Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Pastarieji įvykiai sukrėtė mūsų Bažnyčią ir visuomenę. Žinios apie dvasininkams pareikštus kaltinimus dėl labai sunkių nusikaltimų prieš nepilnamečius kelia skausmą, nusivylimą, pyktį ir daugybę klausimų. Apie tai turime kalbėti ir veikti dabar, kad nepasikartotų tokios situacijos ateityje.

Suprantame, kad pareikštas kaltinimas dar nėra teismo nuosprendis, o galutinį teisinį aplinkybių vertinimą turi pateikti kompetentingos institucijos. Tačiau jau pats faktas, kad tokie kaltinimai yra pareikšti ir tiriami, įpareigoja mus klausti, kodėl taip atsitinka, ką daryti toliau – ką ši tikrovė mums atskleidžia apie mūsų atsakomybę? Kas daroma ir ar darome viską, kad apsaugotume pažeidžiamiausius? Ką turime keisti, kad mūsų Bažnyčios bendruomenės būtų iš tiesų saugios?

Bažnyčia negali būti abejinga žmogaus skausmui. Ypač tada, kai kalbame apie vaiką ar pažeidžiamą žmogų, kuris pats negali apsiginti. Joks autoritetas, jokia tarnystė ir jokia institucijos reputacija negali būti svarbesni už žmogaus orumą ir saugumą.

Todėl šiandien norime nuoširdžiai atsiprašyti visų, kurie Bažnyčios aplinkoje patyrė smurtą, išnaudojimą, pažeminimą ar kitokią skriaudą. Atsiprašome ir tų, kurių skausmas nebuvo išgirstas, kuriems pritrūko dėmesio, jautrumo ar tinkamo atsako. Žinome, kad vien atsiprašymo nepakanka. Atsiprašymas turi virsti atsakomybe ir konkrečiais sprendimais, atvirumu ir nuolatiniu bendradarbiavimu, kad tokios patirtys nesikartotų.

Pirmiausia turime galvoti apie tuos, kurie buvo sužeisti. Turime visi suprasti, kad vaikų ir pažeidžiamųjų asmenų apsauga nėra antraeilis dalykas, tai mūsų tikėjimo ir mūsų žmogiškumo išbandymas. Čia Bažnyčia aiškiai sako: joks dvasinis autoritetas, jokia institucijos reputacija niekada negali būti svarbesnė už žmogų, kuris buvo sužeistas. Jeigu vaikas buvo išnaudotas, pirmiausia turime matyti vaiką. Jeigu žmogus buvo sužeistas, pirmiausia turime išgirsti jo skausmą. Jeigu buvo nusikaltimas, pirmiausia turi būti išaiškinta tiesa, jis turi būti ištirtas; jeigu buvo padaryta klaida, ją reikia pripažinti. Ir jeigu nusikaltimą padarė kunigas, tai jo kunigystė nėra skydas nuo atsakomybės. Jeigu kyla pagrįstų įtarimų dėl nusikalstamos veikos, turime siekti tiesos ir bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis.

Tiesa yra kelias į gijimą, teisingumą ir pasitikėjimą. Todėl šių dienų akivaizdoje norime dar kartą kreiptis į visus: netylėkime matydami blogį. Netylėkime, kai kyla pagrįstas nerimas dėl vaiko ar pažeidžiamo žmogaus saugumo. Nebijokime pranešti, kreiptis pagalbos ir ieškoti atsakingų sprendimų. Tyla, kylanti iš baimės, abejingumo ar noro apsaugoti institucijos vardą, negali būti stipresnė už pareigą apsaugoti žmogų.

Saugios aplinkos kūrimas Kauno arkivyskupijoje nėra prasidėjęs šiandien, reaguojant į pastarųjų dienų įvykius. Tai jau kelerius metus nuosekliai kuriamas procesas, kurio tikslas – ne tik tinkamai reaguoti į galimus pažeidimus, bet pirmiausia kurti tokią Bažnyčios kultūrą, kurioje smurtui, išnaudojimui, priekabiavimui ir nepagarbiam elgesiui nebūtų vietos.

2025 m. lapkričio 21 d. Kauno arkivyskupijoje buvo įsteigtas Saugios aplinkos komitetas. Komiteto uždavinys – sistemingai kurti, įgyvendinti ir koordinuoti saugios aplinkos priemones visose arkivyskupijos bendruomenėse, institucijose ir pastoracijos srityse.

Komitetas padeda įgyvendinti Bažnyčios mokymą ir teisės normas, kad nepilnamečiai ir pažeidžiami asmenys būtų apsaugoti nuo smurto, išnaudojimo ir nepagarbaus elgesio. Jo darbas apima prevenciją, saugios aplinkos politikos ir procedūrų kūrimą, mokymus, pagalbą bendruomenėms ir atsakingą reagavimą į pranešimus apie galimus pažeidimus.

Komiteto veikla grindžiama skaidrumo, atsakomybės ir bendradarbiavimo principais. Komiteto nariai renkasi reguliariai, kad šis darbas būtų tęstinis, o ne vienkartinė reakcija į iškilusias problemas. Kauno arkivyskupijos Saugios aplinkos komitetą sudaro Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, Giedrė Aukščiūnienė, Gerda Laurinavičienė, Gedas Malinauskas, Goda Tikniūtė, Kęstutis Žižys, mons. Artūras Jagelavičius ir mons. Augustinas Paulauskas. Komitete susitinka skirtingos profesinės patirtys – socialinio darbo ir vaiko teisių apsaugos specialistai, psichologė-psichoterapeutė, pedagogė ir Bažnyčios atstovai. Toks skirtingų kompetencijų susitelkimas padeda į saugios aplinkos klausimus žvelgti iš įvairių perspektyvų, jautriai išgirsti žmogų ir atsakingai ieškoti geriausių sprendimų.

Dar prieš įsteigiant Komitetą Kauno arkivyskupijoje veikė specialistų ir savanorių darbo grupė, ieškojusi geriausių saugios aplinkos užtikrinimo sprendimų ir jų pritaikymo bažnyčios aplinkai. Buvo bendradarbiaujama su Maltos Bažnyčios specialistais, kurių patirtis saugios aplinkos srityje yra įvertinta Vatikano  tarptautiniu mastu.

2025 m. rudenį Kauno arkivyskupijos atstovai dalyvavo mokymuose Maltoje, o 2026 m. sausio 20–21 d. Maltos ekspertai atvyko į Kauną ir Kauno arkivyskupijos kurijoje vedė mokymus. Juose dalyvavo arkivyskupijos kunigai, institucijų ir parapijų darbuotojai, savanoriai, vyskupai bei Saugios aplinkos komiteto nariai. Buvo kalbama apie nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą, prevenciją, reagavimą į galimus pažeidimus, pagalbą nukentėjusiems ir saugios aplinkos kultūros kūrimą.

2026 m. birželį Kauno arkivyskupijos Saugios aplinkos komiteto atstovai taip pat dalyvavo Romoje vykusioje pasaulinėje konferencijoje, skirtoje saugios aplinkos kūrimui ir nepilnamečių apsaugai. Šiuo metu remiantis Maltos Bažnyčios Saugios aplinkos komisijos (Safeguarding Commission) patirtimi baigiamas rengti dokumentas, kuris taps svarbia Kauno arkivyskupijos saugios aplinkos politikos dalimi.

Vatikano Popiežiškoji mažamečių apsaugos komisija (Pontifical Commission for the Protection of Minors, dar vadinama Tutela Minorum) savo metinėje ataskaitoje oficialiai pripažino ir gerai įvertino Maltos Bažnyčios Saugios aplinkos komisiją (Safeguarding Commission). Jos gairės bei vykdoma veikla buvo pavadintos pavyzdinėmis ir rekomenduotos taikyti kitoms pasaulio Vyskupų konferencijoms.

Tačiau norime aiškiai pasakyti: saugi aplinka nėra vien dokumentas, Komitetas ar procedūra. Tai visų mūsų kuriama kultūra. Ji prasideda nuo gebėjimo pastebėti, išgirsti, neabejingai reaguoti ir prisiimti atsakomybę.

Todėl kviečiame ne tik laukti pokyčių, bet juos kurti kartu. Kviečiame kunigus, pastoracijos darbuotojus, savanorius, tėvus ir visus bendruomenės narius būti budrius, kalbėti apie tai, kas kelia nerimą, ir netylėti matant galimą blogį.

Jeigu turite informacijos apie galimą nepilnamečių ar pažeidžiamų asmenų išnaudojimą, smurtą ar kitą rimtą pažeidimą bažnyčios aplinkoje, kviečiame kreiptis į Kauno arkivyskupijos Saugios aplinkos komitetą el. paštu saugiaplinka@kaunoarkivyskupija.lt.

Tačiau norime aiškiai pasakyti ir tai, kad žmogus visada turi teisę pasirinkti jam saugiausią pagalbos kelią. Jeigu dėl kokių nors priežasčių jis nenori ar negali kreiptis į Bažnyčios atsakingus asmenis, raginame kreiptis tiesiai į policiją ar kitas kompetentingas valstybės institucijas. Ypač tais atvejais, kai kyla grėsmė žmogaus saugumui ar įtariama nusikalstama veika, kreipimasis į teisėsaugą yra atsakingas ir visiškai suprantamas žingsnis. Bažnyčia gerbia žmogaus teisę ieškoti pagalbos ten, kur jis jaučiasi saugiausiai.

Kreiptis ir kalbėti apie tai nėra puolimas prieš Bažnyčią. Priešingai – tai rūpinimasis jos žmonėmis ir jos misija. Šiandien mums reikia daugiau budrumo ir jautrumo žmogaus skausmui. Turime būti ryžtingi pripažįstant tai, kas yra blogis, ir keisti tai, ką privalome pakeisti.

Tikėjimas kviečia ieškoti tiesos, ginti silpniausiąjį ir prisiimti atsakomybę. Todėl norime eiti šiuo keliu kartu – drauge kurti saugios aplinkos kultūrą mūsų bendruomenėse.

Tegu mūsų Bažnyčios bendruomenės tampa vietomis, kuriose kiekvienas žmogus, ypač vaikas ir pažeidžiamasis, yra išgirstas, gerbiamas, mylimas ir saugus.