Gyvename abejingų žmonių šalyje?
Ne taip jau seniai tapome tikrais šiauriečiais – esame ne Rytų, o Šiaurės Europos dalis. Žinoma, šis pasikeitimas – tik kosmetinis. Gal moralinis, tačiau ne esminis. Iki šiaurietiško pragyvenimo lygio ir šiaurietiškų atlyginimų mums dar labai toli. Taip pat toli ir iki šiauriečių požiūrio į darbuotoją, į kolegą, į kaimyną… net į nepažįstamą žmogų.
Važiuoju anądien iš darbo. Važiuoju, lyg niekur nieko, ir jaučiu, kad mašina ima tąsytis. Išsigąstu – nejau vėl kažkokios problemos… Metu antrą pavarą, o mašina dar kelis sykius trūkteli ir sustoja… Baigėsi degalai! O iki degalinės ne taip jau toli, tikėjausi, kad ramiai nuvažiuosiu, o čia – na ką padarysi, kaip sakoma, nuo kvailumo vaistų nėra.
Sėdėdama mašinoje imu juoktis – pirmą kartą man taip. Stoviu vidury gatvės, antroje juostoje, įkalnėje, netoli posūkio. Įsijungusi avarinį sėdžiu ir galvoju, ką čia padarius. Būtų gerai pastumti mašiną nors į pirmą juostą, bet negi aš viena į įkalnę mašiną pastumsiu? Nieko nebus. Žvalgausi į šonus, tačiau netoliese tik keletas garbaus amžiaus žmonių. Vienintelė viltis – sulaukti, kad kažkas ir pravažiuojančių stabtelėtų ir man padėtų. Eismas nemažas, lipti iš mašinos lauk į gatvę nelabai norisi. Žinoma, paskambinu draugei, ši sako įsipilsianti degalų ir atvažiuosianti iki manęs. Tačiau reikės luktelėti – na ką, laukiu, o kur aš dėsiuos?
Besėdėdama stebiu kitus vairuotojus. Suprantu, kad nemalonu antra juosta važiuojant, išlėkus iš posūkio pamatyti priešaky mirksintį automobilį. Tenka persirikiuoti, arba, dar blogiau – pristabdyti. Vieni susinervinę persimeta į pirmą juostą, „užsmaugia“ automobilį ir pralekia, paskui save palikdami juodų dūmų debesį. Maždaug „pažiūrėk, ką pridirbai“. Kiti tiesiog pravažiuoja net neatsisukdami, dar kiti atsisuka, žvilgteli ir pravažiuoja. O pats geriausias sustoja priešais mano automobilį, iškiša galvą per langą ir rikteli: „Kur čia b*** stovi n*** kas tau yra?!“
Aam. Na tai taip, stoviu vidury gatvės, antroj juostoj, nes tiesiog, man patinka stovėti vidury gatvės įsijungus avarinį. Negi jūs taip nedarot? Pabandykit, labai smagu.
Lyg to būtų maža, vyrukas kiek tolėliau sankryžoje apsisuka, ir kitoje gatvės pusėje, laukdamas eilėje, atsidaręs langą toliau putojasi.
„B*** tos mergos, vairuot nemoka, kas joms teises duoda…“ Ir taip toliau ir taip toliau.
Bet ko gi galima norėti iš eilinių žmogelių, vairuojančių automobilius ir žvelgiančių pro jų langus intelekto nesužalotais veidais?
O kiek pavyzdžių, kai policijos pareigūnai, tie, kurie turi „ginti, saugoti, padėti“ nemato reikalo padėti nelaimėn papuolusiam vairuotojui. Ne visi, toli gražu. Lietuvos policijos socialiniame tinkle matome daug istorijų, kaip pareigūnai ir nėščiąsias iki ligoninės palydi, ir padangas pakeisti padeda. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Padėkos skrieja iš įvairių Lietuvos kampelių, tačiau, kaip sakoma, būkim „biedni, bet teisingi“, per keletą metų kėdainiečių pareigūnų niekas nepagyrė. Ar todėl, kad padėkojo žodžiu ir pamiršo, ar todėl, kad visgi kraštiečiai pareigūnai nelinkę sustoti ir padėti žmogui, kuriam kelyje kažkas nutiko?
Ne su vienu kėdainiečiu pakalbėjus, darosi panašu, kad teisingesnis visgi antras variantas.
Štai pavyzdys: važiuoja mergina keliu, jai kitų automobilių vairuotojai mirksi – kažkas nutiko. Sustojus šalikelėje ji pamato, kad atsikabinusi automobilio dugno apsauga. Ką daryti? Važiuoti toliau rizikuojant ją pamesti vidury kelio? Geriau būtų ją nuimti. Tačiau kaip? Nėra taip lengva. Ji bando stabdyti pravažiuojančius automobilius, tačiau visi skuba savais reikalais. Tačiau štai – ji pamato atvažiuojantį policijos ekipažą. Ima mojuoti rankomis, prašydama sustoti. Policijos ekipažas sumažina greitį… ir pravažiuoja lyg niekur nieko.
Kitas pavyzdys – sustabdo policija moterį. Patikrina dokumentus, pažiūri, kad viskas tvarkoje, ir leidžia važiuoti. Tačiau senutėlė mašina ima rodyti ožius – nesikuria nors tu ką. Pareigūnai pastovi, paklauso, pažiūri, kaip moteris vargsta, ir… nuvažiuoja savais keliais.
Gražu, ką ir besakyti. Kas dėl to kaltas? Galima diskutuoti iki begalybės. Tačiau aišku viena, kad policijos pareigūnų, kaip ir medikų, gaisrininkų ar mokytojų darbas yra dirbamas daugiau iš pasišventimo. Tad kartais to pasišventimo ima ir pritrūksta.
