Ateitis buldozeriu ateis į jūsų kiemą

Gal prieš kokius dešimt metų mano tėviškėj buvo kilęs baisus ginčas, netgi savotiškas vietos protų bei autoritetų karas. Visas miestelis sprendė, kur turėtų būti įkurtas Pagirių Adomo Jakšto daugiafunkcis centras. Viena pusė anuomet tikino, kad tam reikalui labiausiai tinka buvęs kultūros namų pastatas miestelio centre, o kiti trankė kumščiais į stalą ir reikalavo centrą įkurdinti ištuštėjusioje mūsų mokykloje.

Ir viena, ir kita pusė turėjo po porą pakankamai stiprių argumentų, bet didžioji ginčų ir diskusijų dalis tebuvo tik pasitaškymai emocijomis ir sentimentais. Vieni ilgus metus buvo dirbę mokykloje ir dabar braukė ašarą, kad jos nebeliks, o kitiems buvo nemalonu matyti griūvantį pastatą miestelio centre; vieni sakė, kad mokykla pastatyta ant pelkės (ir dėl to ilgai nelaikys), o kiti prisiminė, kad prieštvaniniais laikais „kultūrnamio“ vietoje buvo bažnyčios šventorius ir t.t.

Nuomonių buvo daugiau nei miestelis turi gyventojų, ir nebūtinai visos jos buvo pagrįstos logika ar praktiniais paskaičiavimais. Netgi tie, kurie nebuvo pakankamai gudrūs susigalvoti savų argumentų, į susirinkimus ir susitikimus su seniūnijos atstovais vis tiek vaikščiojo. Nes na kaip čia praleisi tokią gerą progą pasišiaušti prieš valdžią ar paburnot prieš savo kaimyną. Taigi, reikalą sprendė visi.  

Kol pagiriečiai žaidė demokratiją, kažkas tikriausiai tiesiog prisėdo prie stalo ir ant popieriaus lapo paprastuoju būdu paskaičiavo, kur tą centrą įkurdinti labiau apsimoka. O tada – viens du, ir buvęs kultūros namų pastatas renovuotas. Nepaisant pusės pagiriečių nepasitenkinimo bei dūsavimų, Adomo Jakšto daugiafunkcis centras buvo iškilmingai atidarytas.

Dabar, žinoma, visi juo patenkinti. Veiksmas ten nuolat vyksta: beveik kiekvieną savaitę mama telefonu man pripasakoja, kaip vietinės moterėlės kažką darė, daro arba jau ruošiasi daugiafunkciam daryti. Jos ten gamina visokius žaisliukus, velia vilnas, daro dėžutes, klijuoja kažkokias gėlytes… Visokie dekupažai ir rankdarbiai, kažkokie mišrainių ragavimai, koncertai ir popietės su vakaronėm, ir taip be galo. Dar didelis privalumas, kad visos miestelio įstaigėlės po vienu stogu ir pačiame gyvenvietės centre – visiems vienodai patogu atvykti. O ir ekonomiškiau, žinoma. Žodžiu – vieni privalumai, ką čia ir bekalbėti.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Bet tik neskubėkite mūsų barti ir teisti už tai, kad taip bijojome permainų. Čia tikrai ne kažkoks išskirtinis pagiriečių būdo bruožas – dauguma žmonių permainų bijo.[/quote]

Ir ar kas nors dabar beprisimena tą anuomet kilusį šaršalą ir nuomonių karą? Vargu. Karo kirviai jau seniai užkasti, ir bent jau aš tai tikrai negirdėjau, kad bent vienas miestelio gyventojas į daugiafunkcį centrą nekeltų kojos tik dėl to, kad įrengtas jis ne buvusioje mokykloje.

Tai kokio, atsiprašant, velnio reikėjo tada taip ardytis ir pliektis, jei dabar visiems viskas tinka?.. Va būtent – lygiai to paties ir aš noriu jūsų paklausti. Tik, man regis, daug svarstyti čia nėra ko: pagiriečiai tiesiog bijojo permainų, ir tiek. Jiems apskritai būtų buvę geriau, jeigu visa būtų likę taip, kaip įprasta: mokykla – mokyklai (net jeigu mokinių surinktume tik dvi klases po pusę, o likusią pastatų dalį apkaltume lentomis), o kultūros namai – kultūrai. Net jeigu aprašinėti, išdaužytais langais, kiauru stogu bei peršalusiom sienom.

Ir tik dėl to, kad mums liepė rinktis vieną (nes ištuštėjusiame kaime laikyti abu buvo jau tiesiog nebeprotinga), visi puolė „gelbėti“ tai, kas kiekvienam turėjo didesnę moralinę vertę. Štai jums ir visas išaiškinimas apie „Didžiojo pagiriečių karo dėl daugiafunkcio centro“ priežastis.  

Bet tik neskubėkite mūsų barti ir teisti už tai, kad taip bijojome permainų. Čia tikrai ne kažkoks išskirtinis pagiriečių būdo bruožas – dauguma žmonių permainų bijo. Dažnai mes net dantimis ir nagais įsikibę laikomės vakarykštės dienos ir, jei nežinočiau priešingų pavyzdžių, tai gal net sakyčiau, kad tokia yra žmogaus prigimtis. Mes visi mieliau renkamės komfortą ir tai, kas mums žinoma, nei kad išskėstom rankom pasitinkam naujoves bei pokyčius.

Ne visi vienodai, žinoma, ir ne visose srityse. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu daiktų, kurie yra protingesni už mane, todėl visokie kompiuteriai, telefonai ir kitos išmaniosios technologijos mane tiesiog varo į neviltį. Visu tuo geru naudojuosi tik tiek, kiek man yra būtina, ir kiekvieną kartą, kai reikia atnaujinti įrangą arba pasinaudoti kažkokia dar nepažįstama tų daiktų funkcija, man beveik išrasoja kakta ir baimė pakerta kojas. Šituo klausimu aš jaučiuosi visiškas senolis, čia yra mano Achilo kulnas.  

O, pavyzdžiui, mano brolis, nors yra gerokai vyresnis už mane, domisi visomis tomis technologijomis, seka naujienas ir jam viską reikia išbandyti kuo greičiau. Aš dar klausydavausi kasečių, kai jis jau turėjo kompaktinius diskus įrašinėjantį grotuvą. Aš dar tik kaupiausi pereiti prie išmaniojo telefono, kai jis jau nešiojo išmaniąją apyrankę. Ir aš dar turbūt į feisbuką nuotraukos nemokėjau įkelti, o jis jau Švedijoje nufotografuodavo kokį vaizdelį, ir jo telefonas automatiškai visas nuotraukas sumesdavo į jo namų kompiuterį Lietuvoje. Čia tai man iš viso buvo kosmosas ir, tiesą sakant, vis dar tebėra.

Bet kita vertus – aš, pavyzdžiui, be jokio streso galiu pakeisti gyvenamą vietą. Tą pačią minutę galiu susidėti daiktus ir išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Psichologai sako, kad kai kuriems žmonėms kraustymasis sukelia stresą, prilygstantį artimo žmogaus mirčiai, o man – nieko, jokio streso. Netgi atvirkščiai: aš mėgausiuosi mintimis apie „naują startą“, ir ko jau ko, bet sentimentų lagamino tai tikrai su savim nesivešiu. Sakau tai drąsiai, nes taip buvo ir tada, kai iš tėvų namų išvažiavau į Kauną, ir kai po to krausčiausi į Vilnių, o dar vėliau – kai buvau išsikomandiravęs į Ukmergę, į Šėtą ar net kai per vieną dieną turėjau susiruošti kelionei į Švediją.

[quote author=“V. V. Kuprys“]Jūs galite piktintis pokyčiais, galite jiems priešintis ar bandyti nuo jų pasislėpti, bet jie vis tiek ateis į jūsų kiemą. Jei reikės, tai ir buldozeriu atvažiuos.[/quote]

Užtat ir sakau, kad ne visus vienodai permainos veikia, ir ne visus – tose pačiose gyvenimo srityse. Bet žinote ką per savo permainų nestokojantį gyvenimą esu atradęs? Ogi kad norite jūs to, ar nenorite, bet permainos vis tiek ateis.

Jūs galite piktintis pokyčiais, galite jiems priešintis ar bandyti nuo jų pasislėpti, bet jie vis tiek ateis į jūsų kiemą. Jei reikės, tai ir buldozeriu atvažiuos. Ir jūs prie jų arba prisitaikysite patys, arba jus privers prisitaikyti. Kito kelio nėra, nes pasaulis nuolat juda pirmyn, ir jūs iš jo neišlipsite kada panorėję.

Ir tai nėra kažkoks didis blogis, kaip kad gali pasirodyti po tokių grėsmingai skambančių žodžių. Nes permainos, kad ir kaip ten bebūtų, dažniausiai išeina tik į gera. Jeigu jūs manęs dabar paklaustumėt, ar aš norėčiau grįžti prie seno modelio telefono (be interneto) arba, pavyzdžiui, į mano kompiuterį pasiūlytumėte įdiegti kokią dešimtojo dešimtmečio programinę įrangą (net nežinau, ar tokia buvo), tai aš tik pridėčiau pirštą prie smilkinio ir pasukiočiau. Net turint galvoje, kad taip nemėgstu naujų dalykų šitoje srityje, aš aišku, nieku gyvu neatsisakyčiau to, kas yra žymiai patogiau ir geriau!

Prisimenu, kaip Andrius Mamontovas kažkada guodėsi, kad kiekvienas naujas jo albumas (dar nuo legendinės grupės „Fojė“ laikų) būdavo sutinkamas su didžiausiu priešiškumu. Visi iškart pranašaudavo jam karjeros pabaigą ir sakydavo, kad jau šitas darbas tai net ištikimiausiems gerbėjams nebepatiks.

Bet kažkodėl tas albumas visada būdavo sėkmingai išperkamas, Ir A. Mamontovas vėl išleisdavo naują rinkinį. Ir tada vėl visi sakydavo, kad šis naujasis jo darbas yra nieko vertas, bet dabar jau lygindavo jį su anuo ankstesniuoju. Kuris, pasirodo, staiga visiems pasidarydavo praktiškai šedevras!

Man šita istorija yra gryniausias pavyzdys, kaip mes visi kartais nenorime priimti to, kas yra nauja ir mums dar neįprasta. Bet kai su tuo naujumu kažkiek apsiprantame ir imame žiūrėti į jį kaip į savaime suprantamą dalyką, tai net nebeprisimename, kaip viskas buvo anksčiau.    

Žinot, pasaulis šiuo metu yra geresnė vieta gyventi nei kad buvo bet kada iki šiol. Taip, mes turime daugybę problemų, mes nesame tobuli ir gyvenimas dažniausiai nėra teisingas. Bet visgi jis yra nuostabus, ir gyvename mes geriau, negu bet kas iki mūsų. Dar niekada nebuvo taip lengva susisiekti su savo artimaisiais, niekada nebuvo taip paprasta nukeliauti į kitą šalį ar į kitą žemyną, niekada nebuvo taip lengva uždirbti pinigus ir gerovę, niekada negyvenome taip ilgai ir tokie sveiki, kaip dabar. Niekas iki mūsų neturėjo tiek ir tokių galimybių, kaip mes. Ir mes tik patys to nepastebim ir nesuprantam.

Pasaulis nestovi vietoje, broliai ir seserys – ir tai yra geriausia jo savybė. Mėgaukimės tuo ir pasitikime visa, ką mums atneš ateitis.