Buitinė psichologija ir kitos gyvenimo tiesos

Visada sakiau, kad du didžiausi pasaulio protai buvo Marksas ir Froidas. Nes tik jie sugebėjo savo teorijas išdėstyti taip, kad prieštaraudamas joms tu tik įrodysi jų teisingumą.

Šiuolaikiniai rinkodaros specialistai net su skalbinių minkštiklio reklama neperspjovė tų dviejų proto gigantų. Galime palyginti: štai jeigu daugelis mūsų ir yra įtikėję, kad skalbti be minkštiklio negalima ir praktiškai nuodėmė, tai vis tiek dar daugybė žmonių jo nenaudoja. Kam čia ta papildoma chemija, o ir brangu dar, ir mūsų mamos šimtą metų be jokių velnio minkštiklių rūbus velėdavo. Ir neperka, nors tu jiems ką.

O štai Markso su Froidu taip lengvai neapeisi. Jie sukūrė problemą, kokios iki tol nebuvo, padarė taip, kad jos negali paneigti (nes neigdamas ją tik įrodysi jos teisingumą) ir čia pat pasiūlė visą paketą priemonių toms problemoms spręsti. O kad jos pasirodė niekaip neišsprendžiamos, tai čia tik dar geriau – štai jums monopolis visai amžinybei! Argi ne genialu?

Gerai, Marksą tuokart palikim ramybėje, nes rašydamas apie socializmą galiu pradėt putom taškytis ir keiktis.

Pakalbėkime apie Froidą. Nes jis, pripažinkime, mūsų kasdienybėje tapo toks neišvengiamas, kad praktiškai kaip koks šeimos narys, kaip naminukas apsigyveno kiekvieno iš mūsų namuose. Tokia nematoma namų dūšelė.

Paimkime, pavyzdžiui, Petraičių šeimyną: Dalius ir Danutė gyvena gražiai ir beveik laimingai jau daugelį metų. Bet netikėtai vieną dieną Dalius sužino, kad dar yra ir toks… Gedas. O dievai! Iš įsiūčio falcetuojančiu balseliu Dalius koneveikia savo pačiutę, bet Danutė ramiausiai sau sėdi ir obuolį kremta.

[quote author=“V. Kuprys“]Su tuo visuotiniu psichologijos išmanymu yra panašiai, kaip su feisbukine filosofija. Žinote, tie gražūs paveikslėliai su iškilių žmonių citatomis apie gyvenimą, kuriuos taip mėgstame kelti į facebooką? Pusė tų sentencijų būna netiksliai išverstos ar nurašytos su klaidom, o dar kitos pusės tie autoriai, kurių pavardės po tais žodžiais parašytos, niekada nieko panašaus nėra sakę.[/quote]

– O ko tu čia siunti? – ramiu veidu klausia Danutė. – Tai ar aš čia dėl visko kalta? Tu pažiūrėk į save, slunkiau nelaimingas! Tau tik žvejot ir alus, nei namais pasirūpini, anei vaikais, ir man jokio dėmesio. Tai aišku, kad aš noriu daugiau – čia iš pasąmonės viskas!

Ir va dėdė Froidas – ta nematoma kiekvienų namų dūšelė – jau patenkintas šypso kamputy. Nes jo sugalvota „pasąmonė“ čia paminėta.

Arba prašom kitą istoriją: susitiko Jurga ir Vaida, seniai nesimačiusios draugės. Ir pirmyn apkalbinėti trečiąją, Aušrą. Mat reikalas tas, kad Aušrai visai protas susisuko – ištekėjo už dvigubai vyresnio diedo! Nagi Sodoma ir Gomora, tu tik pagalvok! Pasaulio pabaiga!

Bet čia abi draugės susigriebia, kad yra neblogai pasikausčiusios psichologijoj, ir tuojau viskam randa paaiškinimą: jeigu Aušros tėtis buvo nevykėlis vėjo pamušalas, tai viskas čia aišku: mergina ieškojo šilumos ir saugumo, kitaip tariant – to, ko negavo iš tėvo.

Jei vis tik tėvas buvo rimtas vyras ir dėmesingas tėtis savo vaikams, gerbiamas bendruomenės narys ir net autoritetas, tai tada irgi viskas aišku: Aušra ieškojo tokio, kaip tėvas. Kad rūpintųsi ir globotų.

O jei atsitiko taip, kad Aušra išvis tėvo neturėjo (na, maža ką – gal išsiskyrę tėvai), tai čia labai paprasta: Aušra ieškojo tokio, kuris atstotų jai tėvą.

Kad ir kaip ten bebūtų, viskas jau buvo iš anksto nulemta ir žvaigždėse užrašyta, nes šitos Aušros vedybos su dvigubai vyresniu vyriškiu dar prieš jai gimstant buvo užkoduotos pasąmonėj.

Žinot, senovėje pagonys visame, kas vyksta aplink, įžvelgdavo dievų ir dvasių įsikišimą. Mes savo ruožtu visur matome sąmonę, pasąmonę ir dar velniai žino kokią nesąmonę. Pažįstu moterį, kuri gali jums patarti bet kuriuo santykių klausimu. Antai girdžiu ją porinant, kad santykiai – tai darbas, kad dėl santykių reikia stengtis… Ir apskritai, kad norint sukurti tvirtus, ilgalaikius santykius, pirmiausiai reikia išmokti būti vienam, išmokti sugyvent su savimi. Arba (šitas man labiausiai patinka), kad seksas be įsipareigojimų yra tik elementarus egoizmas, rodantis žmogaus nebrandumą. Nes gi iš esmės tu tik nori būti geidžiamas, trokštamas, bet nenori nieko gilesnio.

Viskas, ką ji sako, yra teisinga ir išmintinga, taip? Tai štai jums dar viena detalė: ta moteris, vos perkopusi trisdešimt, jau yra paturėjusi daugiau nei dešimt gyvenimo partnerių, ir nė su vienu iš jų neištempė ilgiau nei metus. O jeigu jums natūraliai kyla klausimas, kodėl tos visos ultravioletinės tiesos apie santykius jai pačiai neveikia, tai ji visur ras paaiškinimą. Kame? Atspėjote: pasąmonėje.

Leiskite jūsų paklausti, broliai ir seserys: kaip jūs jaučiate tą mistinę „pasąmonę“? Turiu galvoje, kai žmogus yra alkanas, tai jam pilvas gurgia. Kai yra pervargęs ir nemiegojęs, tai sopa galva, o kai meilės trūksta, tai atitinkamus signalus siunčia lytis. O kaip yra su pasąmone? Ką jums skauda, kai ji vis verčia jus vienaip ar kitaip elgtis?

Objektyviai vertinant, „pasąmonė“ tėra tik Froido – tokio dėdės iš Austrijos – sugalvota teorija. Tik idėja. Niekas nėra jos matęs anei čiupinėjęs, čia ne koks plautis ar inkstas, į kurį gali liga įsimesti. Bet mes nusitveriam šitos teorijos kaskart, kai norim pateisinti savo elgesį ir nusikratyti atsakomybės. Padarome kokią nesąmonę, o jei ima graužti sąžinė (kuri dažnai įsikūnija į aplink esančius žmones), tai mes visada galime pasiteisinti – čia ne aš! Čia mano pasąmonė!, lyg tai būtų kažkoks atskiras organas, sprendžiantis už mus ir valdantis mūsų rankas beigi kojas.

[quote author=“V. Kuprys“]Dažnai mūsų išmanymas tėra tik psichologijos teorijų nuotrupos, sumišusios su liaudies medicinos ir kinų horoskopo nuogirdom. Pats Froidas, ko gero, apsiverktų matydamas, kaip iki banalumo nuvalkiojome jo mokslą ir kokiais buitiniais psichoanalitikais beigi „patys-sau-pacientais“ mes visi tapome.[/quote]

Iš tiesų iš tiesų sakau jums, tik mes patys esame atsakingi už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Neieškokime čia sliekų ir nesistenkime atrodyti protingesni, negu esame. Nes su tuo visuotiniu psichologijos išmanymu yra panašiai, kaip su feisbukine filosofija. Žinote, tie gražūs paveikslėliai su iškilių žmonių citatomis apie gyvenimą, kuriuos taip mėgstame kelti į facebooką? Pusė tų sentencijų būna netiksliai išverstos ar nurašytos su klaidom, o dar kitos pusės tie autoriai, kurių pavardės po tais žodžiais parašytos, niekada nieko panašaus nėra sakę. Na, nebūkite naivūs – negi manote, kad Šekspyras kada nors yra žarstęs devintokės mergaitės lygio gyvenimo išmintį ir po kiekvieno sakinio dėdavęs po daugtaškį?

Kai dalinatės tokiu paveiksliuku, be abejo, norite pasirodyti labai išmintingi ir dvasingi, bet labiau pasirodote neišprusę, mažaraščiai ir nelabai pasitikintys savimi, nes, užuot kalbėję savo žodžiu, slepiatės už fiktyvių autoritetų.

Tai va taip yra ir su mūsų buitine psichologija: norime atrodyti baisiai protingi ir viskam rasti paaiškinimą, bet kad… Dažnai mūsų išmanymas tėra tik psichologijos teorijų nuotrupos, sumišusios su liaudies medicinos ir kinų horoskopo nuogirdom. Pats Froidas, ko gero, apsiverktų matydamas, kaip iki banalumo nuvalkiojome jo mokslą ir kokiais buitiniais psichoanalitikais beigi „patys-sau-pacientais“ mes visi tapome.

Taip, aš žinau, kad tarp mūsų vis dar yra žmonių, kurie mano, kad sunegalavę gali patys sau nustatyti diagnozę ir pasiskirti sau gydymą. Ir, beveik neabejoju, yra netgi tokių, kurie vis dar tiki, jog plaučių uždegimą galima išgydyti užkalbėjimais, o anginą – užkasus ligonio plaukų sruogą po priemenės akmeniu. Tebūnie čia jų reikalas, bet juk jūs taip nesielgiate, tiesa?..

Tai tegul dvidešimt pirmas amžius ateina ir į psichologijos sritį. Paklauskite savęs: jeigu Froidas rado tiesą – tai kam reikėjo Jungui ją dar labiau ištiesint? Ir pradėkime į viską žiūrėti paprasčiau.

Savo akimis. Ne „pasąmonės“.