Filmas „Ilga kelionė per kopas“ aktoriui aukštai užkėlė karjeros kartelę

Daugelis Romualdą Ramanauską pamena iš filmo „Ilga kelionė per kopas“. Deja, lietuvių aktorius yra vienintelis gyvas likęs iš pagrindinių šios kino juostos aktorių. Romualdas paliko gilų pėdsaką kine ir teatre, jo kūryba formavo kolektyvinę atmintį ir tapo tiltu tarp skirtingų kartų.

Vyresniosios kartos žiūrovai gerai atsimena meninio filmo „Ilga kelionė per kopas“, sovietmečiu rodyto per televiziją, aktorius bei siužetą.

Daugelį domino meilės peripetijos, į kurias žavi latvių aktorė Lilita Ozolina (1947–2023) įtraukė aktorinį meistriškumą viename kurse studijavusius lietuvius draugus Juozą Kisielių (1949–1991) ir Romualdą Ramanauską.

Anuomet žiūrovai neatsitraukdavo nuo televizoriaus ekranų, o pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai buvo dievinami. Jiems tai buvo didelis karjeros postūmis.

Tačiau filmo šlovė senokai išblėso, o kai kurių veikėjų gyvybė užgeso. Teatro ir kino aktoriui Romualdui, daugelio vadinamam tiesiog Romu, iš to laikotarpio liko tik šilti prisiminimai.

Jie atgijo sklaidant aktoriaus asmeninį albumą, kai rinkome nuotraukas spaudai. Romui šis albumas reiškia daugiau nei senų fotografijų rinkinį – tai jo aktorinės karjeros metraštis.

Albume sudėtos vaikystės, studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje metų, filmų ir spektaklių, kuriuose Romas kūrė pagrindinius vaidmenis, nuotraukos. Tačiau scenų iš „Ilgos kelionės per kopas“ užfiksuota nedaug – vos kelios, nors šis filmas paliko didžiulį pėdsaką R. Ramanausko gyvenime.

Vilniečiui aktoriui „Ilga kelionė per kopas“ buvo vienas iš filmų, turinčių išliekamąją vertę. Net ir dabar, žiūrint tą filmą, susidaro įspūdis, kad jis visai nepasenęs nei stiliumi, nei drabužiais, nei manieromis.

Dabarties žmogui sunku suprasti, kad 1980–1982 m., per patį sąstingį, staiga atsirado kino juosta, kurioje bandoma per istorijos prizmę perteikti trijų pagrindinių herojų meilės istoriją.

Tuo metu teatre Romas buvo nemažai vaidinęs, bet stipriai juto, kad tai bus neeilinis filmas, ir jam norėjosi palikti gerą pėdsaką. Juolab kad tame herojuje galima įžvelgti disidento, tikro patrioto, kuris nori laisvos Latvijos, nei su vokiečiais, nei su rusais, bruožų. Tokia nuostata buvo artima visoms trims Baltijos šalims.

Richardo vaidmuo, kurio ėmėsi R. Ramanauskas, buvo gyvesnis, išraiškingesnis, įvairesnis ir nuoširdžiau mylintis – kitaip, nei buvo priimtina ideologijai.

Iki šiol Romui smagu, kad tas filmas išliko. Jis išsaugojo gerbėjų laiškus. Net ir prieš keletą metų iš Rusijos gilumos į Vilnių atskrido rusų gerbėjas, kad gautų autografą iš mylimo aktoriaus.

Šį filmą matė didelė auditorija. Aktoriai, kurie patekdavo į sąjunginį ekraną, nori nenori tapdavo žinomais savo krašto pasiuntiniais.

Aktorius dažnai pagalvoja, kad anuomet žmonės turėjo daugiau patriotizmo nei dabarties žmogus – ne to nusaldinto, kai dainuojamos dainos ar giedamas himnas. Kur galėjo, jie skleidė žinią apie savo kraštą.

Pristatydamas filmą jis daug važinėjo. Po du kartus teko būti Tadžikistane, Kazachstane, kartą – Uzbekistane, kelis kartus – Ukrainoje.

Kazachstane susitikimai vykdavo ir Karagandos šachtose. Ten jis sulaukdavo raštelių, kad gerbėjai čia gyvena dar nuo tų baisių laikų, yra kilę iš tremtinių šeimų. Jie paprašydavo ką nors pasakyti lietuviškai. Romas padeklamuodavo ketureilį – Pauliaus Širvio ar Justino Marcinkevičiaus. Tai buvo jaudinančios akimirkos.

Bet praeities traukinys nuvažiavo, juolab kad iš trijų pagrindinių šio filmo aktorių gyvas liko tik Romas.

Su Juozu jie buvo kursiokai, draugai. Jis užgeso būdamas 41 metų. Turėjo nepastebėtą sveikatos problemą – aortoje buvo užslėptų pakitimų.

Kai pasijuto blogai, žmona jį palydėjo į ligoninę. Laukiamajame, atėjus gydytojai, jis stojosi ir krito – ištiko staigi mirtis.

„Dievas pasiima jaunus tuos, kuriuos myli. Kadangi jis vaidino to meto teigiamus herojus, tai buvo didelis sukrėtimas jo gerbėjams“, – svarstė buvęs bendramokslis.

41 metų vyras buvo pačiame jėgų žydėjime. Jis pirmasis iš filmo „Ilga kelionė per kopas“ aktorių iškeliavo Anapilin, po jo – ir kiti.

Iš dvidešimties žmonių būrio liko R. Ramanauskas su Uldžiu Dumpiu, vaidinusiu Manfredą, ir kompozitorius Raimondas Paulas.

Romo nuomone, pusę filmo sėkmės lėmė garsaus latvio muzika.

Su Lilita jis taip pat palaikydavo ryšį – skambindavosi per šventes. Romas net pavydėjo, kad ji buvo teatro patriotė. Nors buvo pora metų vyresnė, degė noru vaidinti.

Latvijos aktorė jaudinosi, ar sezonas bus toks pat kūrybingas, mat turėjo du skirtingus vaidmenis.

Bičiuliui iš Lietuvos buvo nesuvokiama, kaip Lilita gali norėti vaidinti šiuolaikiniame teatre, kur vyrauja siekis nustebinti žmones, šiurkščiai tariant, tuštybė. Kolegė atsakydavo, jog tai jos pareiga, ir jai tai įdomu.

Be „Ilgos kelionės per kopas“, Romas filmavosi tarptautiniuose projektuose „Karas ir taika“, „Ana Karenina“. Tai – paskutiniai jo darbai.

Lietuviškame kine vienas paskutiniųjų jo darbų buvo „Nuodėmės užkalbėjimas“. Su Nele Savičenko jie vaidino porą, kaip ir filme „Turtuolis, vargšas“. Tame filme ji Romą paliko, o „Nuodėmės užkalbėjime“ jis – ją.

Vėliau suprato, kad su kinu, kaip ir su teatru, bus sunku draugauti, nes vyravo nustebinimo kultūra. Kai pakviesdavo į aktorių atranką, R. Ramanauskas paprašydavo scenarijaus. Visi net susižvalgydavo: Romas pirmiausia nori paskaityti.

„Tekstas – pagrindas, nes nuo to viskas prasideda: ar žinau, kur einu, ar randu save tame personaže. Ir supratau, kad keičiasi laikai“, – atsiduso pašnekovas.

Jis atsisakė filmuotis reklamose ir lietuviškuose serialuose. Pagundų buvo, bet, ačiū Dievui, užteko proto neiti ten, kur šiandien tikrai nesidžiaugtų nuėjęs.

Jis norėjo išsaugoti aukštai iškeltą profesijos kartelę.

„Kai mūsų nebus, darbai kine liks. Iš jų spręs apie visą mūsų kartą, kas tuo metu ir kaip gyveno“, – neabejojo R. Ramanauskas.

Aktorius norėjo suvaidinti stiprius vaidmenis, būti matomas, originalus. Jam likimas nešykštėjo įvairių herojų. Tai buvo ir svajonė, ir prasmė.

Teatras – viena iš nedaugelio nišų, kurioje žmogus jautėsi laisvas, tam tikromis akimirkomis pasinerdamas į pasaulinę dramaturgiją – Jeaną Paulį Sartre’ą, Haroldą Pinterį, Samuelį Beckettą.

Romas prisiminė, kai užmezgė ryšius su VDR (buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos) teatrais, jų režisieriai ir aktoriai pastebėdavo, kiek daug lietuviams leidžiama. Vokietijos teatralai neturėjo tokios kūrybinės laisvės kaip lietuviai.

Bet kai pajuto, kad etapas baigiasi, pasitraukė ir iš teatro.

Kad ir kaip būtų, teatro genijus Juozas Miltinis buvo pasakęs, jog teatre produktyviai dirbti galima iki penkiasdešimties metų. Vėliau nori nenori ateina susidėvėjimas, nuovargis, nebe ta emocija, aistringumas, imlumas. Turi būti aistra, noras kurti personažą.

„Aš visa tai turėjau“, – prasmingais vaidmenimis kine ir teatre džiaugėsi dabar jau 76 metų R. Ramanauskas.

Aktorės Eglės Gabrėnaitės ir R. Ramanausko vienturtis sūnus Rokas pasirinko filosofiją ir režisūrą.

1999 m. tėvas vaidino vieninteliame jo spektaklyje „Romas ir Arūnas“, pastatytame Nacionaliniame dramos teatre. Estų pjesėje R. Ramanauskas susitiko su Arūnu Sakalausku. Romas gerai jautėsi, linksmai su sūnumi ir kolega statė spektaklį.

Kadangi jau dešimt metų aktorius gyvena po patirtos traumos, sunkiai vaikšto, jis beveik neišeina iš namų. Visas jo gyvenimas sukasi bute tarp buities ir aktorystės prisiminimų.

Prieš dešimtmetį sodyboje prie Švenčionių važiuodamas dviračiu Romas apsivertė ir patyrė sunkią stuburo traumą. Pirmuosius porą metų vaikščiojo su lazdele, o dabar vos juda.

Kad ir kaip būtų, pats savimi pasirūpina – internetu užsisako maisto ir sutvarko kitus buitinius reikalus. Vyras nenori niekam būti našta, todėl neprašo pagalbos.