Ar mokesčių reforma bus naudinga eiliniam gyventojui?

Nuolat domiuosi ekonomikos naujienomis, todėl pro mano akis neprasprūdo ir informacija apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pristatytą mokesčių pertvarkos planą.

Siūlomi mokesčių pakeitimai, jeigu juos pavyks įgyvendinti, palies įvairias visuomenės grupes: šiek tiek palengvins mokestinę naštą mažiausiai uždirbantiems asmenims, truputį supaprastins mokesčių administravimą, galbūt turės įtakos ir verslumo didėjimui. Tačiau ar to pakanka?

Pajamos padidės dešimčia eurų

Pradėkime nuo planuojamų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) pasikeitimų. GPM taikomas šalyje gyvenantiems ir gaunantiems tam tikras pajamas gyventojams. Juo apmokestinamos beveik visos fizinių asmenų (tiek nuolatinių, tiek ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų) uždirbtos piniginės pajamos: darbo užmokestis, kapitalo pajamos ir kt. Vyriausybė planuoja neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD) padidinti iki minimalios algos dydžio (šiuo metu ji siekia 380 eurų).

Padidinus MPD iki 380 eurų, darbuotojams, kurie gauna minimalią algą, nereikės mokėti gyventojų pajamų mokesčio. Šis pakeitimas asmenų, uždirbančių minimalią algą ir neauginančių vaikų, piniginę papildys apie 10 eurų per mėnesį. Tokiu būdu didės mokesčių progresyvumas ir sumažės mokestinė našta mažiausiai uždirbantiems gyventojams.

Be abejo, tai įgalins padidinti tokių asmenų vartojimo išlaidas, tačiau „esminio persilaužimo“ tikriausiai nebus.

GPM įstatymas jau keistas pusšimtį kartų

Be to, kažkodėl niekas nekalba apie tai, kas kompensuos dėl šių pakeitimų negautas savivaldybių biudžetų lėšas, nes praėjusiais metais minimalią ar mažesnę algą gavo maždaug penktadalis mūsų šalies gyventojų. Ypač ši problema aštri rajoninėse savivaldybėse.

Kai kurių ekonomistų vertinimu, jeigu bus patvirtinti minėti GPM pakeitimai, savivaldybės bus suinteresuotos kurti tokias darbo vietas, kur gyventojai uždirbtų žymiai daugiau, nei minimalų atlyginimą. Tačiau ar savivaldybės kuria darbo vietas? Ne. Tai daro verslininkai.

Šiuo aspektu savivaldybių įtaka yra gana ribota – jos gali daryti įtaką tik kai kurių mokesčių dydžiui (pvz., nekilnojamojo turto ar žemės), skatinti kovą prieš šešėlinę ekonomiką, supaprastinti įvairių leidimų išdavimo tvarką ar trumpinti jų išdavimo terminus.

O gal šie Vyriausybės siūlomi pakeitimai padės sumažinti migracijos mastus? Vargu, nes emigruoja ne tik mažus atlyginimus gaunantys žmonės.

Mano nuomone, didžiausia mūsų šalies mokesčių sistemos problema ne mokesčių bazė ar jų tarifų dydis, o tai, kad mokesčių sistema yra nuolat keičiama, t. y. „reformuojama“. Štai vien Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas per pastaruosius penkiolika metų buvo koreguotas daugiau nei pusšimtį kartų. Dažna mokesčių įstatymų ir su jais susijusių poįstatyminių aktų kaita, įstatyminių nuostatų sudėtingumas, įvairios išimtys didina mokesčių administravimo naštą tiek verslininkams, tiek ir mokesčių administratoriams.

Kas būtų, jeigu būtų…

Pabandysiu pafantazuoti: gal reikėtų visai panaikinti gyventojų pajamų mokestį, kuris sudaro tik mažiau nei dešimtadalį visų Lietuvoje sumokamų mokesčių ir kurio administravimas yra gana brangus? Atsisakius šio mokesčio, neliktų „vokelių“ problemos, būtų paprastesnis mokesčių administravimas. Tikėtina, kad toks žingsnis ne tik padidintų vartojimą, bet ir išgarsintų mūsų šalį visoje Europoje, o gal ir pasaulyje, bei padidintų patrauklumą investicijoms. Tačiau neapmokestinti pajamų mokesčiu savo gyventojų gali tik labai turtingos valstybės.

Lietuva, negalėdama pasigirti savo gamtiniais resursais, tokios prabangos, aišku, negalės sau leisti. Juo labiau kad didžioji dalis GPM atitenka savivaldybėms, tad jos netektų pagrindinio savo biudžeto pajamų šaltinio. Tačiau galbūt įmanoma GPM tarifą sumažinti, o netektis dėl šio tarifo sumažinimo kompensuoti kitais mokesčiais, pvz., didinti vartojimo (PVM) ir turto mokesčius, kas leistų neišbalansuoti mūsų valstybės finansų sistemos?

Tačiau, kaip teigia Rūta Vainienė Ekonomikos terminų žodyne, „vartojimo mokesčiai yra regresyvūs gerovės atžvilgiu – nors jų tarifas yra visiems vienodas, didesnes pajamas gaunantiems asmenims šis mokestis yra palyginti mažesnis“. Taigi, nors GPM tarifų mažinimo politika leistų efektyviau spręsti mūsų šalies demografines problemas bei, tikėtina, didintų užsienio investicijas, tai vargu ar bus priimtina nemažai daliai mūsų politikų, pasisakančių už progresinę mokesčių sistemą.

Nesu šalininkas pertvarkų, skatinančių „priklausomybę nuo pašalpų“

Sveikintinas dalykas numatomame mokesčių pertvarkos plane yra tai, kad siūloma atsisakyti papildomo 200 eurų neapmokestinamojo pajamų dydžio, taikomo vaikus auginantiems asmenims, o vietoj to taikyti tiesiogines 30 eurų dydžio išmokas, kurias gautų kiekviena vaiką auginanti šeima.

Kaip teigia „Swedbanko“ vyr. ekonomistas N. Mačiulis, „žymiai paprasčiau sumokėti kažkokią fiksuotą sumą visiems, negu bandyti aiškintis, kuriam čia dar reikia, o kuriam ne“. Tačiau esminio palengvinimo vaiką auginantys tėvai nepajus: didžioji jų dalis minėtą sumą dabar gauna prisitaikydami papildomą NPD. Taigi, ši priemonė iš dalies sumažins administravimo naštą ir galbūt bus viena iš priemonių, skatinanti gimstamumo didėjimą, tačiau, manyčiau, tikrai ne esminė. Sakysite, jog kai kurios moterys gimdo tik tam, kad gautų išmokas už vaikus. Be abejo, tikrai yra šeimų, gyvenančių „iš vaiko pinigų“. Tačiau aš niekada nebuvau šalininkas tokių pertvarkų, kurios skatina „priklausomybę nuo pašalpų“, net jeigu tai didina gimstamumą. Bet kokia reforma pirmiausia turėtų motyvuoti ir skatinti gyventojus daugiau dėmesio skirti išsilavinimui, specialybės įgijimui, pagaliau – darbo paieškai. Reikia rasti priemonių, kaip padidinti „vidurinės klasės“ gyventojų skaičių, o ne skatinti gyvenimą iš pašalpų.

Vyriausybės planuose numatoma koreguoti ir PVM tarifus: vietoj lengvatinių 5 proc. ir 9 proc. siūloma nustatyti 5 proc. ir 15 proc. Ne vienas ekonomistas kelia klausimą, kokie šių numatomų pakeitimų tikslai. Tarkime, PVM lengvata centralizuotai tiekiamam šildymui ir karštam vandeniui. Apie tai diskutuojama jau ne vienerius metus, šiemet lengvata buvo panaikinta, dabar vėl ketinama ją grąžinti. Tiesa, jau ne 9 proc., o 15 proc. Kas tai – kompromisas, siekiant susitarimų su kitomis partijomis, ar vis tik rūpinimasis mūsų šalies gyventojais? Panaši situacija ir dėl kitų numatomų PVM lengvatų – apgyvendinimo paslaugoms, nekompensuojamiems receptiniams vaistams, transporto paslaugoms, knygoms ir kt. Vyriausybė buvo prakalbusi ir apie pagrindinio PVM tarifo „sugrąžinimą“ iki 18 proc. Tikėtina, kad toks žingsnis būtų naudingas Lietuvai konkurencingumo prasme, tačiau tam reikalinga politinė valia.

Pokyčiai, skatinatys žmonių  verslumą

Bet grįžkime prie kitų siūlomos mokesčių reformos sričių. Ne vienerius metus Lietuvoje diskutuojama apie verslumo skatinimą, tačiau iki šiol dažniausiai buvo apsiribojama pasiūlymais naudotis Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, skirtomis ketinantiems pradėti verslą asmenims, ekonominės veiklos plėtrai ir kt. Kai kurios savivaldybės, tarp jų ir Kėdainių, jau daug metų taip pat teikia paramą smulkiajam verslui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti verslumą, investuoti į naujas technologijas bei kurti naujas darbo vietas, planuoja suteikti pelno mokesčio lengvatas investicijoms į mokslinius tyrimus bei naujas technologijas. Įmonės, investuojančios į technologijų atsinaujinimą, apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis galėtų susimažinti iki 100 procentų. Tai tikrai teigiamas dalykas, nes sudarys geresnes sąlygas verslininkams konkuruoti sparčiai besikeičiančiose rinkose, skatins steigti naujas darbo vietas. Jeigu mūsų šalis taptų aukštų technologijų šalimi, bent iš dalies išsispręstų daugybė problemų, pradedant skurdo mažinimu, baigiant emigracija.

Rudenį tikriausiai pamatysime, ar šiuos ir kitus Vyriausybės pasiūlymus patvirtins Seimas. Jeigu ir taip, ar šiuos pasikeitimus pajaus eilinis žmogus? Ar verta dabar laužyti ietis dėl, sakyčiau, kosmetinių pakeitimų? Manau, kad reikia  geriau įvertinti visas rizikas, aptarti visas alternatyvas, ir imtis iš esmės radikalesnių sprendimų, kurie duotų akivaizdų rezultatą.