Bendruomeniškumas ir gerėjantis gyvenimas – vienas kitam padeda ar kenkia?

Žvelgdami į šių dienų situaciją, galime pastebėti, kad nelaimės suartina žmones: daugelis buriasi į grupes norėdami padėti vieni kitiems, kuriasi savanorių būriai, žmonės aukoja, kiek gali. Tačiau įdomu, ar vyrauja tokios tendencijos žvelgiant į ilgesnį laikotarpį, kuriame nėra tokių didelių negandų? Ar žmonės yra bendruomeniški ir įsitraukiantys į visuomeninę veiklą? Ir apskritai, ar bendruomeniškumą ir visuomeniškumą galime sieti su gerėjančiu gyvenimu Lietuvoje? Vienos mano pašnekovės džiaugėsi, kad žmonės gerėjant asmeniniam gyvenimui vis daugiau prisideda prie bendruomenės ir jos veiklos, kitos – atvirkščiai: apgailestavo, jog žmonės tampa vis uždaresni ir dažnai gyvena tik savo šeimos rate.

Tiki geresne miestiečių ateitimi

Kėdainių senamiesčio bendruomenės asociacijos pirmininkė Kristina Vainauskienė sutinka, kad bendruomeniškumas tiesiogiai atspindi gerėjantį gyvenimą Lietuvoje. Tai, pasak jos, akivaizdu palyginus, kaip gyvenome prieš 10 metų, kaip pasikeitė pats miesto veidas ir kiek naujų bendruomenių per minėtą laikotarpį susikūrė.

„2015 m. Kėdainiuose susikūrė ir Kėdainių miesto vietos veiklos grupė, kuri vykdo savo veiklą pagal LEADER programą (arba bendruomenių inicijuota vietos plėtrą) miestams. Programa šiuo laikotarpiu (2015–2023 m.) labiau orientuota į socialinėje atskirtyje esančius asmenis, šeimas siekiant pagerinti jų gyvenimo kokybę, padidinti užimtumą bei skatinti savanorystę ir vietos gyventojų verslumą. Galima sakyti, skirta tiems, kam labiausiai reikalinga mūsų visų pagalba. Manau, netrukus visi pajausime realiai į miestą ateinančias ES investicijas, kuriančias pridėtinę vertę ir gerinančias žmonių gyvenimo kokybę“, – viltingai kalbėjo pašnekovė.

K. Vainauskienė teigė, kadangi nežinanti, kokie yra valstybės gerovės standartai, todėl negalinti palyginti, kiek jiems tiesiogiai daro įtakos bendruomeniškumas.

„Man labai įstrigo neseniai perskaityta mintis, kuriai pritariu: žmonės pradeda ieškoti bendruomeniškumo apraiškų esant savirealizacijos stokai, laisvalaikio, užimtumo trūkumui arba pabodus pasyviai gyventi virtualioje erdvėje. Tuomet esi priverstas ieškoti būdų, kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę ir galbūt vienas iš jų – įstoti į bendruomenę“, – sakė K. Vainauskienė.

Bendruomeniškumo reikia išmokti

Kita vertus, visuomenėje egzistuoja tam tikras įsitikinimas, jog reikia visiems kartu pasirūpinti silpnesniais, mažiau turinčiais ar socialinėje atskirtyje esančiais asmenimis. O buvimas bendruomenės nariu, bendruomenės pirmininkės teigimu, ne tik paskatina siekti naudos sau, bet ir būti naudingam kitiems bei dalintis gėriu.

„Nors bendruomenė ir bendruomeniškumas – panašūs žodžiai, bet jų reikšmę galima suprasti tik ėmus dalyvauti bendrose veiklose su galbūt visai svetimais žmonėmis. Todėl dėkoju visiems nariams, neabejingiems tikrajam bendruomeniškumui, nes bendruomenė jungia skirtingas kartas, patirtį, gebėjimus žvelgdama į ateitį, tačiau nepamiršdama, kas gero buvo sukurta anksčiau“, – džiaugėsi moteris.

Ji taip pat pastebėjo, kad bendruomeniškumo jausmo arba bendrai su kitais atliekamų veiklų dažnam iš mūsų reikia išmokti.

„Bendruomeniškumas ne tik skatina socializacijos procesą, bet ir laikomas ypatinga vertybe, nusakantis socialinę organizacijos gyvavimo kokybę. Tiesa, ir vienas žmogus gali kažką nuveikti, tačiau bendri darbai padeda labiau realizuoti save ar jaustis reikalingam. Visa tai buria žmones ir padeda atrasti bendraminčių, sustiprina tarpusavio santykius, bendruomenę bei kuria geresnę mūsų visų ir valstybės ateitį, – įsitikinusi K. Vainauskienė. – Stengiuosi visada vertinti bet kokią situaciją pagal tai, ar galiu pati prie jos dar kaip nors prisidėti ar ne. Todėl mano ir bendruomenės narių nuomonė gali kartais ir nesutapti.

Tačiau, manau, kad gyvenimas mūsų mieste būtų dar geresnis, reikia tik pačių žmonių noro, didesnio įsitraukimo į visuomeninę ar savanorišką veiklą, labiau pasitikėti savimi priimant sprendimus, nebijoti klysti ir svarbiausia – būti mažiau abejingam šalia esančiam kaimynui.“

Dalyvauja įvairiose veiklose

Pasak Kėdainių senamiesčio bendruomenės pirmininkės, geresniam visuomenės gyvenimui įtakos turi vietos bendruomenių kūrimasis ir jų stiprumas, tačiau ne jų dydis.

„Miesto bendruomenių kūrimasis Lietuvoje yra dar labai naujas reiškinys, o ypač – Kėdainiuose. Atrodo, visos oficialiai įregistruotos 6 miesto bendruomenės Kėdainiuose įsikūrė iki 2015 m. ir, deja, šis skaičius nebesikeičia. Nemanau, kad tai reiškia „geresnę“ miestelėnų gyvenimo kokybę nei prieš 5 metus, tam galbūt yra kitos priežastys“, – svarstė bendruomenės pirmininkė.

Kėdainių senamiesčio bendruomenė gyvuoja jau 5 metus ir vykdo įvairią sociokultūrinę veiklą. Turi aktyvią 9 narių valdybą, kuri svarsto ir sprendžia visus aktualius klausimus ar problemas.

„Esame atviri visiems, kasmet priimame po keletą naujų narių, o vienas, kitas mus ir palieka. Retkarčiais kviečiame ir miestelėnus prisijungti prie tam tikrų bendruomenės veiklų: dviračių žygių, edukacijų, tradicinių renginių, išvykų. Kelis metus iš eilės esam įgyvendinę kalėdines vaikų svajones, pernai parėmėme sunkų ligonį. Esame vidutinė bendruomenė, kuri jau kelerius metus stabiliai turi apie 50 narių“, – apie bendruomenės veiklą kalbėjo K. Vainauskienė.

[quote author=“Kristina Vainauskienė“]Man labai įstrigo neseniai perskaityta mintis, kuriai pritariu: žmonės pradeda ieškoti bendruomeniškumo apraiškų esant savirealizacijos stokai, laisvalaikio, užimtumo trūkumui arba pabodus pasyviai gyventi virtualioje erdvėje. Tuomet esi priverstas ieškoti būdų, kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę ir galbūt vienas iš jų – įstoti į bendruomenę.[/quote]

Anot jos, norint sukurti ilgalaikes, tvarias ir dideles bendruomenes reikia įdėti daug darbo. Viena iš problemų yra ir finansavimo stoka.

„Kaip žinia, daugumos „jaunų“ bendruomenių turimas lėšas sudaro – įvairūs projektai, kasmetinis nario mokestis ir 2 proc. nuo GPM. Visos šios lėšos yra labai ribotos, todėl nesiekiame į veiklas įtraukti kuo daugiau svečių, nes visiems norintiems gaunamų projektinių lėšų tikrai nepakaks. Todėl neretai tenka rinktis ir vadovautis pirmumo taisykle, kai dalyvauti veiklose kviečiame bendruomenės narius, o likus vietai – svečius“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Jokių nesusipratimų nebuvo

Palyginusi dabartinius ir pirmuosius bendruomenės gyvavimo metus, K. Vainauskienė teigia, kad jie skiriasi kaip diena ir naktis.

„Pirmaisiais metais tekdavo kelis kartus varstyti tų pačių organizacijų duris, teikiant raštiškus prašymus ir tikinant, jog norime ir galime dalyvauti savanoriškoje ar sociokultūrinėse veiklose, todėl prašome mus kviesti į visuomenines veiklas, ar prisidėti prie mūsų organizuojamų veiklų. Dalyvavome visur, kur tik kvietė, kol supratome, kad galbūt ne viskas mums yra priimtina, – prisiminė moteris. – Apžvelgus 5 metų laikotarpį, galima teigti, kad į mūsų bendruomenę ateina ar pagalbos kreipiasi tik geri žmonės, todėl jokių nesusipratimų nebuvo. Jau keli metai iš eilės mus patys susiranda pagalbos, paramos stokojantys asmenys ar organizacijos, o kartais tiesiog kviečia dalyvauti kitų organizacijų veiklose.

Džiugina tai, kad turime bendruomenėje sukūrę tvirtą pasitikėjimo vieni kitais ryšį, todėl pakanka parašyti žinutę ar informuoti, kad bus organizuojama kažkokia veikla ar reikia kažkam skubios pagalbos. Žinoma, kasmet stengiamės aktyvius narius pastebėti ir jiems padėkoti. Taigi, reikėjo tikrai bent vienerių metų, kol miestelėnai apsižvalgė kuo mes čia gyvename, ką veikiame, ir dabar jau sugrįžta vis labiau įsitraukdami į bendruomeninę veiklą.“

Bendruomenės itin svarbios miesteliuose ir kaimuose

Josvainių bendruomenės centro pirmininkės Aušros Giedrienės nuomone, noras būti bendruomeniškam priklauso nuo pačių žmonių pasirinkimo, o ne nuo gero ar blogo gyvenimo.

„Galima būti bendruomeniškam ir labai sunkiu išgyvenimo etapu, o galima gyventi tik savo šeimos rūpesčiais ir nieko aplinkui nematyti ir tai nėra blogai: juk šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė. Bendruomeniškumas, mano nuomone, būdingas tik tam tikrai socialinei žmonių grupei, kurie nebijo būti atviri, aktyvūs, naudingi, nebijo dalintis. Tokių žmonių dėka gerėja visuomenė: aplinka, kurioje gyvename, kultūra, psichologinė žmonių sveikata“, – bendruomeniškumo naudą vardijo A. Giedrienė.

Ji sutinka, kad geresniam visuomenės gyvenimui bendruomenių kūrimasis tikrai turi įtakos.

„Bendruomenės mažesniuose miesteliuose bei kaimuose yra labai svarbios. Žmonės vieni kitus gerai pažįsta, žino problemas, rūpesčius, žino, ko jiems labiausiai reikia, tad bendruomenių kūrimasis, jų veikla gali padėti padaryti žmonių gyvenimą geresnį, gražesnį kultūringesnį, saugesnį, įdomesnį“, – įsitikinusi josvainietė.

Bendruomenė buriasi į atskiras grupeles

Josvainių bendruomenė įsisteigė viena pirmųjų rajone ir jau skaičiuoja 18 metus. Žmonės, anot A. Giedrienės, yra aktyvūs ir norintys veikti.

„Kasmet bendruomenė pasipildo naujais nariais, o pastaruoju metu, galiu pasidžiaugti, kad ateina ir jauni žmonės, tai parodo, kad jiems svarbu būti ir veikti miestelio gerovei, – pasakojo pašnekovė. – Šiuo metu pastebiu, kad žmonės mielai buriasi į atskiras grupeles pagal savo bendrus pomėgius, pvz., besidomintys etnokultūra susibūrė į „Pasidainavimų“ grupę, kur ne tik dainuoja liaudies dainas, bet pasimoko senųjų amatų, dalijasi patirtimi, šnekučiuojasi.

[quote author=“Aušra Giedrienė“]Galima būti bendruomeniškam ir labai sunkiu išgyvenimo etapu, o galima gyventi tik savo šeimos rūpesčiais ir nieko aplinkui nematyti ir tai nėra blogai: juk šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė.[/quote]

Vyresnių moterų grupė susibūrusi į giedotojų grupelę linksmu pavadinimu „Perlinės kruopos“, taip pat smagiai leidžia laiką ne tik besimokydamos giesmių, bet ir maloniai bendraudamos; karantino metu susibūrė „Maldos grupė“.

A. Giedrienė sakė negalinti nepaminėti, kad šiuo sunkiu karantino laikotarpio metu moterų grupė ėmėsi siūti apsaugines kaukes.

„O kur dar susitikimai bendruomenės centro virtuvėlėje, kur pasidalijama savo šeimos tradicinių patiekalų gaminimu. Dar nepaminėjau projektinės veiklos, šventinių susiėjimų ir kt. kultūrinių renginių, mokymų“, – savo vadovaujama bendruomene džiaugėsi pirmininkė.

Pasigenda noro susišnekėti

Paklausta, kodėl, jos nuomone, žmonės tampa vis bendruomeniškesni, moteris teigė, jog jiems to labai reikia.

„Tai rodo, kad žmonėms yra svarbus buvimas kartu, bendri pomėgiai, veikla, bendras laiko praleidimas ir reguliarūs susitikimai. Tikras, nuoširdus bendravimas yra svarbiau nei tik savo asmeninių poreikių tenkinimas – duodamas ir dalindamasis žmogus jaučiasi reikalingas“, – aiškino A. Giedrienė.

Ji taip pat džiaugėsi, kad Josvainių bendruomenės žmonės yra vieningi, vieni kitus palaikantys, jų labai šilti tarpusavio santykiai. Tačiau kalbant apskritai apie žmones ir jų bendruomeniškumą, ji teigė pasigendanti noro susišnekėti…

„Visad atsiranda žmonių, kuriems svarbu kažką pakomentuoti, pakritikuoti ir tai dažniausiai yra tie, kurie nieko nedaro. Ir tai yra normalu – kiek žmonių, tiek nuomonių. Juk ne viską gali žinoti, kaip ir ką reikia daryti, tai ateina su patirtimi, gauni pamokas, mokaisi, reikia nebijoti klysti, nes tik klysdamas ir atrandi teisingiausią kelią. Tad būti bendruomeniškesniam – nebijoti veikti, matyti tai, kas tavo aplinkoje yra ir tobulintina, ir kas yra gerai, ką reikia pagarsinti, išviešinti, taip pat ieškoti būdų, kaip išspręsti esamas problemas“, – supratingai kalbėjo bendruomenės pirmininkė.

Bendruomenėje pasigenda jaunimo

Skirtingai nei A. Giedrienė Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė bendruomenės veikloje pasigenda jaunų žmonių ir apskritai aktyvaus gyventojų įsitraukimo į veiklą.

„Buvo atėjęs toks laikas, kai nebenorėjau nieko daryti – ką darai, atsimuši kaip į sieną. Paskui, kai įkūrėme „Pelėdų kaimą“, šiek tiek išjudinome vietinius gyventojus. Į bendras šventes dar ateina, o taip tai sunku žmones išjudinti kokiai nors bendrai veiklai. Kad imtųsi patys kokios nors iniciatyvos, kažką darytų, dirbtų, taip tikrai nėra, ypatingai jaunesni žmonės“, – guodėsi V. Vilkelienė.

[quote author=“Virginija Vilkelienė“]Buvo atėjęs toks laikas, kai nebenorėjau nieko daryti – ką darai, atsimuši kaip į sieną. Paskui, kai įkūrėme „Pelėdų kaimą“, šiek tiek išjudinome vietinius gyventojus.[/quote]

Ji svarstė, kad galbūt jaunimas turi kokią nors kitą platformą, kurioje buriasi ir bendrauja ar nenori bendrų veiklų su vyresniais miestelio gyventojais.

„Nors mes ne vieną projektą rašėme, darėme, kad būtų apjungtos kartos. Atrodo, kol vyksta projektas, viskas gerai, o paskui vėl viskas išblėsta, atitolsta“, – apie bendruomenės gyvenimą kalbėjo jos pirmininkė.

Panašiai jaučiasi ir Tiskūnų bendruomenės pirmininkė Vida Vancevičienė.

„Bendruomenė – tai atitinkamos teritorijos kūrinys. Tai tarsi šviesos kibirkštėlė, kuri nori skleisti gėrį, grožį, bendrystę. Bendruomenės kūrimasis turėtų būti kaip ir teigiamas pokytis, tačiau būna visaip…“ – nedaugžodžiavo V. Vancevičienė.

Iš savo pavyzdžio ji teigė nematanti, kad žmonės tampa bendruomeniškesni, o gerėjantis gyvenimas skatintų bendruomeniškumą.

„Pagerėjus gyvenimui gal kaip tik žmonės daugiau užsivėrė savo kiemo vartelius, jie jau per daug primaitinti pažadais, kurie ir lieka pažadais. Žmonės dabar abejingi viskam: sau, artimui, aplinkiniams. Įdedi labai daug meilės kurdamas bendruomenės gyvenimą ir kartais lieki nesuprastas…“ – apgailestavo tiskūniškė.

[quote author=“Vida Vancevičienė“]Pagerėjus gyvenimui gal kaip tik žmonės daugiau užsivėrė savo kiemo vartelius, jie jau per daug primaitinti pažadais, kurie ir lieka pažadais. Žmonės dabar abejingi viskam: sau, artimui, aplinkiniams. Įdedi labai daug meilės kurdamas bendruomenės gyvenimą ir kartais lieki nesuprastas…[/quote]

Trūksta bendravimo

Nors V. Vilkelienės nuomone, galima sieti bendruomeniškumą ir gerėjantį gyvenimą, vis tik ji pastebėjo, jog vyresni žmonės tikrai bendruomeniškesni, o jaunesni jau nelabai nori prisijungti.

„Tik paskutiniu metu, kai gyvenimas pradėjo gerėti, žmonės daug aktyviau įsitraukė į bendruomenės gyvenimą, nes vis mažiau reikia užsiimti savo rūpesčiais, problemomis dėl išgyvenimo“, – sakė pelėdnagiškė.

Kita vertus, ji neskuba jaunimo teisti ir teigė suprantanti, jog jis turi daug kitos veiklos ir bendruomenei tiesiog nebelieka laiko.

„Mokyklinio amžiaus jaunimas daugiausia užimti mokyklos veikla, jie ten turi savo bendruomenes, vasarą išeina į stovyklas, o kitas, vyresnis, jaunimas daugiausia augina vaikus. Ir maždaug keturiasdešimtmečiai, kai vaikai pradeda išeiti, įsitraukia į bendruomenės veiklą. Aš ir pati galiu pasakyti, kad bendruomenės veiklą pradėjau maždaug keturiasdešimties, kai vaikai užaugo. Tikriausiai žmonės neturi laiko prisidėti prie bendruomenės“, – supratingai kalbėjo V. Vilkelienė.

Vis tik ji iš Pelėdnagių gyventojų tikisi daugiau bendravimo.

„Pasigendu bendros veiklos, kad daugiau dalyvautų bendruomenės gyvenime, teiktų kokių nors pasiūlymų, kad patys kažko siektų, norėtų. O dabar jiems gerai taip, kaip padarai. Šįmet, kai buvome surengę gerą renginį, adventinę popietę, praėjo kažkiek laiko ir vėl niekam nieko nebereikia. Aš manau, reikėtų daugiau bendrauti“, – viltingai pokalbį baigė V. Vilkelienė.

To paties iš Tiskūnų gyventojų pasigenda ir V. Vancevičienė.

„Nuoširdumo, tikrumo, atjautos, jaunimas gyvena kompiuterinį gyvenimą, su laiku dings bendravimas tiesiogiai…“ – nerimavo Tiskūnų bendruomenės pirmininkė.