Iš jūsų aš nieko nesitikiu

Jeigu, kaip sakoma, metų pabaiga yra laukimo laikas, tai aš šiemet dar laukiu dviejų dalykų: Kūčių, ir kol pagaliau bus išasfaltuotas tas kilometras kelio iki mano tėviškės nuo Ukmergės pusės. Kad bent per Kūčias būtų galima parvažiuoti pas mamą nesibaiminant, jog tuoj tuoj pamesi ratus.  

Bet puikiai suprantu, kad toks stebuklas šiemet jau nebeįvyks. Greičiausiai jis neįvyks dar ir kitais metais, nors meras jau turbūt kokius aštuonis kartus pagiriečiams žadėjo, jog va va – jau tuoj: darbininkai jau praktiškai rengiasi savo kombinezonus ir sėdasi į mašinas, ir jau beveik pajudėjo Pagirių pusėn. O tačiau akis išvarvinom ir langus kiaurai pražiūrėjom besidairydami į tolius, bet kaip nematyti tų kelininkų, taip nematyti.

Man atrodo, kad reikalai šitam fronte pajudės tik tada, kai patys pagiriečiai su kastuvais ir „šiūpeliais“ susirinks, susikvies su traktoriais apylinkių ūkininkus ir imsis tą kelią asfaltuoti ir lyginti savo jėgom. Mes jau nemažai reikalų tokiu būdu esame susitvarkę, ir dėl to esame kaip rakštis ir kaip gyvas priekaištas valdžiai. Bet tai o ką mums daugiau daryti, jeigu tik šitaip galime išsireikalauti tesėti pažadus, kuriuos dar gerokai prieš rinkimus jūs mums kekėmis mėtėt?

Štai tokie dalykai, kai, „Sindikato“ žodžiais tariant, „tie, kuriais tikėjom, virsta tais, kuriuos apsėdo“, ir yra ta priežastis, dėl ko aš praktiškai nebesidomiu politika ir apskritai nebetikiu žmonėmis. Neseniai viena mergaitė kaip tik manęs klausė apie tai: kaip aš elgiuosi, kai mano autoritetai ar koks nors artimas žmogus mane nuvilia. Kažkaip susimąsčiau, kad aš nelabai kažkuo tenusiviliu, nes paprasčiausiai – nelabai kažko iš žmonių ir tikiuosi.

Daugelis mano gyvenime tėra tik pakeleiviai: jie lyg tranzuotojai, kuriuos paimi autostradoje, jei jiems pakeliui. Važiuodami kartu su vienais jūs pasišnekučiuojate apie rimtesnius dalykus, su kitais tik pajuokaujat ar paflirtuojat, o su trečiaisiais išvis nesikalbat – tik jaučiate jų buvimą šalia, girdite jų atodūsius ir užuodžiate jų kvepalus.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Kai nesitiki iš žmonių to, ko jie jums neskolingi ir neprivalo duoti, tai nėra kuo ir nusivilti. Tiesiog atsipalaiduoji ir mėgaujiesi kelione – su pokalbiais ar be jų.[/quote]

Bet ar jūs verkiate, kai jie išlipa iš jūsų automobilio? O gal netgi pykstate ant jų, nes tikėjotės, kad jie įpils jums degalų, išsiurbs jums saloną ir gal net kada nors pakeis jūsų padangas?..

Va apie ką aš ir kalbu: kai nesitiki iš žmonių to, ko jie jums neskolingi ir neprivalo duoti, tai nėra kuo ir nusivilti. Tiesiog atsipalaiduoji ir mėgaujiesi kelione – su pokalbiais ar be jų.       

Kai gerai pagalvoji, turbūt esu siaubingas draugas ir giminaitis, nes iš tiesų iš tiesų sakau jums: aš niekada niekam nepaskambinu ir niekada nepasidomiu, kaip kam sekasi. Man nerūpi kitų žmonių sveikata ir aš nežinau, kas su kuo miega, kas su kuo skiriasi ir kieno Arnukas pradėjo eiti į trečią klasę. Galima sakyti, kad net neturiu tikrų draugų ar autoritetų – tik kelis artimus žmones, su kuriais mus sieja bendra veikla, ir po porą rašytojų, atlikėjų bei mąstytojų, į kuriuos norėčiau lygiuotis. Niekada neskubu leistis į gilesnes draugystes, ir todėl man būna baisiai keista, kai atsiranda žmonių, kurie norėtų mane laikyti savo draugu.

Aš, be abejo, nuo jų nebėgu ir neužsirakinu po devyniom spynom: stengiuos bendrauti ir kurį laiką netgi atsakinėju į jų betiksles žinutes, taikstausi su kvailais jų komentarais po feisbuko nuotraukomis ir kartais netgi padarau vieną kitą paslaugą, kai jie to paprašo.

Bet paprastai mano kantrybė pasibaigia ten, kur prasideda kvietimai į gimtadienius, pasiūlymai kartu švęsti šventes ar įkyrūs prašymai tiesiog susitikti. Aš paprastai neturiu tam laiko ir man tai yra didžiausia kančia, todėl visada kaip įmanydamas ieškau dingsties išvengti bet kokių pasisėdėjimų ir vakarėlių.

Pirmiausia mane į neviltį varo tai, kad jokie susibūrimai ir šventės nevyksta tik šiaip sau – beveik visada susitinkama išgerti. Aš nemėgstu gerti, man nepatinka alkoholis. Tiksliau, nepatinka girti žmonės ir nepatinka ta būsena, kai esi pats apsvaigęs. Jau nekalbant apie pagirias kitą rytą ir visas iš to kylančias pasekmes.  

Nesupraskite manęs neteisingai – aš nesimaivau, kad esu kažkoks abstinentas. Kokį kartą metuose paragauju gero vyno, kartais ir alaus bokalas per daug gyvenimo nesugadina. Bet iš principo man alkoholio gali visai nebūti: tokių būsenų, kaip kad „noriu“ arba „man reikia“ išgerti, aš nepažįstu. Todėl jau savaime suprantama, kad vakarėliai (o ypač vyrų), kur ne tik geriama, bet dar ir (tiesiogiai arba netiesiogiai) varžomasi, kuris daugiau „pakelia“, manęs per daug nevilioja.

Maža to, gerai įgėrę vyrai pradeda kalbėti apie vyriškus reikalus. Kuris nors vienas, pavyzdžiui, ima įrodinėti, kad „Audi“ yra geriausia mašina. Kitas, nutaikęs momentą, įsiterps, kad mašina – tai kaip loterija: niekada negali žinoti, kaip pasiseks nusipirkti. Štai vienas kaimynas nusipirko opeliuką, ir nei rūdija, nei genda – penkiolika metų važinėja praktiškai be remonto. Tiesa, buvo salenblokai nulėkę, bet jiedu su kaimynu žino tokią gudrybę, kaip tuos salenblokus galima sutvarkyti su dantų siūlu ir medvaržčių sauja: po tokio remonto dar porą metų gali ramiai sau važinėti.

Kad jūs suprastumėt, kiek man įdomios tokios šnekos, pasakysiu tik tiek: mašiną aš renkuosi ne pagal variklio darbinį tūrį ir net ne pagal kaimyno patarimus, o pagal tai, kiek garso aparatūros ir instrumentų galiu pasikrauti į jos bagažinę. Ir nors aš šventai tikiu, kad vyrai, kurie žino, kaip susitvarkyti salenblokus, gyvenime tikrai nepražus, visgi neturiu žalio supratimo, kas tie salenblokai yra ir ką su jais reikia daryti. Jeigu ką.

Aptarę automobilius vyrai pereina prie pokalbių apie politiką. Apie ją, deja, dažniausiai nė vienas nieko tikro neišmano, bet visi turi labai tvirtą nuomonę. Paprastai vieni būna už kažką, o kiti būna prieš kažką – ties čia politinės pažiūros ir baigiasi. Vieni save laiko labai pažangiais ir konservatoriais (ypač tie, kurie prieš dešimt metų buvo prisiekę liberalai), o kiti būtinai turi eiti „prieš srovę“: jiems atrodo, kad tokiu būdu išreiškiamas proto lankstumas, pažiūrų platumas ir, be jokios abejonės, tikrasis vyriškumas.

O kad jau kalbam apie vyriškumą, tai kaip čia nepereisi prie šnekų apie sportą. Visi žinome, kad išskyrus metus, kai vyksta Europos arba Pasaulio futbolo čempionatai, visą likusį laiką mes esame prisiekusi krepšinio šalis. Ir todėl čia pat užverda diskusijos apie tai, kas turėtų treniruoti Lietuvos rinktinę…

Ir štai tokiam tuščių kalbų varinėjimui nebesimato galo. Manęs tai niekaip neliečia ir dovanokit, bet… o kokia viso šito prasmė?

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Visai šitai tuštybei ir maivymuisi (ir viskam, kas nutinka po to) man paprasčiausiai gaila laiko. Aš dar turiu per daug tikslų ir ambicijų gyvenime, kad galėčiau sau leisti tokias draugystes.[/quote]

Ar tai kažkaip stiprina ryšius? Man regis, kad ryšius labiau stiprina kur kas didesni bendri tikslai, nei kad išgerti ir pataukšti apie nieką; ar jūs sakote, kad draugas padės nelaimėje? Man gyvenime daugiau yra padėję visai nepažįstami žmonės, nei tie, kurie kažkada sunkiai apversdami liežuvį prisiekinėjo amžiną draugystę ir paramą.

O gal čia tiesiog žmogiškas poreikis pasilinksminti? Tada dovanokit, bet labai banalios jūsų linksminimosi formos. Visai šitai tuštybei ir maivymuisi (ir viskam, kas nutinka po to) man paprasčiausiai gaila laiko. Aš dar turiu per daug tikslų ir ambicijų gyvenime, kad galėčiau sau leisti tokias draugystes.  

Pasakysiu jums labai tiesiai: tai, kas nedaro manęs laimingu, neskatina manęs tobulėti arba neuždirba man pinigų, manęs tiesiog nebedomina. Ir jeigu jus dėl to bent kažkiek nuvyliau, tai ką gi: greičiausiai jūs iš manęs tikėjotės šiek tiek per daug. Tokiu atveju aš išlipu – ačiū, kad pavėžėjote, ir gero jums kelio.

O aš einu rūpintis keliais savo tėviškėj. Bent jau tuo kilometru nuo Ukmergės pusės, iki kurio net joks greideris jau šimtas metų neatvažiuoja. Ir visa tai ne dėl to, kad baisiai norėčiau įgelti savo miesto merui – tiesą sakant, man jis nelabai ir terūpi. Aš tik noriu, kad bent jau per kitas Kūčias ir aš su sūnum, ir mano sesės gausi šeimyna galėtumėm ramiai parvažiuoti pas mamą. Štai kas išties gyvenime yra svarbu.