Bėdų užguitos moterys ramybę atranda krizių centre
Kėdainių rajono moterų krizių centras bėdų prispaustoms moterims padeda jau šeštus metus. Pasak laikinai centro pirmininkės pareigas einančios Ritos Stakniūnienės, moterys kreipiasi dėl pačių įvairiausių gyvenimo krizių: nuo netekčių, ligų iki nesutarimų tvarkant kapus. Ypač centro veikla suaktyvėjo 2011 m., išleidus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Tada moterys suprato, kad jos bei jų patiriami skauduliai rūpi ir pradėjo drąsiau ieškoti pagalbos.
Dirba penkios
Moterų krizių centre dirba penkios moterys. Visos jos – savanorės. „Džiaugiamės, kad dabar turime ne tik kvalifikuotą psichologę Jūratę Žuravliovienę, bet ir savanorę psichologijos mokslų magistrantę Gerdą. Ji trečiadieniais ir ketvirtadieniais bendrauja su moterimis bei teikia joms nemokamą pirminę psichologinę pagalbą. Centre moterys gali gauti ir pirminę teisinę pagalbą. Pagrindinis mūsų darbas – telefonu. Pasiskirsčiusios budime prie telefono ir kalbamės su paskambinusiomis moterimis“, – pasakoja R. Stakniūnienė.
„Mes jas išklausome, konsultuojame, ką jos gali daryti tam tikroje situacijoje, pasiūlome savo paslaugas. Yra moterų, kurios neturi su kuo pasikalbėti, pasitarti, tad jos skambina mums. Moterims nereikia eiti į kokią valdišką įstaigą ir būgštauti neduok Dieve, kas nors pamatys“, – aiškina pašnekovė.
Pirmininkė pastebi, kad Lietuvos moterys tampa vis labiau išprususios. „Jei anksčiau moteriai pasiūlydavome pasikalbėti su psichologu, daugelis jausdavo tarsi gėdą, kad joms kažkas negerai. Dabar moterys supranta, kad psichologas gali padėti rasti išeitį iš keblios padėties“, – sako R. Stakniūnienė.
Apgulties nėra
Anot pirmininkės, nėra taip, kad Krizių centro telefonas ištisą dieną netiltų. Būna, kad kelias dienas niekas nepaskambina, o būna – kad per dieną po kelias moteris.
„Sulaukiame ir labai jaunų merginų skambučių. Jos tiesiog paklydo gyvenime ir nežino, kaip joms toliau gyventi su savo mažu vaikeliu, – vieną iš situacijų įvardija R. Stakniūnienė. – Kreipiasi moterys, supratusios, kad jų vyrai vartoja narkotikus. Kalbamės anonimiškai – be vardų, pavardžių.“
Pirmininkė atskleidžia, jog moterys skambina ir neva dėl savo artimųjų – suvokusios, kad šios krenta į depresiją. „Besikalbant išaiškėja: moterys tik dangstosi artimaisiais, iš tiesų jos kalba apie save. Tik nedrįsta pasakyti“, – sako pašnekovė.
Gali ne viską
Kartais skambinančiosios Moterų krizių centro pagalbą supainioja su gelbėjimo tarnybų pareigomis, pavyzdžiui, policijos.
„Gerokai pagyvenusi moteris prašė išvežti girtuokliaujantį sūnų. Mat moteriai turėjo būti atliekama operacija ir ji bijojo drauge gyvenantį sūnų palikti vieną namie, kad šis nenusiaubtų būsto. Mes esame tik moterys, kurios susitvarkė savo gyvenimus ir gali bei nori padėti kitoms. Mes nesame tarnyba – negalime imti ir išvežti. Galime tik informuoti tarnybas“, – aiškina R. Stakniūnienė.
Pirmininkė šypsosi, jog kai kuriems skambučiams, matyt, įtakos turi pilnatis. Sykį savanorės sulaukė skambučio moters, kuri niekaip negalėjo susitarti su pussesere dėl kapų tvarkymo. „Atvažiuokite ir išspręskite, kuri turėtų tvarkyti“, – prašė nepažįstamoji.
„Žmonės labai skirtingai supranta krizę: vienam tai liga, kitam – artimojo mirtis, trečiam – smurtas, ketvirtam – kapų tvarkymas“, – sako R. Stakniūnienė.
Laikinai apsigyvena
Moterų krizių centras be pastogės likusias mamas nukreipia į Laikinojo apgyvendinimo namus, esančius vaikų globos namuose „Saulutė“. Čia moterys gali likti pusmečiui, kol susiras kitus namus. Dabar Laikinojo apgyvendinimo namuose gyvena aštuonios moterys su dvylika vaikų. Laikinojo apgyvendinimo namuose įsikurti gali tik moterys su vaikais, vienos, be atžalų – ne.
Pašnekovė apgailestauja, kad prieglobstį net ir norėdamas centras pasiūlyti gali ne visada.
„Kartą kreipėsi jauna mergina. Supratau, kad turėjo kūdikį ir dėl tam tikrų šeiminių aplinkybių norėjo tyliai išeiti iš namų, tačiau nelabai suvokė, kur galėtų išeiti. Aš jai pasiūliau kreiptis į Laikinojo apgyvendinimo namus. Viena iš sąlygų, kad čia apsigyvenus informacija iškart perduodama socialiniam darbuotojui, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos bei Socialinės paramos skyriams. Mergina nenorėjo, kad institucijos sužinotų, tad nesutiko priimti pagalbos“, – sako R. Stakniūnienė.
Gimsta nauji gyvenimai
Pirmininkės nuomone, Moterų krizių centro veikla labai reikalinga. „Jei moteris pateko į bėdą, tai ji yra labai pažeidžiama ir nenori blaškytis po valdiškas instancijas. Tokia moteris dažniausiai susigūžia ir laiko problemą savyje. Jai priimtinesnis artimas, anonimiškas bendravimas, kurio moteris ir ieško Moterų krizių centre“, – pasakoja R. Stakniūnienė bei pasidžiaugia, kad centras gali didžiuoti ir keliomis čia besikreipusių moterų sėkmės istorijomis.
„Viena iš tokių istorijų – moteris atėjo tiesiai pas mane į namus – sekmadienį. Ji patyrė smurtą ir prašė pagalbos. Padėjome. Moteris palengva per dvejus metus susitvarkė gyvenimą: išsiskyrė su smurtavusiu vyru, išsprendė būsto problemą ir laimingai gyvena su savo vaiku, – dalijasi pašnekovė. – Kitą moterį, kuri šiandieną ramiai, kartu su savo dukrelėmis gali gyventi nuosavame būste, prieš gerą pusmetį gyvenamojo būsto klausimu konsultavo centro teisininkė. Tai padėjo moteriai išspręsti šitą problemą. Džiaugiamės, kad dabar moteris sutiko pasidalinti savo keblaus gyvenimo ir sėkmės istorija Krizių centro organizuojamame Savitarpio pagalbos grupės susitikime. Jame moteris kalbės apie savivertę, kodėl svarbu ją ugdyti ir kaip tai padeda. Aiškins, kaip galima pakilti, gyventi vienai su savo vaikais ir būti atsakingai už juos bei save pačią.“
Kilpa po moterų kaklu
Lietuvoje šimtai nelaimingų moterų. Jos skriaudžiamos, engiamos, niekinamos, bet vis tiek gyvena su savo skriaudėjais ir tyliai kenčia tokią būtį. R. Stakniūnienė mano, kad daugeliu atvejų kaltas moters nepasitikėjimas savimi ir menka savivertė.
„Mano nuomone, auklėjant mergaites per mažai dėmesio skiriama savigarbos ugdymui. Turime akcentuoti, kad už savo gyvenimą atsakingos yra tik jos pačios, kurti savo ateitį jos turi taip, kaip nori pačios, o ne priklausydamos nuo kitų. Galbūt net mokykloje reikėtų skirti dėmesio ir merginų, ir vaikinų savivertės ugdymui. Juk save gerbiantis vaikinas, vėliau vyras niekada neskriaus moters“, – tiki R. Stakniūnienė.
Dar vienas bėdų šaltinis – moterys nesijaučia materialiai saugios. Reikšmės turi ir iškreipti stereotipai. Moterys keičiasi, bet vis dar gaju „Muša, vadinasi, myli“. Jos matė, kaip mušė mamas, močiutes, o dabar ir jas.
„Trūksta valstybės dėmesio ir paramos. Jei moteris sugebėjo žengti žingsnį ir palikti skriaudiką vyrą, reikia jai daugiau padėti. Tad Laikinojo apgyvendinimo namai labai reikalingi. Čia moteris nemoka nei už nuomą, nei už komunalinius mokesčius. Jai tereikia pasirūpinti savimi ir savo vaiku“, – sako l. e. p. Moterų krizių centro pirmininkė R. Stakniūnienė.
Pasikalbėti apie savo bėdas su Moterų krizių centro savanorėmis ir gauti konsultacijas rūpimais klausimais kraštietės gali tel. 8 633 30 805. Centro buveinė – Vydūno g. 6, Kėdainiai.
Jei turite nereikalingų, tačiau tvarkingų vaikų drabužėlių, žaislų, namų apyvokos daiktų, juos galite padovanoti Laikinojo apgyvendinimo namams.
[#gallery=121#]
