Ar Kėdainių krašto žvejys vertas tik draudimų?

Pastaruoju metu žiniasklaidoje mirga antraštės apie naujas, gerokai griežtesnes žvejybos taisykles vidaus vandenyse, siekiant apsaugoti kai kurių plėšriųjų žuvų ir lietuviškųjų plačiažnyplių vėžių išteklius. Papildomiems suvaržymams pritariu, tuo pačiu noriu pabrėžti, kad neketinu nei politikuoti, nei tvenkinių nuomotis, o daug metų „sergu liga“, nuo kurios gydymosi atsisakau. Ši „liga“ – žvejyba.

Manau, kad suvaržymų bus mažiau tik tuomet, kai pasikeis mūsų sąmonė, pakils žmonių pragyvenimo lygis. Žodžiu, kažkada šiek tiek vėliau, bet jau judame ta kryptimi. Tačiau, mano asmenine ir daugelio žvejų, su kuriais tenka nuolat bendrauti, nuomone, viena iš svarbiausių žvejų organizacijų arba apskritai nejuda, arba savo tempais neaplenktų net atbulai einančio vėžlio. Be jokios abejonės, kalbu apie Medžiotojų ir žvejų draugiją (MŽD).

Niekada nebus progreso be kritikos, sveikos, pamatuotos, nesuasmenintos, juolab, kad ir būdami šios organizacijos nariais, matyt, savalaikiai aiškiai savo nuomonės nepareiškėme, o dabar turime tai, ką turime.

Greta eilinio straipsnio apie paminėtus taisyklių pakeitimus teko pastebėti ir mūsų kraštiečio, Lietuvos MŽD pirmininko nuotrauką, kuris šias pareigas užima tik nuo šių metų balandžio mėnesio, ir, kaip parašyta po nuotrauka, pirmininkas tokiems pakeitimams, o tiksliau – naujiems draudimams, pritaria. Ir gerai daro, kad pritaria. Vėl grįžtu prie to, kad mintys ne apie tai, kas kam pritaria, o apie tai, ko yra vertas šiuolaikinis žvejys, plačiąja prasme gamtos mylėtojas, nesvarbu kokio krašto, kokiai organizacijai priklausantis ar esantis tos pačios MŽD narys, pavyzdžiui, nuo 20 amžiaus 9 dešimtmečio.

Pagal oficialią statistiką MŽD Kėdainių skyrius vienija 1 tūkst. 96 žvejus. MŽD veiklos principas yra labai paprastas: ši draugija iš Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriaus, paprasčiau tariant – iš valstybės, nuomojasi vandens telkinius. Valstybė yra nuomotojas, o MŽD – nuomininkas. Bent jau taip oficialiai skamba, kol… nepamatai tikros vandens telkinių nuomos kainos.

MŽD Kėdainių skyrius už 997 ha nuomojamų vandens telkinių per metus valstybei sumoka 516 eurų. Ši suma – už visus 997 ha. Ir su tais tvenkiniais, paprastai kalbant, žvejų organizacija (MŽD) daro viską, kad žvejui, gamtos žmogui, būtų viskas kuo geriau patogiau ir t.t. Žodžiu, bent jau taip turėtų būti.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo per 29 metus Lietuvoje sutvarkyti keliai, restauruoti pastatai, nauji prekybos centrai ir t.t., o prie tų nuomojamų draugijos ar valstybinių užtvankų (ežerų Kėdainiuose praktiškai nėra, tik keli smulkūs), realiai niekas taip ir nepasikeitė. Neatsirado nei vienos pavėsinės, suoliukų, privažiavimų, aikštelių, informacinių stendų apie tvenkinį, jo fauną, leidimų įsigijimą, įžuvinimą, valčių nuleidimo vietas ir t.t. Tiesiai šviesiai sakant, ta MŽD organizacija ir jos skyriai primena sovietinio tipo organizacijas: vadovai yra neveiklūs, jie matomi tik vieną kartą – kai žvejui pratęsiamas leidimas.

Tai kyla klausimas: kas turi imtis iniciatyvos – ar tvenkinių nuomotojai (valstybė) ar nuomininkai (MŽD)?

Tokia situacija neskatina rekreacijos mūsų pramoniniame ir žemės ūkio rajone, aktyvaus poilsio, neskatina atvykstamo turizmo, kitų rajonų žvejai pas mus nevažiuoja, nes nėra kur privažiuoti su šiuolaikinėmis valtimis. Buvusios valčių nuleidimo vietos apaugusios krūmais arba privažiavimai prie jų driekiasi per privatizuotus laukus.

Mano nuomone, Kėdainių žvejai yra įkaitai neveiksnios Medžiotojų ir žvejų draugijos (kaip vandens telkinių nuomininko) ir valstybės (kaip nuomotojo).

[quote author=“Aut. past.“]Mūsų krašto gamtos mylėtojai, o ypač žvejai, yra įkaitai tų įstaigų ir organizacijų, kurios turėjo pasikeisti iš esmės, būti patrauklios kiekvienam kėdainiečiui ar miesto svečiui.[/quote]

Kyla klausimas, kam stengtis, jei vandenų nuomos kaina yra juokinga, nuomos sutartis bus pratęsta dar neaišku kiek metų. Pabandykite bet kuris iniciatyvus žmogus už tokią kainą išsinuomoti tokį tvenkinį. Misija neįmanoma.

Geri panašios veiklos pavyzdžiai – vandenis išsinuomoję žvejų būreliai Skandinavijos šalyse. Gerų pavyzdžių pilna ir Lietuvoje. Nuvykite prie Kupiškio marių, Ilgio, Vabalių ežerų ir pamatysite, kad vanduo turi šeimininką, aplinka sutvarkyta, būrelis kontroliuoja ir tikrina žvejus, žiūrima ar laikomasi taisyklių, tvarkos kranto zonoje.

Kokia nauda valstybei vandens telkinius nuomoti draugijai?

Čia labiau galioja senos, nuo TSRS laikų likusios tradicijos. Atrodo, kad tik taip ir turi būti – atidavei beveik už dyką draugijai vandenis ir viskas, tuo pačiu ir atsakomybės nebėra. O iš tiesų viską reikėtų paskaičiuoti.

Pinigais neišmatuojamas žmonių poilsis, šiuolaikiška, moderniai sutvarkyta aplinka, tačiau skaičiuojant eurais, ar ta kaina adekvati, ar jei būtų nuomos aukcionai, vieši konkursai ar kažkas tokio, ar ne daugiau valstybė, savivaldybė ir jos gyventojai laimėtų? Ir ne vien pinigais.

O kodėl vandens telkinių nuomos sąlygose nėra įtraukta apie tai, ką jau minėjau: aplinkos sutvarkymas, aikštelių įrengimas ir t.t. Prie kiekvieno tvenkinio privalo būti visa informacija, aikštelės pastatyti automobiliams, pavėsinės. Čia ne prabanga šiais laikais, bet būtinybė.

Emigracija vyksta ne tik dėl ilgesnio pinigo, o todėl, kad žmonės nori šiuolaikiško gyvenimo, tokio, kokio jie patys verti. Juk laikai keičiasi, žmogus nori jausti, kad tai, kas yra jo gyvenamojoje vietovėje, savivaldybėje, už tai, už ką jis moka mokesčius, perka leidimus žvejybai, yra kartu ir jo paties, tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Aš džiaugiuosi, kad savivaldybė remia sportą, bet kai paskaitau spaudoje, kad keliasdešimt krepšininkų ir futbolininkų turinčių komandų (iš kurių tik keli kraštiečiai žaidžia) programoms remti savivaldybė skiria beveik per 300 tūkst. eurų, o žiūrovų tiek į krepšinio, tiek į futbolo rungtynes susirenka maždaug tik po 800, o Medžiotojų ir žvejų draugijai, kuriai priklauso 1096 žvejai (o kur dar jų šeimų nariai, taip pat prisijungiantys prie žvejybos ir leidžiantys laisvalaikį kiekvieną savaitgalį gamtoje), pinigų iš savivaldybės biudžeto neskiriama visai, tai nebesinori ir kalbėti.

O ką kalbėti ir apie pačią draugiją, kuriai žvejai per metus moka 15 eurų nario mokestį.

Ši draugija iš žvejų minėtojo mokesčio surenka apie 15 000 eurų per metus. Mokestis skiriamas draugijos veiklai: apie 6 800 eurų skiriami žuvininko išlaikymui, apie 300 – įžuvinimui, apie 400 – sportinės žūklės varžyboms, apie 1000 eurų – tvenkinių priežiūrai, į kurią įeina ir MŽD transporto išlaikymas bei kuro sąnaudos, apie 2 000 eurų skiriami pastato išlaikymui, komunaliniams mokesčiams ir buhalterio išlaikymui, likusieji pinigai – kitoms būtinosioms išlaidoms.

Kodėl sportas remiamas, o žūklė, nors tai yra ir sportas, ir geras laisvalaikio praleidimo būdas, ne? Kodėl mes turime važiuoti žvejoti į Latviją, Švediją, dažnai tikrai ne dėl žuvies kiekio, bet dėl elementarios, patogesnės tvarkos.

Pati draugija nuskurusi, manau neturi nei materialių, nei žmogiškų resursų. Žmonės neiniciatyvūs, struktūra, valdymas – neefektyvus. Kiekvienais metais pasakojama ta pati istorija, tiek ir tiek karpių kažkur įleido ir t.t.

Dabar žvejams jau reikia daugiau aiškumo, daugiau komforto, atsakomybės ir kontrolės.

Su tiek žuvingų užtvankų Kėdainiai seniai galėjo būti legenda tarp Lietuvos ir užsienio žvejų. Daug kur kūrėsi taip vadinami „Žvejų rojai“, kur telkiniai įžuvinami žymiai rimčiau, priežiūra rimtesnė ir visiškai nesvarbu tapo ten rojus ar netapo, bet bandymas buvo ir jis tęsiasi. O Kėdainiuose niekas nevyko.

Pati MŽD struktūra viską pasako. Realiai gyvenime tos dvi sritys – medžiotojų ir žvejų – nieko bendro neturi. Gal medžiotojų srityje ir geriau – yra rimti būreliai, ten dėl plotų pasipyksta, tačiau būreliai savo plotuose tvarkosi normaliai, o žūklės srityje yra visiška stagnacija ir senovė.

Trūko iniciatyvos ir iš valstybės, ir iš savivaldybės, nesvarbu kokia valdžia buvo.

Tokia ta Lietuva – nori 10 000 žiūrovų pamatyti kokybišką futbolą – nėra stadiono, nori daugiau kaip 1 000 Kėdainių rajono žvejų šiuolaikinės aplinkos, patogaus privažiavimo prie tvenkinio, bet vietoj to randa purvą, net šiukšliadėžių nėra…

Yra ir ne draugijos vandenys, taip vadinami valstybiniai – Nevėžio upė, ir kai kurie neišnuomoti tvenkiniai. Bet iki šiol ir jie nelabai rūpėjo savivaldybei. Tik dabar pradėta kalbėti ir realizuoti idėjas apie maudyklas. Tačiau tai – sezoninis reikalas ir labai trumpas, o žvejybos laikotarpis tęsiasi ištisus metus.

Yra daug ir neįgaliųjų žvejų. Gal kas galėtų atsakyti, kaip jiems su ratukais privažiuoti prie bet kurios Kėdainių užtvankos? Jiems užkirstas kelias į 743,900 ha vandens.

Norime jaunimą atitraukti nuo kompiuterių, skatinti aktyvų laisvalaikį. Gal kas nors galėtų per 28 metus prisiminti kokį mėgėjiškos žvejybos renginį, varžybas vaikams, jaunimui, šeimoms, kurį suorganizavo MŽD ar savivaldybė? Kaip skatinamas bendruomeniškumas šioje srityje?

Normalu, kad per 29 nepriklausomybės metus Lietuvoje neišsisprendė visos problemos, tačiau visur matyti teigiami pokyčiai – žmonės toliau keliauja, skaniau valgo, automobiliai geresni, tai normalu. Ne išimtis ir mūsų rajonas, tačiau mūsų krašto gamtos mylėtojai, o ypač žvejai, yra įkaitai tų įstaigų ir organizacijų, kurios turėjo pasikeisti iš esmės, būti patrauklios kiekvienam kėdainiečiui ar miesto svečiui.

Ar nesmagu būtų pamatyti didžiulius plakatus ties įvažiavimais į mūsų rajoną, kviečiančius aktyviai praleisti laisvalaikį gamtoje būtent Kėdainiuose?