Bendruomeniškumas ir individualumas: draugai ar priešai?

Kad ir kaip stengtumėmės išsiskirti iš minios ir pabrėžti savo individualumą, vis tiek norime priklausyti kokiai nors bendruomenei, būti visuomenės dalimi. Problema ta, kad būdami visuomenės dalimi, ne visada esame sąmoningi, pilietiški ir pasirengę „paaukoti“ savo individualumą, asmeninę gerovę vardan visuotinės laimės ir bendros gerovės. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doc. dr. Jūratė Imbrasaitė atskleidžia, kad toks požiūris ir tokia situacija yra ten, kur didelė socialinė ir ekonominė atskirtis. Todėl nenuostabu, kad mūsų šalyje tai ypatingai jaučiama, o empatijos lygis – vienas iš žemiausių visoje Europoje.

– Gerbiama Jūrate, kodėl žmonės tapo tokie individualistai? Anksčiau labiau rūpindavosi vienas kitu, pagelbėdavo, o dabar dažniausiai vadovaujasi mintimi: „Ne mano kiaulės – ne mano pupos“…

– Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad individualizmas tampa globaliu reiškiniu. Individualizmas tampa ne tik Vakarų industrializuotų visuomenių bruožu. Nors kultūriniai skirtumai individualizmas prieš kolektyvizmą tarp šalių išlieka, individualistinės vertybės ir praktikos per pastaruosius metus išaugo visose šalyse. Individualizmas neatsiejamas nuo socioekonominės pažangos. Vienintelė šalis, kuriai netinka šį taisyklė yra Kinija.

– Jūsų nuomone, kodėl kiekvienas visuomenės narys turėtų būti sąmoningas? Kaip tai pakeistų pasaulį?

– Žodis „sąmoningas“ šiuo atveju gal ne visai tinka. Tiksliau būtų naudoti „pilietiškas“. Pilietiškas asmuo domisi visuomeniais ir politiniais reikalais, turi visuomenių ir politinių žinių bei aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime. Politika yra gebėjimas derinti skirtingus interesus ir siekti visoms interesų grupėms tinkamo kompromisinio sprendimo, kitaip tariant, bendro gėrio. Kita vertus, gyvename globaliame pasaulyje, kuriame socialinės, aplinkos apsaugos problemos peržengia ne tik namų, bet valstybių ribas. Klimato kaita galėtų būti vienos iš tokių problemų pavyzdžiu. 

[quote author=“Doc. dr. J. Imbrasaitė“]Kaimo gyventojai yra labiau bendruomeniški, nes mažesnėje bendruomenėje žmonės paprastai pažįsta vieni kitus, tačiau kita vertus, mažesnėse bendruomenėse individas patiria didesnį aplinkos spaudimą elgtis taip kaip įprasta toje aplinkoje, o tai gali kelti stresą ir riboti jo saviraišką.[/quote]

– Visi esame tos pačios visuomenės nariai, todėl esame susiję ir tai, kas vyksta su vienu, vyksta su visais – keičia visų gyvenimus. Kodėl čia negalioja, mano minėtas, posakis: ne mano kiaulės, ne mano pupos?

– Posakis „ne  mano kiaulės, ne mano pupos“ yra apie abejingumą žmonių santykiuose  ir tinka tik atskirais atvejais. Realybėje solidarumas tarp žmonių yra labai svarbus, nes  bendradarbiaujant ir labiau pasitikint žmonėmis galima pasiekti geresnių rezultatų tiek ekonominėje, tiek politinėje, tiek socialinėje srityse. Visuomenė, kurioje egzistuoja didžiuliai socialiniai skirtumai ir nelygybė yra nesaugi. Ekonominė ir socialinė nelygybė skatina pesimizmą ir netikėjimą ateitimi.  Socialiniai tyrimai atskleidžia, kad laimingiausi Europoje yra Danijos ir Norvegijos gyventojai, o būtent šiose šalyse nelygybė yra mažiausia. 

– Kodėl daugiausiai bendruomeniškumo pasigendama didmiesčiuose, nes mažesniuose miesteliuose, o kaimuose ypač, tas bendruomeniškumo jausmas vis tik jaučiamas?

– Didmiesčiams būdinga didesnė kultūrinė įvairovė ir anonimiškumas. Didmiesčių gyventojai paprastai nepažįsta visų savo gatvės, net namo gyventojų. Jiems nėra būtina bendrauti su kaimynais, jeigu kaimynų vertybės ar gyvenimo stilius jiems nėra priimtinas – jie lengviau gali susirasti jų interesus ir vertybes atitinkančius draugus ir žmonės, o žmonės su kuriais bendraujama, nebūtinai turi gyventi greta. Viena vertus, taip didmiesčių gyventojai gali atrodyti mažiau bendruomeniški, kita vertus, jie jaučia mažiau aplinkos spaudimo atitikti toje aplinkoje įprastus elgesio modelius. 

Kaimo gyventojai yra labiau bendruomeniški, nes mažesnėje bendruomenėje žmonės paprastai pažįsta vieni kitus, tačiau kita vertus, mažesnėse bendruomenėse individas patiria didesnį aplinkos spaudimą elgtis taip kaip įprasta toje aplinkoje, o tai gali kelti stresą ir riboti jo saviraišką.

– Bet gal vis dėlto bendruomeniškumas atgimsta: kuriasi vis daugiau daugiabučiuose gyvenančių žmonių bendruomenių, vis daugiau ir dažniau žmonės buriasi kokioms nors bendroms akcijoms, pasipriešinimams?..

– Nedrįsčiau teigti, kad atgimsta bendruomeniškumas. O kaip kitaip, išspręsi namo stogo remonto klausimus, jeigu gyveni daugiabutyje? Žmonės yra priversti spręsti bendrus reikalus kartu. Solidarumas gali būti įvairių formų: solidarumas pagrįstas interesu, altruistinis solidarumas ir t.t. 

Kita vertus, sutinku, kad mūsų visuomenėje atsiranda daugiau įvairesnių žmonių interesus ir gyvenimo stilių atitinkančių grupių. Mūsų visuomenė tampa įvairesnė. Vieniems grupės reikalingos išspręsti konkrečius buitinius ar kitokius bendruomenius reikalus, kitiems – tai daugiau laisvalaikio ir gyvenimo būdo dalykai.  

Be to, sustiprėjo vietos bendruomenės ir kitos pilietinės visuomenės organizacijos, išaugo ir susiformavo profesionalūs lyderiai, gebantys kelti reikalavimus ir mobilizuoti žmones kolektyviniams veiksmams.

– O gal tai yra tik mados reikalas – maždaug jei nori būti kietas ar turėti, apie ką pakalbėti su kitais, turi priklausyti kokiai nors bendruomenei, jei ne „gyvai“, tai bent soc. tinkluose?

– Nesakyčiau, kad tai vien tik mados reikalas, nors neatmetu, kad  kai kam tai gali būti ir mados dalyku. Gerėjant gyvenimui, vis svarbesnis tampa laisvalaikis ir jo praleidimo formos. Žmonės jungiasi į įvairias grupes pagal hobius arba tai, ką jie veikia laisvalaikiu. Socialiniai tinklai yra puiki priemonė susirasti informaciją apie tai, kas mums įdomu.

– Ar nėra taip, kad noras priklausyti kokiai nors bendruomenei, tarsi paslepia žmonių kompleksus būti kitokiais, išsiskirti iš kitų, baimė nepritapti arba atvirkščiai – noras pritapti prie tų, kurie, atrodytų, yra kieti? Pavyzdžiui, man visai nepatinka Užkalnio pasisakymai ar Tapino pamąstymai, jų rašymo stilius ir tekstai ar pan. Bet juos skaityti yra madinga, komentuoti po jų pasisakymais ir šaipytis iš kitaip nei jie manančių yra kieta…

– Mūsų visuomenė darosi vis įvairesnė – vieni nori priklausyti bendruomenei, nes tai paslepia kompleksus, kiti – ieško informacijos ar pramogų. O dėl šaipymosi iš kitų kultūros –  reikėtų Lietuvoje pradėti platesnę diskusiją. Šiuo metu populiaru kalbėti apie patyčias mokykloje, tačiau patyčios egzistuoja ir kitose gyvenimo srityse – šeimoje, darbe, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. 2016 m JAV mokslininkai paskaičiavo empatijos indeksą, pagal kurį iš Europos šalių empatiškiausia yra Danija, o mažiausiai empatiškos yra Lietuva, Estija, Lenkija, Bulgarija.

– Stebint kitas šalis, akivaizdu, jog bendruomeniškesni, draugiškesni, atviresni žmonės yra pietų arba skurdesnėse šalyse. Kodėl?

– Manau, kad tam turi įtakos daug veiksnių. Turtingesnėse šalyse žmonės jaučia kultūrinį spaudimą siekti karjeros ir gerų rezultatų ekonominėje srityje, tai skatina konkurenciją ir individualizmą.

[quote author=“Doc. dr. J. Imbrasaitė“]Sąjūdžio gebėjimas pritraukti žmones į mitingus ir Baltijos kelią yra tikrai įspūdingas, tačiau mums reikia ieškoti naujų mūsų gyvenamąjį laikotarpį ir kultūrinį kontekstą atitinkančių solidarumo ir bendruomeniškumo formų.[/quote]

Kita vertus, neatmetu ir klimato sąlygų poveikio žmonių gyvenimo būdui. Palyginkime, ką veikia ispanai ir lietuviai darbo dienomis spalio mėnesio viduryje? Ispanijoje spalio mėnesio vakarais dar šilta ir žmonės leidžia laiką kiemuose ir gatvėse. Lietuvoje tokiu metu jau šaltoka ir dažnai lyja, todėl natūralu mes daugiau laiko leidžiame namuose.

Taip pat būtų pravartu pasvarstyti ir apie viešųjų erdvių įtaką bendruomenės kūrimui. Atlikti socialiniai tyrimai atskleidžia, kad namų ir kiemų išdėstymas turi įtakos bendruomenės kūrimui. Bristolio savivaldybėje planuojant naujų rajonų statybas, vyksta intensyvios diskusijos tarp architektų, socialinių mokslų atstovų ir savivaldos darbuotojų, kaip išdėstyti namus ir suformuoti erdves, kurios sudarytų sąlygas kaimynams bendrauti ir juos skatintų tai daryti.  

– Mes dažnai kaip bendruomeniškumo pavyzdžius pateikiame Sąjūdžio laikus, Baltijos kelią. Jūsų nuomone, ar įmanoma šiuolaikinei visuomenei įskiepyti tokį bendruomeniškumo jausmą?

– Mano nuomone, Sąjūdis ir Baltijos kelias yra ir konkrečių istorinių, politinių, ir socialinių sąlygų rezultatas. Tam turėjo įtakos daug veiksnių: visuomenėje egzistuojantys dar gyvi nepriklausomos tarpukario Lietuvos prisiminimai, tremties ir partizaninio karo prisiminimai, saviraiškos laisvės poreikis, noras gyventi ir vartoti kaip Vakaruose. Baltijos kelias galėtų būti priskiriamas kolektyviniams masiniams protesto veiksmams, kuriems būdingos emocijos ir spontaniškumas. Tai buvo dainuojanti revoliucija.

Šiuo metu mes gyvename stabilioje demokratijoje ir ekonomiškai augančioje šalyje su visiškai kitomis socialinėmis sąlygomis, todėl mūsų bendruomeniškumas turi visai kitokias formas. Sąjūdžio gebėjimas pritraukti žmones į mitingus ir Baltijos kelią buvo tikrai įspūdingas, tačiau mums reikia ieškoti naujų mūsų gyvenamąjį laikotarpį ir kultūrinį kontekstą atitinkančių solidarumo ir bendruomeniškumo formų. Kiek demokratijos yra mūsų švietimo įstaigose ar darbo vietose? Reikėtų kalbėti apie bendrą savarankiškumo, empatijos ir savanoriškos veiklos puoselėjimą, kuris prasidėtų šeimose ir mokyklose, o vėliau tęstųsi universitetuose bei darbo vietose. Tik tuomet mūsų visuomenė taps pilietiškai aktyvi ir labiau kontroliuos politikus.