Gyvenimas moteriai išbandymų nepašykštėjo
74-erių metų Marijos Stasiūnienės gyvenimo kelias nelengvas. Daug išbandymų patyrusios moters neblėstantis ryžtas judėti į priekį ir gyventi toliau galėtų būti puiki motyvacija kiekvienam iš mūsų.
Sunkiai besiverčianti ir vos galą su galu sudurianti garbingo amžiaus moteris niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos gyvenimas gali šitaip susiklostyti. Senjorė viliasi, kad nelaimės bent trumpam nusisuks nuo jos šeimos.
Vaikystėje neteko tėvų
„Vaikystėje vos sulaukusi penkerių metukų netekau tėvų – šeimoje užaugome su vyresnėle seserimi. Tai buvo pirmoji tragedija man, mažam vaikui.
Vėliau pabaigusi mokyklą ir sulaukusi aštuoniolikos ištekėjau už kariškio, kuriam žuvus likau su vaiku viena. Vėlgi nelaimė… Neslėpsiu, buvo išties labai sunku, kur tik mano neita, kur tik nebūta, kiek išverkta.
Po kiek laiko draugė man pripiršo paprastą, ramų, kuklų vyrą. Jis tik po pusės metų draugystės mane sužavėjo – tada nieko nelaukę susirašėme ir beveik 40 metų mes gyvename kartu ir laimėje, ir nelaimėje“, – savo jaunystės istoriją pasakoja Marija.
Turėjo daug svajonių
Gyvenimą su antru vyru pradėjusi Marija turėjo daug gražių ateities planų, kuriuos laikui bėgant tikėjosi įgyvendinti.
„Gyvenau dviejų kambarių bute, tačiau susituokę sugalvojome persikelti gyventi į namą, vis tik nuosavame name kitaip – ir savas kiemas, ir daržas, ir visi kitokie privalumai, kurių neturėjome bute.
Su nedidele priemoka išmainiau turėtą butą. Žinoma, naujajame mūsų būste vaizdas buvo nekoks – čia nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei tvoros, tiek kieme, tiek namo viduje didžiulė netvarka.
Kūrėmės kupini energijos ir idėjų, kaip norėtume susitvarkyti namą, kaip įsirengti kambarius, vis galvojome, kad pasidarysim viską pagal save ir laimingai kartu su vyru gyvensim šimtą metų. Tuo metu sveikata buvo puiki, jokių nusiskundimų neturėjome, todėl mąstėme tik pozityviai“, – pasakoja Marija.
Namuose kilo gaisras
Deja, Marijos ir jos vyro svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Šeimą netikėtai užgriuvo nelaimė.
„Namuose kilo gaisras. Jo metu sudegė ūkinis pastatas. Daug vargome, kol viską sutvarkėme. Gaisro padarinius pašalinus norėjosi patalpos, kur būtų galima susidėti daiktus, susikrauti malkas, todėl pardavę turėtos žemės gabalėlį nusipirkome tris metalinius garažus, kurie ir dabar stovi mūsų kieme.
Po visų šių išbandymų pastebėjome, kad darosi vis sunkiau ir sunkiau. O dar nemažai teko vargti, kol dukra mokslus baigė. Ji pasirinko teisės studijas (dabar ji turi magistro laipsnį), į kurias taip pat reikėjo nemažai investuoti“, – apie krizės pradžią šeimoje kalba Marija ir priduria, kad bėdos iš tiesų po vieną nevaikšto.
Susidūrė su sveikatos problemomis
„Pasirodo, vyrui reikėjo atlikti kojos operaciją. Prieš trisdešimt metų Vilniuje jam buvo operuojamos kojos kraujagyslės. Operacijos metu gydytojas padarė didžiulę klaidą – nutraukė kojos nervus, todėl visą tą laiką po operacijos jis kenčia nežmoniškus skausmus. Ant kojos atsirandančios žaizdos negyja, vis plečiasi, o padėti jam nebegalima, juk nutrūkusių nervų nesulipdysi.
Mes vis ieškome sprendimo, kreipiamės į gydytojus. Štai ir dabar jau 16 dienų vyras guli klinikose, bet situacija nesikeičia – didžiausia pagalba dabar jam yra vaistai, tepalai ir kasdieniai kojos perrišimai, kurie bent kuriam laikui slopina skausmą.
Lyg to dar būtų maža, pernai gegužės mėnesį man buvo diagnozuota onkologinė liga. Laimei, spėjome užbėgti ligai už akių ir ji neišplito. Tačiau ir po operacijos esu priversta vis važiuoti, tikrintis, atlikti įvairias procedūras ir stebėti, ar liga neatsinaujina. Viduje vis kirba neramus jauduliukas…“ – apie savo ir vyro nelaimes šneka Marija.
Vyro pensija – tik vaistams
Iš viso keturiasdešimt ketverių metų darbo stažą turinti pašnekovė šiuo metu vos galą su galu suduria. Moteris tikina, kad jos su vyru gaunamų pajamų vos užtenka reikiamiems vaistams.
„20 metų dirbau Kėdainių autobusų stotyje. Palikusi darbą ten įsidarbinau Kėdainių elevatoriuje – čia dirbau svėrėja. Išties geras darbas buvo, kolektyvas draugiškas.
Tačiau čia ir vėl mane aplankė nesėkmė. Gal būčiau ir toliau dirbusi, bet su vyru patyrėme avarija, po kurios pakliuvau į ligoninę ir į darbą jau nebegrįžau.
Atrodo, šitiek metų išdribta, o pensija dabar visai nedidelė. Gaunu tik 200 eurų su trupučiu, tiek pat gauna ir vyras, todėl mums pinigų vos užtenka.
Visą vyro pensiją išleidžiame vaistams, tepalams, tvarsčiams, marlėms – kiekviena dieną juk reikia perrišinėti, tepti žaizdas. Sunkiai verčiamės. Niekada nepagalvojau, kad gyvenime taip bus…
Galiu pasidžiaugti, kad sunkiausiomis akimirkomis sulaukiame dukros pagalbos. Ji jau sukūrusi šeimą, ištekėjusi, turi dvejų metukų sūnelį ir gyvena užsienyje. Kai tik reikia, visada mums padeda – atsiunčia pinigėlių, bet mes tuo nepiktnaudžiaujame, suprantame, kad ir jai reikia gyventi“, – su grauduliu šneka bėdų užklupta Marija.
Dėkoja specialistams
Daug iššūkių patyrusios senjoros situacija sunki, bet jos širdį paglosto ir pozityvumo suteikia jos šeimos gydytoja Monika Ramanauskienė. Pašnekovė pabrėžia, kad tokių kaip ši gydytoja šiais laikais reikia paieškoti.
„Per tiek metų, kiek gyvenu, esu lankiusis pas kelias dešimtis gydytojų, tačiau pirmą kartą susidūriau su tokia specialiste, kokią turime dabar.
Kėdainių poliklinikoje dirbanti šeimos gydytoja Monika Ramanauskienė – kovoja dėl pacientų sveikatos, daug dėmesio skiria ligoniams, visada išklauso, nuramina, gero žodžio nestokoja, paguodžia ir pataria.
Ji – neatsitiktinė specialistė, o savo darbą išmananti ir mylinti medikė. Labai vertinu jos atsidavimą ir rūpestį – ji nuolat skambina man ir teiraujasi, kaip jaučiuosi, ar sveikata nepablogėjo. Tokios gydytojos, kuri atsitikus bet kokiai, kad ir menkiausiai bėdai, priimtų, aš dar nesu sutikusi.
Būtent pas šią specialistę visada einu be baimės žinodama, kad manimi bus tinkamai pasirūpinta. Manau, ne mano vienos tokia nuomonė, ši gydytoja tikriausiai yra pelniusi ir kitų ligonių didžiulę pagarbą, pasitikėjimą.
Taip pat puikiai savo darbą atlieka ir slaugytoja Bernotavičienė. Esu dėkinga ir akušerėms-ginekologėms Sonatai Barilienei ir Laimutei Pranevičienei.
Jos padėjo man atsistoti ant kojų, ištrūkti iš ligos gniaužtų ir pradėti tikėti gyvenimu“, – nuoširdžiai apie ją gydžiusių medikų darbą kalba Marija.
1 Komentaras
Pasirodo yra dar stebuklų..