Ar galime nesityčioti?
Prieš keletą savaičių publikuotame Jolantos Blažytės straipsnyje „Svarbu ugdyti stiprius ir patyčioms atsparius vaikus“ nagrinėjama labai svarbi ir aktuali vaikų patyčių problema. Patyčias patiria ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, tai rodo, kad mūsų visuomenė serga. Nestabdomos patyčios trikdo motyvaciją mokytis, pasitikėjimą savimi.
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, vengia bendrauti. Šios bėdos pradžia šeimoje, kartais vaikai gyvena suaugusiųjų gyvenimą. Šeimose yra daug bėdų, į kurias įtraukiami ir vaikai. Atėję į mokyklą vaikai atkartoja tėvų elgesį, manieras ir kalbą. Vaikai elgesio mokosi šeimoje ir jei tas elgesys šeimoje netinkamas, jo išmoksta ir vaikai.
Man atrodo, kad reikia dirbti su suaugusiais ir juos mokyti tinkamo elgesio su vaikais. Jei mokykloje sakoma, kad tyčiotis negražu, o namuose tėtis ir mama elgiasi kitaip, tai kuo vaikui tikėti ? Kartais tėvai diegia principą – akis už akį, duok atgal. Bet kaip tik neagresyvus atsakas agresyviam elgesiui padeda sumažinti patyčias. Skriaudikui reikėtų atsakyti – gal tu gali ką nors gero man pasakyti ar padėti. Nekreipti dėmesio į patyčias negalima, reikia kalbėtis, aiškintis priežastis. Patyčias galima įvardinti kaip priekabiavimą, užgauliojimą, ujimą, kabinėjimąsi, erzinimą, pažeminimą, niekinimą, skaudinimą, engimą.
Svarbiausios patyčios savybės apima tyčinius veiksmus, elgesys yra pasikartojantis, naudojama psichologinė ir fizinė prievarta. Kartais sakoma: „Aš tik pajuokavau, ko įsižeidei?“ Juokaujama – norint pasilinksminti, o tyčiojamasi – norint įskaudinti. Patiriamos ne tik tiesioginės patyčios, kai puolama atvirai, stumdoma, grasinama, bet ir netiesioginės, kai vaikas yra atstumiamas nuo grupės, ignoruojamas, su juo nebendraujama.
Labai skaudžios ir žodinės patyčios, kai vaikas skaudinamas žodžiais, pravardžiuojamas, gąsdinamas, ne tik žodžiu, bet ir elektroniniu paštu, telefonu. Vaikai patiria ir fizinių bausmių, kai jie yra stumdomi, kumščiuojami, atimami jų daiktai, drabužiai.
Kai skriaudėjas pasirenka auką, dažnai atsiranda šalininkų, kurie jį palaiko. Taip pat priekabiavimą skatina suaugusiųjų požiūrio stoka, nuostata, kad patyčios – tai nieko blogo nėra.
Mums labai trūksta tolerancijos ir mes dažnai manome, kad tolerancija nėra vertybė šeimoje, auklėjime, santykiuose. Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų vaikų, nemoka bendrauti. Tyčiojasi iš labai gabių, protingų, ramių, savęs nedemonstruojančių vaikų, nes jiems pavydima mokinių ir kitų dėmesio. Kitas niekinamas dėl konkurencijos, pavydima jam skiriamo dėmesio.
Jeigu mūsų santykiuose bus daugiau tolerancijos, pagarbos, meilės artimam žmogui, manau, patyčių būtų mažiau. Vaikai, kurie tyčiojosi iš savo bendraamžių, suaugę dažniau padaro nusikaltimus, turi problemų šeimoje, mažiau pasiekia gyvenime. Svarbiausia, kaip rašo ponia Jolanta, „pirmiausia – netrukdyti vaikams augti ir mylėti juos su visais trūkumais“.
Ona Šulcienė, Kauno visuomenės sveikatos centro Kėdainių skyriaus vedėja
