug. Tiesa, Jonas sako, nežinantis, kur gi tos jo daržovės galiausiai nukeliauja. Žino, kad ir Kėdainiuose, ir Kaune, ir Vilniuje, ir Ukmergėje jos būna, ir po visą Lietuvą išsisklaido – tik kur tiksliai jų galutinis taškas būna, nė neklausia.

Sąžiningai augindamas sąžiningai ir parduoda, ir patarimus magaryčių prideda

Jonas sako žinantis, kad turguose visaip žmonės prekiauja. Kas perpardavinėja, matyt, tikslą tik užsidirbti turi, nors, aišku, negalima to pasakyti apie visus prekeivius. Bet būna, pas Joną atėję pirkėjai pasiguodžia buvę apgauti, tad ima labai jau akylai stebėti kiekvieno ūkininko elgesį.

O Jonas sako – kai viską augini pats nuo nulio, kai tiek širdies ir rankų darbo įdedi į kiekvieną augaliuką ir daržovę, ir prekyba yra sąžininga, ir klientai tai įvertina.

„Mes visada duodame kokybiškas prekes, aš už savo produkciją atsakau. Aš žinau, kad jei bus geri produktai, jei matys, kad neapgaudinėji, tai žmogus sugrįš. O jei pamatys, kad apgauni, kažką sugedusio parduodi, ar mažiau įdedi, nei kad žmogus sumokėjo? Na, kas gi pas tokį žmogų sugrįš?

Aš viską savą parduodu, viskas mano šeimos rankomis auginta“, – sako Jonas. O pardavinėdamas daigelius jis sako visada visada pasakantis, kaip sodinti, kaip prižiūrėti ir kaip auginti.

„Kiti neišduoda savo paslapčių. Daug kas pas mane ateina ir pasiguodžia, kad pas jį kažkas neauga. Prašo patarimų, klausia. O aš parduodamas sodinukus visada pasakau viską, ką žinau. Nesiruošiu savo žinių į kapus nusinešti.

Kiti man sako, kam čia konkurentus sau ruoši? Bet man negaila.

Juk ne tik augalas svarbus laukiant derliaus, bet ir tai, kaip jis pasodintas, kaip prižiūrimas. Reikia ir žinoti, kur ir kaip sodinti, kaip laistyti, kaip ir kada patręšti.

Vieni išklauso, kiti sumoka pinigus, moja ranka į mano paaiškinimus, sako „aš pats moku“. Bet žinote, jei nusiperka iš manęs krūmelį, kažkaip bet kaip pasodina, derliaus jis neduoda – tai grįžta pas mane su pretenzijomis.

Bet būna, kad pasodina visai ne taip, kaip reikia ir po to kaltina augaliuką patį, taip irgi negerai. Todėl aš nuo savęs pasakau viską, o jau žmogaus reikalas toliau, kaip jis apsisprendžia daryti“, – sako pašnekovas.

O pats priduria, kad daugybę metų sodindamas daržoves vadovaujasi mėnulio fazėmis ir jos niekada jo neapvylė.

„Kuo anksčiau pasidarysi, tuo geriau turėsi. Tai čia auksinė taisyklė.

O toliau – pagal mėnulį. Kas žemėj, tas sodinama delčioj, kas virš žemės – priešpilny. Jaunaty nepurenk neravėk daržo, bet gėles persodint galima. Pilnaty galima dirbt, bet ne fazės pradžioje.

Daug metų to laikausi ir visada būna viskas gerai“, – sako ūkininkas.

Apdovanojimo net nesitikėjo

Rodydamas gautus apdovanojimus Jonas pasakoja, kad tikrai to net nesitikėjo.

„Pirmiausia buvo atvažiavusi komisija, viską apžiūrėjo, dar nusistebėjo, kokie šilauogių krūmai dideli. Dar kai jie lankėsi, krūmai su lapais buvo.

Šiltnamius apžiūrėjo, atėjome po to iki Bendruomenės namų, pasikalbėjome, kavos išgėrėme. Pabendravome, padėkojo jie, pasakė, kad pakvies į žemdirbių šventę.

Na, gerai, galvoju, nuvažiuosime, pabūsime. Įteikė kvietimą atvykti su šeima.

Nuvykome, džiaugėmės, tik jau gale, apdovanojimus skelbiant, streso kiek buvo!“ – juokiasi Jonas.

„Bet aišku, malonaus streso. Vis dėlto kai pasakė, kad mūsų ūkis pelnė apdovanojimą, tikrai nustebome, niekaip to nesitikėjome.

Nuoširdžiai dėkingi esame visai vertinimo komisijai, tikrai. Visi, kurie pasveikino, kas per feisbuką sveikino, visiems tikrai noriu padėkoti, mums labai malonu ir širdį glosto.

Nelengvas žemdirbio kelias. Bet nesigailiu. Tokius mokslus baigiau, trauką žemei jaučiu. Su augalu man malonu dirbti.

Būna, nueinu, svogūnus ruošiu, valau, padainuoju, šiltnamiuose sukuosi, tvarkausi, gėles tvarkau. Jaučiuosi gyvas, sveikas, pilnas jėgų. Man patinka“, – šypsodamasis sako Jonas, o mes tokia gražia gaida pokalbį ir baigiame. Jono laukia darbai – net kai už lango gruodis ir lietus maišosi su snaigėmis, veikti šeimos ūkyje visada yra ką.