Šį sekmadienį Paberžė kviečia sielas jungiančiai bendrystei

Net ir praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Tėvo Stanislovo mirties, paties dvasininko rankomis žmonėms kurta Paberžė išliko tokia, kokią jis ir norėjo regėti: sielose brandinanti gėrio užmojus, gydanti sopulingas širdies žaizdas, stiprinanti viltį, budinanti artinančius atsivėrimus ir Dievo palaimintomis gijomis žmones jungianti bendrystei. Čia pajunti nematomos Kūrėjo rankos vedimą – į tylą, ramybę ir šviesą. Į vidinę erdvę, kur materialiojo pasaulio blaškoma ir priešinama žmogiškoji būtis grįžta palaimingo atokvėpio. Paberžė – visada kviečianti bei laukianti: ne tik tykiam žmogaus ir Dievo laikui dviese, ji atvira ir gyvybe plakančiam sakralios kultūros vyksmui. Šį sekmadienį, rugpjūčio 23-iąją, į Tėvelio Paberžę vėl sugrįžta tarptautinis dvasininko atminimą jau trylika metų pagarbiai sergintis muzikos festivalis – kaip dangiškas atminties, maldos, muzikos ir ilgesio kupinų širdžių bendrumo triumfas.

Susitikimas – ypatingą datą

Paberžės festivalio mylėtojai ir galbūt dar pirmąsyk jį atrasiantys, antrajam šių metų renginiui kviečiami ypatingą dieną – pasidžiaugus Baltijos kelio sukaktimi ir rimtyje prisiminus stalinizmo bei nacizmo aukas, kurioms pagerbti Europa mini Juodojo kaspino dieną.

Sekmadienį bendrystės laikas išmuš pavakary – 17 valandą. Po medinės Paberžės bažnytėlės skliautais Išlaužo parapijos klebonas kunigas Vilius Sikorskas aukos šventas mišias. Jo žodžius palaimingai lydės Wanli Evangeline Liew vadovaujamo Išlaužo Dievo dvaro choro „Cantus Juvenis“ giesmės.

Po pamaldų – 18 valandą, bažnyčios erdves santūraus šventiškumo pripildys koncertas „Sugrįžimas į Paberžę“. Festivalio publikos laukia nuostabiosios Onos Kolobovaitės (soprano) ir jai akompanuosiančio charizmatiško talento pianisto Vytauto Lukočiaus duetas.

Sugrįžta ir dvasininkas, ir atlikėjai

Paberžės festivalio meno vadovas operos solistas Liudas Mikalauskas atskleidė, jog antrasis festivalio renginys jam būna ypač savitas ir dvasingas, nes tąsyk iš atviros erdvės – šventoriaus, vėl grįžtama į Tėvo Stanislovo bažnytėlės vidų.

„Mano svajonė – kad vienas iš trijų Paberžės festivalio renginių – šventos mišios ir koncertas – vyktų bažnyčios viduje. Sekmadienį sulauksime Lietuvos žmonių mylimo kunigo Viliaus Sikorsko – jis išties moka tikintiesiems sukurti šventę labai gražiomis pamaldomis.

Išlaužo bažnyčioje jo aukojamų šventų mišių transliaciją per įvairias platformas internete stebi daugybė žmonių, kurie negali atkeliauti į Dievo namus.

Dvasininkas atvyks ne vienas – po mišių savo bažnyčioje jis atvažiuos su visu būriu Išlaužo parapijos giedotojų, – sakė L. Mikalauskas. – Paberžėje jie viešėjo ir pernai. Matydami, kaip svečius iš Išlaužo sutiko festivalio lankytojai, pabūti kartu iškart juos pakvietėme ir šiemet.

Po šventų mišių klausysimės koncerto – savo muzikiniu talentu pasidalins Ona Kolobovaitė ir Vytautas Lukočius.“

Į Paberžės festivalį darsyk sugrįžta ne tik dvasininkas Vilius Sikorskas – kūrybiniai keliai į šią Dievo palaimintą erdvę po devynerių metų vėl atlydi ir minėtuosius Oną Kolobovaitę su Vytautu Lukočiumi.

Pasak festivalio meno vadovo, bažnyčioje skambėsiantis koncertas išsiskirs sakraliu repertuaru.

„Esu iš tų, kuris bažnyčioje neleidžia atlikti operečių, – griežtą žodį šypsena sušvelnina L. Mikalauskas. – Bažnyčioje, kiek įmanoma, stengiamės išlaikyti sakralaus pobūdžio repertuarą. O kai iškeliaujame į lauką, tada galime sau leisti ir šiek tiek kitokius pasirodymus.

Žinoma, nepamirštame, kad mūsų koncertai ir lauke vyksta šventoriuje. O tai yra pagarbaus laidojimo vieta, tad repertuaras lieka neįžeidžiantis šios erdvės – pakankamai lyriškas, tačiau jau ne tik sakralus, bet ir patriotiškas.

Jeigu Dievas dovanos ramų orą, sekmadienį Paberžėje laukia nepaprastai gražus vakaras.“

Žmonių meilė Paberžei neblėsta

Tryliktus metus Paberžės festivalio programą kuriantis L. Mikalauskas didžiausia dovana įvardija neblėstančią žmonių meilę – Tėvo Stanislovo atminimui, jo puoselėtai erdvei ir jausmingoms muzikinėms patirtims, kurios čia gimsta.

Tūkstančiai žmonių, kurie kasmet aplanko Paberžės festivalio renginius, džiugiai stebina ir čia šventines mišias aukoti atvykstančius kviestinius dvasininkus.

„Šiemet pirmajame festivalio renginyje šventas mišias aukojo Brolis Astijus. Jis nustebo, kaipgi Paberžė, praėjus tiek metų po Tėvo Stanislovo netekties, pritraukia labai daug žmonių, – pasidalino L. Mikalauskas. – Visi jau įsitikino, jog Paberžėje su didele pagarba Tėvo Stanislovo atminimui rengiami aukšto profesionalumo, gražūs renginiai. Tad manau, kad žmonėms atvykti į Paberžės festivalį jau yra tradicija, kurios – akivaizdu – jie neatsisako ir neišsižada.

Bažnyčia visada skatina žmogų per gyvenimą eiti kartu su Dievu, bet Dievas kiekvienam duoda pasirinkimą: eiti kartu ar ne. Į Paberžę atvažiuoja tie, kuriems tikėjimas yra svarbu, o čia skambanti bažnytinė muzika padeda žmogui dar stipriau atsiverti maldai ir sielą jaudinančiai giesmei.

Tikinčiam žmogui sakrali muzika visada yra labai didelė parama ir atrama.“

Tėvu Stanislovu žavėjosi net maištaujantys paaugliai

Sugrįžimo į Paberžę laukia ne tik festivalio lankytojai, bet ir čia darsyk pasirodysiantis iškilus pianistas bei dirigentas Vytautas Lukočius. Menininkas „Rinkos aikštei“ atskleidė Tėvu Stanislovu ir jo asmenybe susižavėjęs dar paauglystėje, kai su bendramoksliais pas dvasininką teko pasisvečiuoti Dotnuvoje.

„Tėvas Stanislovas buvo tolimas mano žmonos mamos giminaitis. Jis krikštijo ir mūsų vaikus, – pasidalino V. Lukočius. – Vis tik aš pats Tėvą Stanislovą pažinau dar anksčiau – kai, mokydamasis tuometinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, po dešimtos klasės su bendramoksliais atvažiavau porai savaičių į Dotnuvą. Tuo metu Tėvas Stanislovas buvo čia, o ne Paberžėje.

Mes jam padėjome dirbti įvairiausius darbus, tvarkėme ir bažnyčios stogą, kartu valgėme, bendravome. Tai buvo ypatingas laikas, – pabrėžia pianistas. – Man, paaugliui, buvo įspūdinga, kad kunigas ne tik bažnyčioje pamokslus sako, bet ir drauge dirba tuos pačius fizinius darbus, dalijasi gyvenimiškomis pamokomis.“

O ir pamaldas Tėvas Stanislovas, kaip prisimena pašnekovas, vesdavo kitaip nei daugelis dvasininkų.

„Be knygučių ir be špargalkių – viską iš atminties, – iki dabar žavisi V. Lukočius. – Mano teta gyveno šiame krašte, dirbo Akademijos institute, lankydavosi Dotnuvos bažnyčioje. Ji pasakojo, kad kai kurios vyresnio amžiaus parapijietės buvo baisiai nepatenkintos Tėvu Stanislovu, nes jis per pamaldas sau leisdavo kalbėti nuo savęs.

Šis dvasininkas buvo arti žmogaus, bet taip pat jis buvo nepatogus daliai dvasininkų bendruomenės, nes revoliucionuodavo sistemą.

Mes, jaunuoliai, tais laikais buvę pankai, rokeriai ir panašiai, Tėvu Stanislovu žavėjomės, nes matėme, kad žmogus gali būti išskirtinis ir būdamas kunigas.

Paskui su Tėvu Stanislovu jau susitikome Paberžėje. Jo meilė kryžiams, metalui, akmenims, senovei, pastatams, žmonėms buvo tiesiog neaprėpiama. Jis su visais pašnekėdavo, visus atsimindavo. O atmintį turėjo labai gerą: galėjo viską lotyniškai kalbėti, mišias lotyniškai aukoti, giedodavo pats – jam nereikėjo net vargonininko. Tai buvo unikalus dvasininkas ir žmogus. Labai įspūdinga asmenybė.“

Repertuaras šlovins Paberžės dvasininkų vertybes

Tėvą Stanislovą pažinojęs V. Lukočius į Paberžę, kur liko iškiliojo dvasininko atminimas ir šviesios jo žemiškosios būties ženklai, grįžta su ypatingu jauduliu.

„Paberžė vis dar alsuoja Tėvo Stanislovo dvasia. Kiekvienas daiktas – kryželis, akmuo, senovinis įnagis, kapinaitės – sergi jo darbus ir dvasinį palikimą. Svarbus indėlis ir tų žmonių, kurie dabar globoja Paberžę, rūpinasi ta erdve, tęsia Tėvo Stanislovo darbus. Tai labai gražu“, – mintimis pasidalina menininkas.

Šio sekmadienio koncertas „Sugrįžimas į Paberžę“, pasak V. Lukočiaus, pagarbiai atlieps ne tik erdvės – bažnyčios – dvasią, bet ir šios vietos – skirtingais laikmečiais Paberžė buvo idėjinis kovų už tautos laisvę lopšys. Sovietiniam režimui nepakantumo neslėpė Tėvas Stanislovas, o gerokai anksčiau čia sielovadinę tarnystę ėjęs kunigas Antanas Mackevičius iš Paberžės išvedė būrį prieš carinės Rusijos imperijos priespaudą kovojusių sukilėlių.

„Koncerto repertuaras bus sakralus, skambės ir Sąjūdžio laikų dainos, kai dar nebuvo galima tokių giedoti, bet susirinkę pas Tėvą Stanislovą sovietmečiu žmonės dainuodavo, laisvai kalbėdavosi. Tai buvo toks šviesuolis, pas kurį traukdavo visi – užuovėją rasdavo net ir visuomenės užribyje atsidūrę žmonės, kamuojami priklausomybių, nepritapusieji. Jis globojo kiekvieną.

Šiuo koncertu kviečiame publiką pabendrauti, – intriguoja V. Lukočius. – Man pasirodymas scenoje yra bendravimas tarp atlikėjo ir žmogaus. Tai energijų pasikeitimas: klausytojas siunčia energiją, mes ją pagauname ir, pripildę savosios, siunčiame atgal – klausytojas vėl ją pagauna.

O sakralioji muzika jau gyvena kelis šimtus metų. Vadinasi, ji patikrinta laiko ir savyje turi kodą, kurį neša – todėl ir išlieka gyva besikeičiant kartoms.“

Stiprina ryšį tarp Paberžės ir žmonių

Tryliktą Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį rengiančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė sako, jog šie kaskart gausią publiką suburiantys renginiai įprasmina Tėvo Stanislovo užmojus.

„Mūsų misija – nepamiršti Tėvo Stanislovo noro puoselėti kultūrą, buriančią žmones nuoširdžiai bendrystei.

Mūsų tikslas – užtikrinti Amžinybėn išėjusio dvasininko didžių siekių tęstinumą – kurti ir plėtoti ryšį tarp Paberžės ir žmonių, – pasidalino V. Ragauskienė. – Festivaliuose aukoti šventas mišias atvyksta dvasininkai, kurių žodžio tikintieji įsiklauso ir atveria širdį.

Šiuose festivaliuose didelę reikšmę skiriame ir profesionaliajam menui: esame rengę dailės plenerus, koncertuose publika išvysta žymiausius šalies atlikėjus.

Brandiname ir naujų minčių. Renginiuose norėtume matyti ir jaunąją Kėdainių krašto atlikėjų kartą. Ankstesniuose festivaliuose graži bičiulystė mus siejo su Kėdainių muzikos mokykla, išugdžiusia gabių muzikantų bei atlikėjų, kurių talentas peržengė rajono ir net Lietuvos ribas. Siekiame jungti ne tik skirtingas meno sritis, bet ir kartas, taip Paberžėje puoselėdami kuo įvairiapusiškesnį ryšį tarp žmonių.“

Visi, sielose branginantys Tėvo Stanislovo atminimą, išsiilgę įkvėpti jo tarsi duonos dalintos dvasinės stiprybės, trokštantys susigrąžinti vidinę darną ir išvysti savo būties šviesą – per maldą, muziką ir viltingą bendrystę, šio sekmadienio pavakarę kviečiami į Paberžę.

„Paberžė visuomet laukia atvykstančių – ir mūsų krašto, ir aplinkinių vietovių gyventojų, ir žmonių iš bet kurio Lietuvos kampelio, – svetingai kviečia festivalį organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė V. Ragauskienė. – Iškilmingos pamaldos su kunigu Viliumi Sikorsku, lydimos choro, dovanos jautrių, gražių, dvasingų akimirkų. O puikūs atlikėjai – Ona Kolobovaitė ir Vytautas Lukočius – sieloje sukurs pakilią šventę. Pasidžiaukime kartu.“

Renginiai nemokami

Primename, jog Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis publiką džiugina nemokamais renginiais.

Festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė. Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras ir 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje. Festivalį organizuoja: VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ bei labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“. Festivalio globėja – „Vikonda grupės“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Dotnuvos parapijos klebonas Giedrius Maskolaitis, festivalio meno vadovas – Liudas Mikalauskas.

Rugsėjo 20-ąją publikos laukia baigiamieji šių metų festivalio akordai – trečiasis renginys tradiciškai bus skirtas Tėvo Stanislovo gimimo metinėms.