Ji buvo patriotė
Pasiūlymas daktarės Tėklės Bružaitės vardu pavadinti ligoninę, atidavusiai šioje ligoninėje pačią ilgiausią savo gyvenimo atkarpą, pačius brandžiausius metus, yra pagrįstas ir gal kiek pavėluotas Jos talentas tūkstantiems užmigdė skausmą, grąžino gyvenimo džiaugsmą, kitiems – tą laiko trupinėlį, kuris duotas nepakartojamai vienintelį kartą, kurią vadiname gyvenimu. Ji turėjo talentą, kurio negailėdavo.
Jos darbas tarp keturių ligoninės sienų nesibaigdavo: ant jos siaurų virpančių moteriškų pečių krisdavo bėdos ne tik kėdainiečių, bet ne ir vieną dešimtį kilometrų arkliuku sukarusiųjų, kurių žvelginačios ir prašančios akys degdavo viltimi.
Apie jos rūpestį žmogumi, apie jam atiduotas valandas liudija negęstančios liepsnelės prie jos kapo, tyliai siūlydamos neužmirti jos vardo.
Išmšus vilties valandai ji nestovėjo prie lango žvelgdama pro užuolaidos kraštelį į gatvėje judančią minią, o atsirado pačiame jos vidury. Ruošiantis tūkstantiniam mitingui, teiravosi, ar nereikia mažumėlę prisidėti, ką nors nupirkti Tai buvo dienos, kurioms pirkti nieko nereikėjo – žmones visko turėjo ir nieko negailėjo.
Jos matomas dalyvavimas darė įtaką kitiems inteligentams, tarnautojams, kurie daug ko bijojo, stovėjo nuošaliai ir laukė, kuo gi baigsis šurmulys. Niekas kitas, o ji su Jonu Viržoniu – abu garbės piliečiai –dalyvaujant tūkstantinei miniai, iškėlė trispalvę ant istorinių Rotušės rūmų, kuri plevėsuoja iki šios dienos.
Kartą, darbui baigiantis, nedrąsiai pravėrė duris, tyliai, jai būdingu balsu, pasisveikino ir tarė, kad girdėjusi, jog atkuriama Kėdainių šaulių kuopa.
Tai mano jaunystės nostalgija ir padėjo ant stalo laikraštiniame popieriuje suvyniotą guzelį. „Šaulys –tautos aukuro tarnas“, – tarė ji. Išeidama prašė neviešinti. Galimai iš kuklumo.
Šaule ji tapusi Grinkiškyje. Šauliai turėjo orkestrą, marširuodavo ir buvo miestelio pažiba.
Suskaičiavau – buvo 700 rublių. Mums tai buvo dideli pinigai, atsikuriant labai pravertė.
