Ar turčiai yra absoliutus blogis?

Paseksiu jums pasaką, mano mieli skaitytojai, kuri bus ne šiaip sau kažkokia pasakaitė prieš miegą, o visa ilgiausia istorija apie tris vyrus, atsibeldusius į Kėdainių kraštą laimės ieškoti. Nors visi trys šios pasakos veikėjai yra išgalvoti, kažkurio iš jų vietoje jūs netikėtai galite atpažinti save. Tad nenustebkite, jeigu taip ir atsitiks – toks ir yra šios pasakos-nepasakos tikslas.

Taigi, prieš kokius dešimtį metų į Kėdainius atsikraustė trys panašaus amžiaus vyrukai, ir įsikūrė visi trys dviejų aukštų name kažkur Šėtos (o gal Krakių?..) pakraštyje. Visą viršutinįjį namo aukštą užėmė Marius, kuris jau buvo „ženotas“ ir kuriam su žmonele, savaime suprantama, reikėjo didžiausio buto. O dviejuose perpus mažesniuose pirmojo aukšto butukuose įsikūrė Jurgis ir Rimas – tokie labai viens į kitą panašūs tipeliai: abu tokie smulkoki ir iš pažiūros abu truputėlį plevėsos.

Jurgis buvo baigęs pedagogikos studijas, tad vietinėje mokykloje ėmėsi dėstyti muziką. Marius, kuris iš jų trijų buvo rimčiausias ir labiausiai susitupėjęs, vietinėje lentpjūvėje iškart gavo pamainos viršininko ir produkcijos vadybininko vietą, mat sunkaus darbo niekada nesibaidė ir turėjo šiokios tokios patirties: nuo vaikystės visas vasaras dirbdavo su savo tėvu kaip dailidės padėjėjas, tad bent jau plaktuką mokėjo laikyti.

O sunkiausiai su darbais sekėsi Rimui, nes jis, tiesą sakant, nelabai ir žinojo, ko gyvenime norėtų imtis. Mėnesį padirbo pas vieną ūkininką, mėnesį – pas kitą, tada žiemą pratūnojo mokyklos katilinėje krosnis kūrendamas ir sargaudamas, paskui vėl niekur nedirbo…

Taip turbūt būtų ir blaškęsis, jei ne Marius, kuris parsikvietė savo naujai iškeptą kaimynėlį dirbti kartu į lentpjūvę. Čia atlyginimas buvo kiek padoresnis nei ankstesniuose darbuose, ir Rimas nusprendė, kad kažko geriau provincijoj vargu ar besuras. Tad ir pasiliko čia kalti padėklų bei prireikus pagelbėti Mariui.  

Neverta nė sakyti, kad jau pačioj pradžioj visi trys uždirbdavo nevienodai. Marius gaudavo 800 eurų fiksuotą atlyginimą. Maža to – kai lentpjūvė vėluodavo su užsakymais, jis stodavo į vieną gretą su vyrais kalti padėklų. O kadangi tikrai šauniai darbavosi plaktuku, tai beveik kiekvieną mėnesį dar užkaldavo po gerus keturis šimtus už sukaltų padėklų kiekį. Provincijos masteliais tai buvo beveik nesuvokiami pinigai, ir Marius su žmonele gana greitai atkuto.

Žinoma, pirmiausiai susitvarkė namus: apšiltino stogą, įsirengė palėpę su stoglangiais (bus vaikų kambarys, kai sulauks šeimos pagausėjimo), išsidažė sienas ir visą butą apsistatė naujais baldais. Ne viskam pinigų vienu ypu užteko, tad kai ką ėmė išsimokėtinai – pavyzdžiui, milžinišką televizorių per pusę sienos, amerikietišką dulkių siurblį, skalbyklę, viryklę, energiją tausojantį šaldytuvą ir dar šį bei tą. Be abejo, dar ir automobilį apynaujį… Irgi lizingu. Juk visi žmonės taip daro, tiesa?

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Provincijos masteliais tai buvo beveik nesuvokiami pinigai, ir Marius su žmonele gana greitai atkuto.[/quote] 

Rimas, be abejo, lentpjūvėje uždirbdavo kiek mažiau – tik 600 europietiškųjų. Galbūt būtų galėjęs uždirbti daugiau, bet kadangi didelės meilės tokiam darbui nejuto, tai niekada nepasilikdavo padirbėti viršvalandžių, ir apskritai per daug nesistengė daryti to, ko iš jo nereikalaudavo.  

Ir jeigu atvirai, tai jam viengungiui tų pinigų pragyvenimui būtų visiškai pakakę, jei tik ne viena problemytė. Baisiai jau tam mūsų Rimukui pavydu buvo, kad jo kaimynas ir prietelius Marius kur kas geriau už jį gyvena, nors vos ne tokį patį darbą kaip ir jis dirba. Todėl Rimas visaip kaip stengėsi neatsilikti nuo savo viršininko, o kur įmanoma – tai dar ir jį pranokti.

Kai Marius įsirengė palėpę, tai Rimas bent jau balkonėlį įsistiklino. Kai Marius parsivežė prabangų televizorių, tai Rimas pasirūpino visą namų kino sistemą įsigyti. O kai Marius su žmona vasarą išvažiuoja savaitei prie jūros, tai Rimas ima dvi savaites atostogų ir skrenda į Turkiją, o grįžęs dar kurį laiką stengiasi po kiemą vaikščioti be marškinių – kad Mariaus žmona per langus matytų jo įspūdingą turkišką įdegį.

Bet štai kai Marius parsivarė savo gražutėlį automobilį, tai Rimas galutinai pasiuto. Tris dienas vaikščiojo kaip nesavas ir iš padilbų dėbčiojo į savo viršininką, o trečią nemigos naktį nusprendė: trūks plyš, bet ir jam reikia naujų ratų!

Tad nieko nelaukęs kitą rytą aplėkė miestelį ir iš pusės kaimynų prisiskolino pinigų, tada dar susiveikė porą greitųjų kreditų, sėdo prie interneto… Ir po kelių dienų parsivarė naujutėlaitį džipą, ką tik iš salono. Tada jau atvipo Mariaus žandikaulis: kur tai matyta, kad paprastas jo darbuotojas važinėtų su geresne mašina negu jo viršininkas!..

Ir tik vienas Jurgis nelabai domėjosi kaimynų gyvenimo būdu, nes buvo per daug užsiėmęs. Mat mokykloje už devynias savaitines pamokas ir būrelį jis tegaudavo minimumą, todėl nuolat turėjo sukti galvą, kaip užsidirbti papildomai.

Pirmiausia jis įsitaisė du vakarus per savaitę savanoriauti vietinėje senelių prieglaudoje, kur su senjorais dainuodavo liaudies dainas ir tiesiog bendraudavo. Senelių namų personalas pastebėjo, jog po užsiėmimų su Jurgiu prieglaudos gyventojai būdavo pastebimai giedresnės nuotaikos, todėl surado Jurgiui pusę etato, kad už tuos vakarus bent jau kažkiek būtų atlyginta.

Dar Jurgis turėjo porą mokinių, kuriuos privačiai mokydavo brazdinti gitara, o penktadieniais įsitaisė groti viename restorane Kėdainiuose. Vasarą, kai mokiniai atostogauja, Jurgis su kolega iš Ukmergės pradėjo koncertuoti visokiuose renginiuose ir vestuvėse, o kadangi turėjo neblogą galvą ir buvo pakankamai apsiskaitęs, tai be visų muzikinių veiklų, dar pradėjo kas savaitę rašyti ir į „Rinkos aikštę“.

Ir ką jūs manot? Nors už visus šituos papildomus darbelius atskirai paėmus pinigėliai buvo gana kuklūs, bet bendroj sumoj per mėnesį susidarydavo visai nemažai – vidutiniškai po 1 200 eurų. O jei geresnis mėnuo pasitaikydavo ir daugiau pakoncertuoti užsakymų gaudavo, tai nesunkiai net ir pusantro tūkstančio perlipdavo.

Tiesa, ir suktis reikėdavo daug. Dienos prabėgdavo neįtikėtinai greitai, belakstant iš darbo į darbą dažnai pamiršdavo ir pavalgyti, o straipsnius laikraščiui dažniausiai tekdavo rašyti naktimis. Savaitgaliais, kai kiti žmonės poilsiauja, Jurgis grodavo, tad greitai beveik pamiršo, kas yra pramogos, poilsis ir vakarėliai.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Dienos prabėgdavo neįtikėtinai greitai, belakstant iš darbo į darbą dažnai pamiršdavo ir pavalgyti, o straipsnius laikraščiui dažniausiai tekdavo rašyti naktimis. Savaitgaliais, kai kiti žmonės poilsiauja, Jurgis grodavo, tad greitai beveik pamiršo, kas yra pramogos, poilsis ir vakarėliai.[/quote]

Bet tai niekis, Jurgis dėl to per daug nepergyveno. Netgi atvirkščiai – įžvelgė tame šiokią tokią naudą: tuos pinigus, kuriuos būtų išleidęs pramogoms, jis paprasčiausiai sutaupydavo. Ir apskritai sunkiai uždirbtų pinigų veltui stengėsi nešvaistyti: kiekvieną didesnį pirkinį gerai apgalvodavo ir stengdavosi jam sutaupyti, o ne pirkti išsimokėtinai.

Protingai ir gana kukliai (nors tikrai nepasakytum, kad vargingai) gyvendamas Jurgis sugebėdavo sutaupyti net du trečdalius visų pajamų, todėl netrukus sukaupė pakankamą sumą ir nusprendė ją investuoti.

Pirmiausiai įsigijo neblogą garso įrangą, su kuria galėjo groti renginiuose ir vestuvėse, o kai pats nekoncertuodavo, tai tą pačią aparatūrą išnuomodavo savo kolegoms muzikantams – taip pinigai po truputėlį ėmė kapsėti net ir tada, kai pats Jurgis nedirbdavo. Kitą dalį pinigų pasidėjo į investicinį fondą, kad augtų procentai, tada šiek tiek investavo į ir į pačią muziką – įrašė keletą dainų ir nufilmavo porą muzikinių videoklipų, kuriuos paskelbus internete ne tik padaugėjo užsakymų koncertuoti, bet dar ir pradėjo kapsėti centukai už jų peržiūras.

Po kiek laiko ir dar po kelių tokių teisingų sprendimų Jurgis būtų galėjęs gerą dešimtmetį apskritai nebedirbti, o gyventi tik iš to, ką yra sukaupęs ir ką jam uždirba investuoti pinigai. Ir Rimas su Mariumi net šiek tiek sutriko, kai vieną rytą Jurgis pasibeldė į jų duris ir pasiūlė bendromis jėgomis susitvarkyti aplinką: iškloti kiemą trinkelėm, atnaujinti tvorą ir gal net sodelį kitoj namo pusėj pasisodinti. Tarpusavio lenktynėse galvas pametę kaimynai kelis vakarus iš eilės ėjo pas Jurgį derinti bendro projekto. Ir netrukus patyrė, kad Jurgis velniškai gerai gyvena – kur kas geriau, negu juodu kartu sudėjus…    

Galų gale vyrai sukirto rankom, pasamdė darbininkus ir po mėnesio kito aplinkos sutvarkymo projektas buvo įgyvendintas. Teliko tik apmokėti sąskaitą, kurią darbininkai išrašė: 3 000 eurų. Vyrai vėl susiėjo pas Jurgį, ir šis, žinoma, be žodžių trečdalį sumos paklojo ant stalo.

Marius, kuris buvo solidžiausias ir rimčiausias iš jų, ėmė krapštyti ausį ir muistytis, nes tūkstantis eurų nors ir nėra pasaulio pabaiga, bet vis tik – nemaži pinigai, su kuriais nelengva atsisveikinti.

Bet užvis labiausiai visus nustebino Rimas, kuris netikėtai pratrūko, kad apskritai nemokės nė cento! O ir kodėl jis turėtų mokėti?! Visas šis projektas buvo Jurgio sumanytas, tai jis tegul ir moka!

Rimas pasidomėjo ir dabar puikiai žino, kad Jurgis turi pinigų kaip šieno! Ir jeigu jis taip nori pasirodyti, kad gerai gyvena, tai tegul ir moka už viską vienas, o Rimas nieko nemokės, nes jis net neturi iš ko mokėti!

Jurgis, savaime suprantama, sėdėjo žado netekęs, bet užvis įdomiausia, kad staiga ir Mariaus galvoje ėmė rastis keistos mintys. Iš vienos pusės – jis puikiai suprato, kad Rimo požiūris yra neteisingas, ir kad visi trys kaimynai turėtų mokėti po lygiai. Bet iš kitos pusės… Jei jis pritartų Rimui, tai ir jam nereikėtų atsisveikinti su savuoju tūkstančiu…

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Ir štai čia, mano mielieji skaitytojai, atsitiko labai keistas dalykas. Po didelių ginčų ir diskusijų viskas baigėsi tuo, kad Jurgis už viską turėjo sumokėti pats vienas.[/quote]

Ir štai čia, mano mielieji skaitytojai, atsitiko labai keistas dalykas. Po didelių ginčų ir diskusijų viskas baigėsi tuo, kad Jurgis už viską turėjo sumokėti pats vienas. Ne, ne dėl to, kad jam gražios aplinkos reikėjo labiausiai iš visų trijų. Ir net ne dėl to, kad jis turi daugiausiai pinigų… Jis sumokėjo dėl to, kad dirbo daugiausiai ir gyveno kukliausiai. O štai jo kaimynai, norėję gyventi gerai, iki šiol vis dar moka paskolas ir kreditus…

Dar ir šiandien tie trys vyrai gyvena Šėtos, o gal Krakių pakraštyje. Jurgis toliau dirba kaip dirbęs penkiolika darbų. Marius su žmonele susilaukė vaikų, o mašiną pardavė dar net neišsimokėję visų skolų – tam, kad galėtų nusipirkti geresnę už Rimo.

O Rimas vis dar nemėgsta savo darbo ir vis dar iki kaklo yra paskendęs skolose. Bet dabar jis labai gerai sutaria su Mariumi, nes abu dabar turi bendrą priešą – t. y. Jurgį, kuris, jų nuomone, neaiškiais būdais, bet neabejotinai „nešvariais“, susikrovė sau turtą, dėl ko yra baisiai pasipūtęs, ir, užuot padėjęs savo kaimynams, su jais net nenori leistis į kalbas…