Šventiniai lauknešėliai beveik išdalinti

Iki Velykų belikus vos savaitei labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ jau įpusėjo šventines keliones. Šiais metais velykiniais maisto lauknešėliais nuspręsta pradžiuginti būtent senjorus. Didesnis dėmesys skirtas buvusiems „šviesiųjų“ profesijų atstovams – į pensiją išėjusiems medikams, pedagogams, bibliotekininkams bei kitiems.

Šią savaitę fondo atstovai spėjo nuvykti į visas seniūnijas. Kitą savaitę jie senjorus aplankys rajone veikiančiose senelių priežiūros bei globos įstaigose.

Nustebino kuklumu

Drauge su fondo atstovais į keliones pas kraštiečius leidomės ir mes. Šėtoje užsukame pas Oną Grigaitę. Paskambinus į buto duris jas praveria smulkutė senolė, nepaprastai šviesių akių, išmintingo žvilgsnio ir santūraus, tačiau pozityvaus būdo.

Ponia Ona nudžiugo sulaukusi svečių. Mat ji gyvena viena. Visą gyvenimą Ona dirbo su vaikais. Iš pradžių – darželio auklėtoja, vėliau pradinėje mokykloje.

„Dirbti mokykloje labai patiko. Ten gerokai lengviau nei darželyje. Nėra taip triukšminga, – prisimena Ona. – Sulaukus senatvės gyventi sunkiau – ligos spaudžia. Skauda koją, bet gydytojai liepia vaikščioti, nes jei užsisėdėsiu, bus išvis blogai. Taigi auginu nedidelį daržiuką, kad turėčiau savų svogūnų, krapų, o ir pajudėčiau dirbdama.“

Nepamilo iki dabar

Atsisveikinę su ponia Ona skubame pas kitą šėtiškę – Romą Skorupskienę ir jos vyrą. Moteris nustebina atvira širdimi, iš kurios plūsta nuoširdūs, paikais blizgučiais dviveidiškai nenubarstyti, tikri gyvenimo pasakojimai. Šie kartkartėmis sugraudina, o kartkartėmis priverčia kvatoti.

Ponia Roma tvirta moteris. Iš būdo labiau primena kietą žemaitę, nors kilusi iš Pernaravos krašto, Rugėnų kaimo, kurį prisiminus moteriai širdis apsąla dar ir dabar.

„Kad į Šėtą atvažiavau gyventi, labai gailėjausi ir dabar gailiuosi, – išduoda iš vieno atokaus rajono krašto į kitą 1966-aisiais atsikrausčiusi Roma. – Iš pradžių su vyru gyvenome Mantviliškyje. Jis dirbo mokykloje, o aš tuometinėje Krakių ligoninėje. Paskui vyrui pasiūlė Šėtos mokyklos direktoriaus pareigas. Aš labai labai nenorėjau čia kraustytis. Šėtą įsivaizdavau kažkokioj duobėj.

Pirmus kelerius metus čia netgi nepažinojau nė vieno žmogaus. Parvažiuodavau iš darbo ir sėdėdavau užsidariusi. Per tiek metų nesugebėjau šio krašto pamilti – nemiela man ta Šėta ir viskas, o į Pernaravą, jeigu ten būtų kur gyventi, tai visomis keturiomis lėkčiau.“

Vyksta pažiūrėti gimtų vietų

Močiutė pasakoja į gimtąjį kraštą širdį apraminti nukeliaujanti ir dabar. „Rugėnuose gyvena mano pusseserė, tad nuvažiuoju pas ją. Iki pusseserės namų reikia nueiti dar aštuonis kilometrus. Pirmiausia nueinu, kur mano namai buvo. Pastoviu, pasižiūriu į savo kampą, kur gyvenom, o pakui einu pas pusseserę“, – atvirauja Roma, bandydama suvaldyti užplūdusį graudulį ir bent svečiams esant nuvyti gimtojo krašto nostalgiją.

Vaikystėje nevaikiškos slėpynės

Romos vaikystė lengva nebuvo. Jos mamai vienai teko auginti tris vaikus. Mat tėtis anksti žuvo.

„Jis buvo partizanas, – vos girdimai sušnabžda Roma ir šįsyk ašarų močiutėlei sulaikyti nebepavyksta – jos pasileidžia skruostais. – Tėčio netekome, kai buvau 6-erių, jaunesnis brolis – 4-erių, o vyriausias – 8-erių.“

[quote author=“Roma“]Išaušus rytui, kai jau būdavo ramu, ta babutė išeidavo į lauką ir su kočėlu per keptuvę daužydama rėkdavo: „Štiš, vištos, iš daržo! Štiš!“ Tada mama su broliu keldavosi iš bulvių lauko ir eidavo namo.[/quote]

Dėl patriotinės tėčio veiklos po jo žūties šeimai teko slapstytis. Kitaip galėjo ištikti Sibiro tremtinių dalia. „Nebuvome išvežti į Sibirą. O gal ir nesistengė mūsų išvežti, nežinau. Vis tik tokią grėsmę mama jautė, tad slapstėmės. Mums padėjo ir globojo kaimynai bei kiti žmonės. Su vyresniu broliu mama nakvodavo kur nors miške, o mudu su jauniausiuoju pas pažįstamus žmones palikdavo, – pavojingus laikus prisimena Roma. – Apylinkės seniūnas buvo mūsų kaimo gyventojas, tai jis žinodavo, kada maždaug bus vežami žmonės ir pasakydavo: „Kas jaučiate, kad galite būti išvežti, nebūkite namie tą savaitę.“

Sušaudė spintą

Roma atskleidžia iš neramios vaikystės prisimenanti stiprų baimės jausmą.

„Labai bijodavau stribų – tų, kur iš miško ateina (aut. past. stribai – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944–1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, nariai). Jie ateidavo į kaimą, į namus pulkais kelis kartus per savaitę. Mama labai bijojo. Ją kažkas pamokė: kai stribai ateina, padaryk, kad vaikai rėktų, verktų. Tad mama pradėdavo mus barti, gąsdinti: „Aš išeisiu, aš jus paliksiu, jeigu neklausysit!“ Mes su broliais į dūdas. Stribai įeina į kambarį, o mes visi rėkiam. Mama ratelį pasiėmusi verpia, nes jai labai rankos iš baimės drebėdavo. Vienas pulkas nieko nesakydavo, o kitas: „Einam, ta boba durna ir tie jos vaikai durni.“ Ir išeidavo pro duris, o mes likdavome saugūs“, – prisiminimais dalijasi Roma.

Kartą stribai į namus sugriuvo, kai vaikai buvo vieni. „Mamos namie nebuvo. Jie liepė mums atrakinti spintos duris, bet neradom rakto. Paėjo stribas atgal kelis žingsnius, pašaudė, pašaudė į spintą ir išėjo. Galvojo, kad spintoje miškiniai slepiasi“, – siaubingą įvykį papasakoja Roma.

Miegodavo bulvių lauke

Dar pašnekovė ryškiai prisimena seną kaimynę, kuri irgi padėdavo Romos šeimai slapstytis.

„Mus su jaunesniu broliu mama palikdavo kitur, o pati su vyriausiuoju sūnumi miegodavo pas tą kaimynę burokų ar bulvių lauke. Išaušus rytui, kai jau būdavo ramu ir niekas neveždavo, nieko nedarydavo, ta babutė išeidavo į lauką ir su kočėlu per keptuvę daužydama rėkdavo: „Štiš, vištos, iš daržo! Štiš!“ Tada mama keldavosi ir eidavo namo. O paskui praėjo tie vežimai ir siaubai“, – vaikystės istorija pasidalija Roma.

Daug dirbo

„Kaip mamai vienai tokiais laikais sekėsi auginti tris vaikus?“ – klausiu Romos. „Augino, o ką“, – trumpai atsako moteris. Vėliau suprantu, kad gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra, nesiskundžiant savo dalia ir nekeiksnojant likimo, Roma greičiausiai ir išmoko iš savo mamos.

„Kol nebuvo kolūkių, mamai buvo lengviau. Tada ir kaimynai padėdavo. O kai prasidėjo kolūkiai, už tuos darbadienius mažai mokėdavo. Kolūkio pirmininkas mamai sakydavo: „Veskis vyresnius vaikus į darbą, daugiau darbadienių pasidirbsi.“ Kiti žmonės paskui pradėjo pykti: „Visi vienodai gauna, ką čia ta boba dar du vaikus vedasi.“ Taigi labai daug visi vaikai dirbome. Deja, jau abiejų brolių nebeturiu“, – liūdna ištaria močiutėlė.

Iš diktanto – kuolas

Roma 43 metus pradirbo laborante: iš pradžių Krakių ligoninėje, kurį laiką Kėdainiuose, o paskui Šėtos ambulatorijoje. Vis tik svajojo moteris mokytojauti.

„Norėjau tapti mokytoja, bet kai nuvažiavau į tuometę Kapsuko pedagoginę mokyklą ir parašiau diktantą, pasikvietė dėstytojas ir sako: „Vaikeli, čia tau net dvejeto nėra už ką rašyti.“ Žodžiu, gavau kuolą, – viską be jokių pagražinimų papasakojusi skaniai nusijuokia Roma. – Tada dirbau kaime bibliotekininke, buvau gavusi ir šios specialybės diplomą. Kartą buvusi bendraklasė sako: „Ką čia sėdi kaip žiurkė tarp tų knygų. Važiuojam į medicinos mokyklą.“ Nuvažiavau. Iš pradžių mokytis sekėsi sunkiai, bet paskui mokyklą baigiau gerais balais. O dirbti sekėsi irgi labai gerai. Darbas buvo nesudėtingas, bet labai įdomus.“

Slaugo vyrą

Roma slaugo sunkiai sergantį vyrą. Vis tik iš mamos paveldėta būdo stiprybė močiutėlei neleidžia nė žodeliu pasiskųsti.

„Mano sūnus – amžiną atilsį. O dukra dirba Kauno klinikinėje ligoninėje, tad atvažiuoja dažnai ir padeda, kiek gali. Kai ji atvyksta, tada jau mano rankos būna palaidos, o šiaip nėra daugiau kas padeda. Viena susidoroju, – pavydėtiną tvirtybę garbiame amžiuje rodo močiutėlė. – Neturiu kada sirgti, tad sveika esu ir nesiskundžiu, – nusijuokia pašnekovė. – Kas iš to, jei pasakysiu, kad man petį skauda, ranką skauda, kas iš to? Juk pasiskundus skaudėti nenustos.“

Atsisveikindama Roma atskleidė labai apsidžiaugusi viešniomis. „Vos nepravirkau, – nuoširdžiai taria net į lauką iš daugiabučio plonu megztiniu šaltą rytmetį svečius išlydėti išėjusi močiutė. – Nesu pratusi iš svetimų žmonių sulaukti dovanų. Labai ačiū už šventinį lauknešėlį.“

Ko trūksta senjorams?

Šėtos seniūnijos specialistė Vitalija Mikėnaitė pasakoja, kad Šėtos seniūnijoje šiandien situacija stabili – labai didelių socialinių problemų gyventojai neturi.

„Tačiau negali žinoti, kaip bus rytoj ar netgi po poros valandų, – nenuspėjamo darbo kasdienybę atskleidžia V. Mikėnaitė. – Klausiate, kaip sekasi mūsų seniūnijos senjorams? Negaliu sakyti, kad labai sunkiai. Aišku, kaip ir visiems seniems žmonėms, jiems pagalba reikalinga. Vis tik galbūt ne tiek materialinė, kiek moralinė – parodytas dėmesys, skirtas laikas aplankant.

Mūsų senjorai – labai nuoširdūs, šviesūs, geranoriški ir atviri bendruomenės žmonės. Tad labai džiaugiuosi, kad šiemet labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ velykinius lauknešėlius skyrė daugiausia senjorams, buvusiems pedagogams, medikams. Žinią apie atvyksiančius svečius senoliai sutiko labai džiugiai.“

Sprendimu šiemet lankyti būtent senjorus nenusivylė ir labdaros bei paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Irena Staliorienė.

„Miela aplankyti šiuos šviesius senjorus. Mane nustebino, kad jie nesiskundžia, jog jiems blogai gyventi, kad kažko trūksta. Jie tiesiog sako: „Ką padarysi.“ Manau, jog parodytas dėmesys išties pradžiugino jų širdis“, – viliasi direktorė.

Mokykloms prašant, labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ su saldžiomis dovanėlėmis užsuko pas Meironiškio bei Pajieslio ugdymo įstaigų vaikus. Taip pat aplankyti Kėdainių vaikų globos namai „Saulutė“.