Ei, draugai, einam kupoliauti!

 Ei, draugai, einam kupoliauti!

Šiandieną, birželio 24-ąją mus pasitinka graži šventė. Joninės, Rasa arba Kupolinės. Galima sakyti, kad Joninės yra nauja Rasos šventės versija. Kadangi šie metai yra ypatingi – švenčiamas Rasos šventės atgimimo 50 metų jubiliejus, norime Jus pakviesti švęsti būtent senąją lietuvių šventę. O ji buvo kupina linksmybių, šokių ir dainų, paslaptingų apeigų ir burtų. Plačiau apie Kupolines kalbamės su Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krive Inija Trinkūniene.

Krivė Inija Trinkūnienė pabrėžia, kad Kupolinės dar vadinamos Rasos, o ne Rasų švente/ Asmeninio arch. nuotr.Trys deivės

Rasos šventė, arba Kupolinės – ypatingai svarbi lietuviams. Ir ne tik todėl, kad tada naktis trumpiausia, o diena ilgiausia, tarsi simbolizuojanti visą vasaros jėgą ir grožį. Kupolinių metu yra dėkojama net trims senosioms lietuvių tikėjimo deivėms – Žemynai, Saulei ir Gabijai.

„Šventės pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „kupėti“, reiškiančio skleistis, bujoti. Kupoliavimas yra žolynų rinkimas Kupolinių šventė yra susijusi su deive Žemyna, su jos kupėjimu, žolynų skleidimusi. Šventės papročiai simbolizuoja mūsų žemės galias, Žemynos gyvybines galias.

Taip pat šventės metu pagerbiamas deivės Saulės ratas, mat per Kupolines Saulė pasiekia savo aukščiausią tašką. Tuomet diena ilgiausia, o naktis trumpiausia. Dalis šventės apeigų yra skirtos Saulei pagerbti.

Dar viena deivė, kurią garbiname šventės metu – deivė Gabija, ugnies dievybė. Ji simbolizuoja ne tik aukuro ugnį, bet ir meilės, šeimos židinį. Dėl to nepaprastai svarbu per visą Kupolinių naktį kūrenti ugnelę, neleisti jai užgesti“ , – pasakoja Krivė.

Bendruomenės šventė

I. Trinkūnienė pabrėžia, kad Rasos šventė yra skirta bendruomenei sustiprinti. Tik maža dalis šventės apeigų ir burtų yra asmeniniai. Ir ne veltui – juk senovės lietuvių požiūris į Dievus buvo kiek kitoks, nei mums dabar įprastas. Bendrystė ir artumas, stiprus tarpusavio ryšys anuomet buvo ypač svarbus.

„Rasos šventės metu labai aiškiai matomas žmonių ryšys su Dievais ir deivėmis. Kaip mes bendraujame su žolynais, su žeme, taip pat maloniai mes bendraujame ir su dievybėmis. Saulė motulė, Mėnuo tėvelis, Žemyna Žemynėlė, motinėlė žemė, žemė gimdytoja, žemelė maitintoja.

Tai rodo labai glaudų ir artimą ryšį su Dievais, mat dievybėms buvo suteikiamas artimo žmogaus, šeimos nario vaidmuo. Rasos šventės metu ši žmonių ir Dievų bendrystė yra ypač ryškiai matoma“, – kalba I. Trinkūnienė.

Kodėl Rasa?Rinkti žolynus ir pinti vainiką gali kiekvienas šventės dalyvis, nors išburti iš žolynų daugiausiai galima merginoms/ Erikos Pakštalienės nuotr.

Ši šventė turi daug vardų. Kodėl ji vadinama Kupolinėmis – jau išsiaiškinome. O kodėl ji dar vadinama Rasos švente? Krivė pasakoja, kad šis šventės pavadinimas atėjo iš labai seno ir gilias šaknis turinčio papročio.

„Tai susiję su labai senu lietuvių papročiu. Ankstų Kupolinių rytą žmonės prausdavosi ryto rasa. Jie tikėdavo, kad ta rasa nusiprausę žmonės įgaus jėgos, stiprybės, atnaujins savo gyvybines galias. Tai labai senas paprotys“, – kalba pašnekovė.

Šventės atributai ir tradicijos

Taigi, kokie tie Rasos šventės papročiai, kokie tie burtai, kuriais mes galime padėkoti seniesiems Dievams?

Svarbus šventės akcentas – aukšti vartai, kurie turi būti apkaišyti žolėmis. Į šventės vietą žmonės turi patekti būtent pro tuos vartus. Svečius pasitikti reikia su ąsočiu vandens ir rankšluosčiu – kad Dievų garbinti svečiai ateitų simboliškai nusiprausę ir apsivalę. Šventės vietoje turėtų stovėti kupolė – ar žolynų puokštė, užkelta ant karties, ar kiek apdžiūvęs, kiek apkapotomis šakelėmis medis. Jo reikės apeigoms.

Kupoliauti gali visi norintys. Tiesa, iš surinktos žalumynų puokštės ar nupinto vainiko kažkokios mistiškos naudos turėti galėtų tik jaunos merginos…

Kupoliavimas vyksta paprastai: pasirinkta kryptimi reikia žengti devynis žingsnius, nusiskinti žolyną. Žingsniavimą ir skynimą reikia kartoti devynis kartus, o vėliau puokštelę nunešti gebančiam burti.

Merginos, vaikščiodamos po pievą, renka žolynus ir pina sau vainikus. Vainikas turi būti nupintas iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų.

Visą Kupolinių naktįreikia deginti laužą ir neleisti ugniai užgesti/ Erikos Pakštalienės nuotr.Šokiai ir burtai

Vėliau susirenkama aplink ugnį, dainuojamos tradicinės baltų dainos, šokama.

„Šventės laužas yra labai svarbus dalykas. Per visą šventę, nuo vakaro iki ryto reikia kūrenti ugnelę, neleisti jai užgesti. Laužas skirtas ne tik deivei Gabijai – jis turi ir praktišką funkciją. Sutemus prie ugnies yra šilčiau, šviesiau. Rasos šventės metu yra šokama. Tai nėra kažkokie išskirtiniai šokiai, nors tiesa, būdavo apeiginių šokių.

Vienas iš apeiginių – šokis apie Rasos šventės vartus. Du rateliai – vyrų ir moterų – sukasi apie vartų stulpus ir parasilenkdami sveikinasi vieni su kaitais. Dainuojama vartų sutartinė.

Kitas šokis, o kartu ir burtas – jaunos, netekėjusios mergaitės, nusipynusios žolelių vainikus turi šokti aplink kupolę, ir nusisukusios nuo jos bandyti užmest savo vainiką. Iš kelinto karto vainiką pavyksta užmesti – po tiek metų mergina ištekės“, – pasakoja Krivė.

Joninių metu ieškomas paparčio žiedas – taip pat sena tradicija. Tiesa, ji buvo itin išpopuliarinta, tad ir yra geriausiai žinoma iki šių dienų. Švenčiant Rasos šventę taip pat galima eiti ieškoti paparčio žiedo, tačiau tai – asmeniškas, o ne bendruomeniškas paprotys.

Jeigu kartais kiek primiršote – rastas paparčio žiedas suteikia žmogui aiškiaregystės galių…

Puoselėja senąsias tradicijas

Ne veltui kviečiame jus švęst Rasos šventę, o ne Jonines. Praėjo jau 50 metų po to, kai pirmą kartą po ilgo laiko ši šventė buvo paminėta.

„1967 metais universiteto dėstytojai su studentais Kernavėje pirmą kartą uždegė Rasos šventės aukurą. Jie pagerbė Dievus ir mūsų protėvius. Nuo tada ši šventė ir vėl buvo pradėta švęsti, nors žinoma, ji buvo uždrausta, o bendruomenė buvo persekiojama. Rasos šventę žmonės švęsdavo paslapčiomis.

„Romuva“ svariai prisideda prie senųjų švenčių šventimo ir išsaugojimo, papročių perdavimo ateities kartoms“, – pasakojo Krivė Inija Trinkūnienė.

Rasos šventės burtai:Erikos Pakštalienės nuotr.

Kupolinių vidurnaktį merginos į upę ar ežerą leisdavo po du savo nupintus vainikus. Tikėta, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo.

Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

Merginos naktį burdavosi ir iš žolynų. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje ir spėdavo, ar myli jas, ar ne, ar susiras porą, ar ne.

Per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų.

Teigiama, kad paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Taip žmogus gaus aiškiaregystės dovaną.

Birželio 24 dienos išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš surinktų žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.

Kupolinių ryto rasa prausdavosi ne tik žmonės. Tikėta, kad ji – stebuklinga. Ją surinkus duodavo karvėms, kad būtų pieningos, pabarstydavo daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Net buvo tikima, kad jei ūkininkas naktį nuogas apibėgs savo laukus ir pasivolios rasoje, jo derlius bus ypač geras.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video