Iš kaimo – į LRT eterį: šešiolikmetė, kurios balsą išgirdo Lietuva

Justina Jakaitytė: „Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi“

Kai dauguma šešiolikmečių vos prabudę ima į rankas telefoną ir panyra į socialinių tinklų srautą, Justina Jakaitytė daro tai, kas jos kartai beveik nebūdinga – įsijungia radiją. Kiekvieną rytą. Klausosi naujienų, pokalbių, laidų vedėjų balsų, klausimų ir atsakymų. Klausosi pasaulio. Galbūt todėl nieko keisto, kad vieną dieną pasaulis išgirdo ir ją.

Dar visai neseniai Užvermenės kaimo gyventoja, kasdien beveik 30 kilometrų važiuojanti į „Atžalyno“ gimnaziją, apie darbą žiniasklaidoje tik svajojo. O šiandien jos vardą jau žino nacionalinis transliuotojas. LRT šimtmečio proga Justina tapo viena iš jauniausių žmonių, kuriai buvo patikėta vesti radijo laidą nacionaliniame eteryje.

Tačiau Justinos istorija nėra vien apie sėkmę ar netikėtai išsipildžiusią svajonę.

Tai istorija apie merginą, kuri nebijo kalbėti net ir tomis temomis, kuriomis sunku ir nepatogu kalbėti suaugusiesiems: apie tolerancijos stoką, patyčias, savivertę, jaunimo problemas ir visuomenės polinkį nuvertinti paauglių nuomonę. Apie merginą iš kaimo, kuri nesijaučia gyvenanti Lietuvos pakraštyje, nes yra įsitikinusi: šiandien žmogaus galimybes lemia ne gyvenamoji vieta, o jo drąsa ir požiūris į jį supantį pasaulį.

Ir svarbiausia – tai istorija apie žmogų, kurio balsas dar tik pradeda skambėti viešojoje erdvėje, bet jau dabar priverčia sustoti ir įsiklausyti.

– Justina, kasdien į mokyklą važiuoji bemaž 30 kilometrų iš Užvermenės kaimo, mokaisi „Atžalyno“ gimnazijoje, drąsiai kalbi apie moksleivių gyvenimą, patyčias, savivertę. Iš kur Tavyje tiek drąsos kalbėti viešai nepatogiomis temomis, kai šiandien net suaugusieji dažnai linkę savo nuomonę pasilaikyti sau?

– Manau, kad nepatogiomis temomis kalbėti būtina. Tik garsiai reiškiant nuomonę galima spręsti problemas, kurios iš tų temų kyla. Drąsa atsiranda iš noro būti išgirstai ir suprastai. Kažkas juk turi ginti mūsų, moksleivių, nuomonę ir interesus. Gavusi progą tai padaryti girdint visai Lietuvai, ja tikrai pasinaudojau. Niekada nebijau pasakyti to, ką galvoju, nes tik kalbėdami garsiai galime parodyti, kas yra negerai. Juk dar neturime technologijų, kurios leistų skaityti mintis.

– Kodėl Tau svarbu kalbėti apie patyčias, savivertę, toleranciją ir kitas jaunimui aktualias temas?

– Šios temos yra kiekvieno jauno žmogaus kasdienybės dalis. Nesvarbu, ar su tuo susiduriame mokykloje, mieste, ar namuose – visos šios problemos yra svarbios. Aš, kaip jaunas žmogus, turintis galimybę kalbėti plačiai auditorijai, jaučiu pareigą atstovauti jaunimui ir kelti mūsų problemas. Vėlgi, pasikartosiu – tik kalbėdami galime būti išgirsti.

–Ką tik turėjai neeilinę galimybę – LRT šimtmečio proga vedei nacionalinio radijo laidą. Kaip patekai į nacionalinio transliuotojo akiratį?

– Viską lėmė atsitiktinumas. Vasarį Kauno studijų mugėje susitikome su LRT radijo laidų vedėju ir Vilniaus universiteto Radijo žurnalistikos dėstytoju Edvardu Kubiliumi. Vos mane pamatęs, jis pasakė, kad dar ne kartą susitiksime. Turbūt jį sudomino mano gebėjimas kalbėti nesustojant ir didelis domėjimasis radiju bei televizija. Balandį daviau interviu LRT radijui, o gegužę Edvardas pakvietė kartu vesti šimtmečio laidą. Didžiausia jo motyvacija buvo atskleisti mano talentą ir parodyti, kad žurnalistika gali būti mano kelias.

– Koks buvo pirmas jausmas sužinojus, kad galėsi vesti LRT radijo laidą ir kalbinti tikras televizijos žvaigždes? Kaip ruošeisi laidai?

– Tikrai labai apsidžiaugiau. Turėjau galimybę pati pasirinkti, ką kalbinsiu pirmojoje laidos dalyje. Marijus Žiedas buvo pirmasis žmogus, šovęs į galvą, ir tikrai nesigailiu jį pasikvietusi.

Prieš laidą daug domėjausi Marijumi: klausiau jo interviu, skaičiau straipsnius, gilinausi į jo gyvenimo istoriją. Atlikusi tokią analizę galvojau, ko jo dar niekas nėra paklausęs ir kas man pačiai būtų įdomu. Taip gimė klausimai. Daugiau ypatingo pasiruošimo nebuvo.

– Ar prieš sėdant prie mikrofono teko mokytis specialių dalykų?

– Nieko specifinio prieš laidą nei pati mokiausi, nei kas nors mane mokė. Radijas yra gana laisva komunikacijos forma. Nėra nei labai griežto scenarijaus, nei taisyklių, kaip sėdėti, šypsotis ar kalbėti.

– Ką pagalvojai įžengusi į LRT radijo studiją? Ar buvo akimirkų, kai labai jaudinaisi?

– Jausmas įžengti į LRT radijo studiją kaip vedėjai buvo neapsakomas. Tą akimirką net nesupratau, kas vyksta. Labiausiai jaudinausi dar prieš įeidama į LRT pastatą. Vaikštant koridoriais buvo daug ramiau, o patekus į studiją visai nusiraminau.

Kadangi tuo metu sirgau, sunkiausia buvo eteryje nepradėti kosėti. Pati laida vyko labai sklandžiai. Kalbėjomės taip, lyg būtume susitikę prie kavos puodelio.

Studija sukuria labai jaukią atmosferą, todėl net pamiršau, kad mūsų pokalbio klausosi daugybė žmonių. Prieš laidą galvojau, kad man pritrūks klausimų, tačiau iš tiesų pritrūko laiko.

– Ką apie radijo vedėjo darbą supratai tik patekusi į jo užkulisius?

– Supratau, kad už radijo laidos slypi kur kas daugiau nei vien vedėjas. Aplink jį dirba daugybė žmonių. Vieni padeda sugalvoti temas, kiti suranda pašnekovus, pasitinka ir palydi svečius. Taip pat yra aparatūrinė, kurioje dirba specialistai, atsakingi už techninę laidos pusę. Vienai radijo laidai reikia daugybės žmonių darbo. Jei trūktų bent vienos grandies, laida tiesiog neįvyktų.

– Kas labiausiai nustebino LRT užkulisiuose?

– Labiausiai nustebino visas LRT kolektyvas. Visi žmonės ten labai šviesūs, entuziastingi, žibančiomis akimis. Ir visai nesvarbu, ar jie dirba radijuje, ar televizijoje, – atrodo, kad visi vieni kitus pažįsta. Vienas yra dėstytojas, kitas – studentas, tačiau visi kartu sudaro vieną didelę bendruomenę. Taip pat nustebino tai, kad televizijos žurnalistai klauso radijo, o radijo žurnalistai žiūri televiziją. Eidama koridoriais net buvau atpažinta: „Juk čia ta mergina, kuri ką tik vedė radijo laidą!“

– Ar ši patirtis paskatino Tave rimčiau galvoti apie žurnalistiką?

– Prieš dalyvavimą radijo laidoje dvejojau dėl savo ateities profesijos. Tačiau apsilankymas LRT pakeitė mano požiūrį. Pamačiau visą žiniasklaidos virtuvę: operatorius, garso režisierius, grimuotojus, reporterius, vedėjus ir daugybę kitų žmonių, kurie prisideda prie to, kad žiūrovas ar klausytojas gautų kuo kokybiškesnį turinį. Po šios patirties dar labiau pamilau žurnalistiką. Šiuo metu mano tikslas – stoti į žurnalistikos studijas.

– Jeigu galėtum vesti savo laidą, apie ką ji būtų?

– Jeigu turėčiau progą vesti savo laidą, joje kalbėčiau apie jaunimui aktualius klausimus. Turėdama tokią auditoriją, jausčiau pareigą atstovauti jauniems žmonėms, kelti jų problemas ir ieškoti sprendimų.

– Ar kada nors jautiesi turinti įrodyti, kad regionų jaunimas gali tiek pat, kiek didmiesčių?

– Žmonės dažnai būna nusistatę, kad jaunimas iš mažesnių miestų ar kaimų turi mažiau galimybių. Iš dalies tai tiesa – didmiesčiuose daugiau būrelių, renginių ir įvairių veiklų, kuriose jaunas žmogus gali save parodyti. Tačiau šiandien gyvename interneto amžiuje. Visi turime socialinius tinklus ir galimybę būti matomi, todėl sąlygos parodyti save pasauliui tampa daug panašesnės, nesvarbu, ar gyveni mieste, ar kaime. Regionų jaunimas yra toks pat gabus, talentingas ir kūrybingas kaip Vilniaus ar Kauno jaunimas.

– Ką norėtum pasakyti jauniems žmonėms, kurie galvoja, kad jų svajonės per didelės?

– Svajonės niekada nebūna per didelės – kartais per mažas būna tik tikėjimas jomis. Reikia labai norėti, kad svajonė išsipildytų. Tuomet atsiranda motyvacija daryti viską, kad taip ir nutiktų. Dažniausiai svajonės pačios nesipildo – reikia įdėti daug darbo, kad atsidurtum ten, kur nori būti.

– Esi sakiusi, kad mokykla nėra visas Tavo gyvenimas. Ar šiai minčiai pritari ir šiandien?

– Vis dar laikausi tos pačios nuomonės. Mūsų darbas yra mokytis, todėl mokykla tam tikra prasme yra mūsų darbovietė. Juk niekas nesako, kad darbas yra visas žmogaus gyvenimas. Darbas yra tik jo dalis, kaip ir mokykla. Visi turime pomėgių, laisvalaikį, draugų ir veiklų, kurios egzistuoja šalia mokslų ar darbo.

– Kas, be mokyklos, Tau suteikia daugiausia džiaugsmo?

– Daugiausia džiaugsmo man suteikia laikas su draugais. Kai susitinkame išgerti kavos ar tiesiog pasivaikščioti, jaučiuosi laimingiausia. Tokiomis akimirkomis galiu būti savimi ir jaustis suprasta.

– Kokių problemų šiandien dažniausiai turi Tavo bendraamžiai?

– Viena dažniausių problemų yra akademinis spaudimas iš tėvų ir mokytojų. Dažnai girdime: „Jeigu nepasimokysi kontroliniam darbui, neišlaikysi egzamino, tada nieko nepasieksi gyvenime.“ Tačiau būna dienų, kai tiesiog negali mokytis. Vienas ar keli prasčiau parašyti atsiskaitymai tikrai dar niekam nesugriovė gyvenimo. Manau, reikėtų mažiau spausti mokinius siekti vien tik aukščiausių rezultatų.

Didelę įtaką daro ir socialiniai tinklai. Juose matome tik gražias akimirkas ir gali susidaryti įspūdis, kad visi gyvena tobulą gyvenimą. Nors iš tikrųjų taip nėra. Dėl to jaunas žmogus gali pradėti jaustis prastesnis, manyti, kad visi jau viską pasiekė, o jis atsilieka. Tai kenkia savivertei. Bendravimas internete taip pat skatina vienišumo jausmą ir mažina gyvo bendravimo įgūdžius. Parašyti žinutę yra daug paprasčiau nei gatvėje užkalbinti draugą. Kartais žmogus puikiai bendrauja socialiniuose tinkluose, tačiau realiame gyvenime jam sunku net pradėti pokalbį. Pritariu minčiai, kad jaunesniems paaugliams socialinių tinklų naudojimas turėtų būti griežčiau ribojamas, nes jų poveikis gali būti žalingas.

– Ar manai, kad jaunimas Lietuvoje dažnai nuvertinamas?

– Tikrai pasitaiko situacijų, kai vyresni žmonės sako, kad mes esame nesubrendę, neturime savo nuomonės ar nesame savarankiški. Dažnai girdime ir palyginimus su ankstesnėmis kartomis. Tačiau kiekvienas laikmetis yra kitoks. Mes augame ypač greitai besikeičiančiame pasaulyje ir kasdien susiduriame su milžiniškais informacijos srautais. Manau, kad esame viena greičiausiai bręstančių kartų. Turime savo nuomonę, nes ją formuoja mus supanti informacija ir patirtys. Taip pat nesame priklausomi nuo tėvų tiek, kiek kartais manoma. Vis dar gajus požiūris, kad įtaką visuomenei gali daryti tik suaugusieji. Tačiau šiandien taip nebėra. Jaunimas yra svarbi valstybės dalis, todėl mūsų nuvertinti nereikėtų.

– Ką suaugusieji dažniausiai neteisingai supranta apie paauglius?

– Dažnai manoma, kad mes neturime rimtų problemų. Esą tereikia gyventi ir džiaugtis. Tačiau taip nėra. Mes turime savo rūpesčių ir iššūkių. Šiame amžiuje tenka priimti svarbius sprendimus dėl ateities, ieškoti savęs, susidurti su aplinkos spaudimu. Mūsų problemos nėra mažiau svarbios nei suaugusiųjų. Visi esame žmonės, turintys savo rūpesčių, nepriklausomai nuo amžiaus.

– Koks buvo drąsiausias Tavo sprendimas gyvenime?

– Mano gyvenime buvo nemažai sprendimų, kuriuos būtų galima pavadinti drąsiais. Du kartus pakeičiau mokyklą ir prisijungiau prie visiškai naujų bendruomenių. Taip pat dalyvavimas LRT veiklose daugeliui gali atrodyti drąsus žingsnis. Vis dėlto vieno paties drąsiausio sprendimo išskirti negalėčiau.

– Kas Tave labiausiai palaiko siekiant tikslų?

– Labai daug palaikymo sulaukiu iš artimųjų. Mano tėvai niekada nestabdo manęs daryti tai, kas man patinka. Priešingai – jie skatina išbandyti įvairias veiklas ir ieškoti savo kelio. Didelį palaikymą jaučiu ir iš draugų. Jie nuoširdžiai džiaugiasi mano pasiekimais ir visada mane palaiko.

– Kokia yra Tavo didžiausia svajonė šiandien?

– Šiandien labiausiai norėčiau sugrįžti į LRT ne kaip vienkartinė laidos vedėja, o kaip nuolatinė komandos narė. Tačiau iki šios svajonės dar laukia keli svarbūs žingsniai: sėkmingai baigti mokyklą ir įstoti į norimas studijas.

– Ar po šios patirties gali pasakyti, kad svajonės pildosi?

– Taip. Tikriausiai niekas nepatikėtų, jei pasakyčiau, kad niekada nenorėjau patekti į radiją ar televiziją. Tai buvo mano svajonė, tačiau nemaniau, kad ji išsipildys taip greitai. Todėl kartais juokauju, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi.

– Kokį klausimą pati sau užduotum šiame interviu?

– Paklausčiau savęs: ką man reiškia žurnalisto darbas? Žiniasklaida dažnai vadinama ketvirtąja valdžia. Nuo jos priklauso visuomenės informuotumas, o žurnalistai turi didelę galią atskleisti svarbius faktus ir skatinti pokyčius. Ypač svarbi yra tiriamoji žurnalistika, kuri padeda iškelti į viešumą problemas ir reikalauti atsakomybės. Man žurnalistas šiandien yra vienos iš svarbiausių profesijų atstovas, atliekantis reikšmingą vaidmenį visuomenėje.