Apie tuos, kurie padeda gyventi

Jau kelerius metus meironiškietės Vandos Kavoliūnienės gyvenimas sukosi apie vyrą Algimantą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. „Kartais ir naktį tenka atsikelti, tačiau neturiu teisės sirgti“, – šypsosi ji. Vanda ir Algimantas drauge jau 53 metus. Kiekvienas jų skaičiuoja aštuntąją gyvenimo dešimtį.

Pono Algimanto sveikata itin pablogėjo po patirto insulto ir buitinės traumos. „Likęs vienas namuose Algimantas nukrito ir susilaužė petį. Operacijos gydytojai dėl Algimanto amžiaus nepatarė atlikti“, – prisimena V. Kavoliūnienė.

Tačiau jau kuris laikas šeimos gyvenimas nušvitęs gražesnėmis spalvomis. Tris kartus per savaitę Kavoliūnų šeimą aplanko Kėdainių bendruomenės socialinio centro (KBSC) darbuotojai, teikiantys integraliosios pagalbos paslaugas.

Integralioji pagalba Kėdainiuose paskirta 30-čiai žmonių. Tokia pagalba skiriama asmenims su negalia ir senyvo amžiaus asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir visiško nesavarankiškumo lygis. Integralios pagalbos paslaugos Kėdainiuose regione teikiamos nuo 2017 metų sausio mėnesio.

„Mums nereikia dėmesio, – ne kartą pokalbio metu sakė V. Kavoliūnienė. – Aš tik labai noriu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mus lankančių darbuotojų gerumą ir integralios pagalbos programos naudą. Bent taip galiu atsidėkoti šiems nuostabiems žmonėms.“

Pakviesti ponios V. Kavoliūnienės iš arti pažvelgiame į integralią pagalbą teikiančių darbuotojų kasdienybę ir pasiaukojantį jų darbą.

Nekantriai laukiamos

Lankomosios priežiūros specialistės socialinės darbuotojos padėjėja Kristina Virbickienė ir slaugytojos padėjėja Laima Balčiūnaitė Kavoliūnų namuose apsilanko tris kartus per savaitę ir su šeima praleidžia apie dvi valandas. Iš viso per dieną specialistės aplanko tris šeimas. Kartą per savaitę prie moterų prisijungia kineziterapeutė-masažuotoja Žaneta Važgauskienė ir bendrosios praktikos slaugytoja Ramutė Liužinienė.

„Žmonės mūsų laukia, žiūri pro langą ir, jeigu kiek užtrunkame, rodo į laikrodį, klausdami kurgi mes buvome. Atvykusios teiraujamės, kaip savaitgalis praėjo, o jie mums: „Koks gi tas savaitgalis be jūsų“, – šypsosi K.Virbickienė.

[quote author=“K. Virbickienė“]Matydamas negalios paženklintus gyvenimus, suvoki, kiek daug pats turi. Ir norisi tuo dalytis.  [/quote]

Iš Kėdainių darbuotojos traukia į Meironiškius, paskui– į Siponių kaimą, vėliau suka į Devynduonis. „Per kaimus nepalėksi, o ir atstumai nemaži“, – sako Kristina.

Darbuotojų slaugomi žmonės serga įvairiomis ligomis, neretai jiems po pergyventų insultų, kitų negalių sunku šnekėti, tačiau bendravimas jiems – gyvybiškai svarbus; globojamieji noriai dalijasi savo mintimis, drauge leidžiasi prisiminimų takais.

„Mes nematėme tų žmonių sveikų ir priimame juos tokius, koks jie yra dabar. Stengiamės, kad jų mintys nuplauktų nuo ligos. Būdami su mumis, žmonės pamiršta, kad serga, – pasakoja K. Virbickienė.

Palengvina būtį ir buitį

KBSC darbuotojos šeimas apgaubia ne tik dėmesiu, šiltu žodžiu. Socialinės darbuotojos padėjėja K. Virbickienė padeda rūpintis šeimai buitimi: į namus pristato reikalingus produktų, vaistų, nuveža šeimos narius į parduotuvę, pas gydytojus. Laima Balčiūnaitė – slaugytojos padėjėja, atsakinga už ligonį, jo priežiūrą, higieną, padeda atlikti paprastus, kineziterapeutės parodytus pratimus. Sudėtingesnius darbus moterys daro kartu, pavyzdžiui, maudo ligonį.

„Mane Laimutė, aukodama savo asmeninio laiko valandas, buvo išleidusi ir į šeimos šventę, – prisimena V. Kavoliūnienė ir priduria. – Net nežinau, kaip be jų gyvenčiau. Ši pagalba labai reikalinga ir norėtųsi, kad jos nenutrauktų.“

[#gallery=1685#]

Padeda visai šeimai

Kaip šeimos sutiko integralios pagalbos darbuotojas?

„Iš pradžių žmonėms buvo keista, kad kažkas atvažiuos ir išplaus grindis, nuvalys langus. „Juk mes patys galime“, – sakydavo jie. Tačiau mes ir esame tam, jog visi šeimos nariai galėtų ir pailsėti, ir nors šiek tiek laiko skirti sau“, – aiškina K. Virbickienė.

Kavoliūnai itin džiaugėsi, kad moterys sutvarkė didžiulę šeimos biblioteką. Skaitymas – vienas didžiausių Kavoliūnų šeimos pomėgių.

„Ypatingai mėgstu klasiką. Mano mėgstamiausias autorius – Oskaras Vaildas“, – prisipažįsta ilgametė Pajieslio mokyklos pavaduotoja ugdymui.

Prakalbus apie knygas, pagyvėja ir jos vyro pono Algimanto akys. Kilusį iš Kupiškio krašto, paprastos darbininkų šeimos, jį knygos nuo pat mažumės traukte traukė. Net pats negali paaiškinti, kodėl. Dabar, jau garbingame amžiuje džiaugiasi iš naujo atrandąs literatūros klasikę Žemaitę.

„O mokykloje jos nemėgau“, – nusišypso jis.

R. Liužinienė pabrėžia, kad integrali pagalba yra skiriama visai šeimai. „Artimieji, nuolatos būdami šalia ligonių, labai išvargsta. Jų slaugomi žmonės serga sunkiomis ligomis, praktiškai nevaikšto, kiti – ir nejuda. Jų nė minutei negali palikti vienų. Ligoniai būna fiziškai sunkūs, o jų artimieji – dažnai senyvo amžiaus ir taip pat kamuojami ligų. Moterys pamoko, kaip lengviau, kaip techniškiau žmogų slaugyti; jį juk reikia ir ant šono paversti, ir į vežimėlį įkelti.

Kristina ir Laima labai myli žmones ir itin stengiasi. Sudėtingiausius darbus jos atlieka su nuotaika, tarsi juokaudamos. Darbuotojų nuoširdumas – labai svarbu. Gal dėl to mūsų pagalbą žmonės taip vertina.“

[quote author=“R. Kaupienė“]Įsibėgėjus šiam integralios pagalbos projektui, paslaugas gaunantys žmonės pradėjo suprasti, kad jie laimėjo milijoną.[/quote]

Padeda vėl atsistoti

Sunkiausias ligas palengvina nuoširdus rūpestis, dėmesys ir atkaklus kineziteraputės-masažuotojos Ž. Važgauskienės darbas.

„Daugelis norime, kad mus masažuotų, mankštintų; patiems prisiversti judėti kur kas sunkiau. Tačiau Žana – labai gera ir atkakli specialistė, ji geba išreikalauti“, – apie komandos narę pasakoja R. Liužinienė.

Ar darbuotojų praktikoje buvo atvejų, kai savo akimis teko pamatyti akivaizdų ligonio progresą?

„Buvo. Ir ne vienas“, – vieningai tvirtina.

„Antai Devynduoniuose gyvenantis Alfredas labai laukia atvykstančių moterų; nekantraudamas skaičiuoja minutes, kol lange išvysta KBSC darbuotojų automobilį.

„Kai pradėjome su juo dirbti, jis pats nevaikščiojo. Dabar su vaikštyne ir pats paeina, barzdą nusiskuta, pavalgo, – džiaugiasi L. Balčiūnaitė. – Daugeliui ligonių užgijo pragulos. Seniau jie negalėjo ir ant šono pasiversti, dabar – jau patys gali ir į tualetą nueiti.“

Siekiant sveikatos pagerėjimo labai svarbu tikėjimas, judesys ir kantrybė. Judėjimas visgi yra sveikimo pagrindas. Didžiausias atlygis už darbą ateina tada, kai matai savo darbo rezultatą“, – apie gyvenimo vilties stebuklą pasakoja daugiau negu dešimt metų kineziterapeute dirbanti Ž. Važgauskienė.

Pašaukimas

Moterys tikina, kad darbo sąlygomis yra patenkintos, kadangi gali suteikti visavertę pagalbą slaugomiesiems: „Turime labai gerą direktorę Rūtą Kaupienę, kuri visados padeda sprendžiant sudėtingas situacijas. Turime džipus, ir specialią įrangą, kuri skirta kokybiškai teikti paslaugas.“

Iš tiesų, matant nuolat besišypsančias, juokaujančias, gero žodžio kišenėje neieškančias moteris nepajauti, kaip pats užsikreti gera nuotaika ir pamiršti visas bėdas.

„Nejaučiu, kad dirbu. Ateini, pasidarai, pajuokauji, tiesiog gyveni“, – tarsi skaito mintis L. Balčiūnaitė.

Darbuotojos globoja ir prikaustytus prie patalo, visiškai nejudančius žmones, tokius, kurie, kaip jos sako, negalėtų ir uodo nusivyti. Ar nesunku darbuotojoms nuolatos iš arti matyti skausmą, negalią? Kur jos semiasi motyvacijos, stiprybės savo kasdieninei veiklai?

„Iš pačių žmonių: iš ligonių ir jų artimųjų. Šeimos, kurioms padedame, sklidinos optimizmo ir geros nuotaikos. Vieni kitus padrąsindami ir palaikydami judame į priekį. Matydamas negalios paženklintus gyvenimus, suvoki, kiek daug pats turi. Ir norisi tuo dalytis. Žmonių dėkingumas ir tas jausmas, jog esi laukiamos ir yra didžiausias atlygis. Ypatingai smagu, kad užsimezga tarpusavio ryšys. Ponai Kavoliūnai yra be galo šilti, inteligentiški žmonės. Pagalbą priimti irgi yra didelis menas“, – tvirtino integraliosios pagalbos komanda.

Kas paskatino pasirinkti tokią sudėtingą profesiją?

„Ilgą laiką slaugiau savo artimuosius, – pasakoja L. Balčiūnaitė. – Kurį laiką buvau registruota Darbo biržoje ir išgirdau, kad yra slaugytojų padėjėjų programa. Tačiau, prieš pradėdama lankyti mokymus, privalėjau žinoti, kad vėliau turėsiu kur dirbti. Tad paskambinau Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorei Rūtai Kaupienei ir pasiteiravau, ar būtų galimybė pas juos įsidarbinti. Ji pritarė mano pasirinkimui ir paskatino baigti kursus. Toks buvo mano kelias.“

„Aš baigiau socialinės darbuotojos padėjėjos kursus, tik savo lėšomis“, – sako K. Virbickienė.

R. Liužinienė visą savo gyvenimą atidavė ligoniams, ilgus metus dirbo Kėdainių ligoninėje. „Savo darbą labai mylėjau. Ir dabar myliu. Rūpintis žmonių sveikata yra didelė atsakomybė. Šiame darbe reikia atsakomybės, žinių, supratimo ir šilumos“, – pastebi ji.

Žmonės pasitiki

Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorė Rūta Kaupienė sako, jog iš pradžių jais nepasitikėjo, tačiau vėliau suprato, jog laimėjo milijoną.

„Šiuo metu integralioji pagalba teikiama trisdešimčiai žmonių: 20-iai žmonių rajone ir 10-iai mieste. Kaip parodė patirtis, ši pagalba itin reikalinga. Labai svarbu, kad pats žmogus gali išgyventi oriai savo senatvę ir negalią. Juk jis, kad ir ligotas, yra žmogus su savo jausmais. Jam norisi pro savo namų langą žvelgti į kadaise išpuoselėtą sodą, užuosti namų kvapą.

Apie šių paslaugų būtinumą galėčiau kalbėti labai ilgai. Turbūt nerasite žmonių, kurie gaudami integralią pagalbą turėtų nusiskundimų. Priešingai, žmonės dėkoja darbuotojams ir džiaugiasi šiomis paslaugomis.

Artimąjį slauganti šeima gauna papildomas rankas: juk žmogų reikia vartyti, keisti sauskelnes, sutvarstyti žaizdas, atlikti kitas profilaktines medicinines procedūras, nuvežti pas gydytojus ir t.t. Su vienu žmogumi dirba specialistų komanda: kineziterapeutė-masažuotoja, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėja, slaugytojas, slaugytojo padėjėja.

Skirtingai negu pagalbos namuose paslaugos, kurias taip pat teikia Kėdainių bendruomenės socialinis centras, integralioji pagalba dar apima ir ligonio slaugos paslaugas bei yra visiškai nemokama.

Kada artimąjį užklumpa visiška negalia, po institucijas lakstyti nėra kada. Slaugančiajam tik rūpi, kad ligonis būtų pavalgydintas, kad krosnis namuose būtų iškūrenta. Pavargę, įsitempę, neretai pasimetę artimieji nežino, kokią pagalbą jie gali gauti. Kėdainių bendruomenės socialinis centras ne kartą yra padėjęs susigaudyti, rodos, iš pirmo žvilgsnio elementariuose dalykuose ir gauti reikalingą pagalbą.

Neslėpsiu, pradžia buvo sudėtinga. Kai tik pradėjome teikti šias paslaugas, žmonės mus sutiko nepatikliai. Pasakysiu parastai: jie turėjo daug baimių. Daugelis nuogąstavo, kad bus panaikintos jiems skirtos nuolatinės slaugos išmokos, tačiau kai pamatė, jog visi nusiteikę iš tiesų geranoriškai – nusiramino. Įsibėgėjus šiam integralios pagalbos projektui, paslaugas gaunantys žmonės pradėjo suprasti, kad jie laimėjo milijoną.

Tarsi labai paprastas sprendimas būtų atiduoti artimąjį į globos įstaigą. Bet nors ir kamuojamas negalios prieš mus – žmogus, su savo jausmais, savo patirtimi. Žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, augino vaikus. Dabar jam kaip niekad svarbi meilė ir šiluma. Jis geriausiai jaučiasi savo aplinkoje, savo namuose. Savo artimojo rankos pajautimas, suvokimas, kad juo rūpinasi suteikia žmogui gyvenimo prasmę.

Paslaugas gaunantys žmonės pradėjo geriau jaustis, pagerėjo jų fizinė ir emocinė sveikata.

Jau antri metai vykdome šį projektą. Ir supratau, kad šios paslaugas būtinos ir žmonėms su dideliais specialiaisiais poreikiais. Ypač tokia pagalba aktuali kaimo vietovėse, vienkiemiuose, ten, kur itin ribotas susisiekimas ir net greitosios pagalbos automobiliai ne visada pajėgūs privažiuoti, kur užpustomi keliai, o žmonės dėl amžiaus ir ligų nepajėgia nusivalyti takų.

Nėra nieko svarbiau kaip žmogus. Jaunimas išvažiuoja, lieka daugiausia vidutinio amžiaus žmonės ir vyresni. Kas gi pasirūpins mūsų artimaisiais, jeigu ne mes.

Integralios pagalbos poreikį riboja skaičius: 30. Dabar galime pasakyti, jog projektas pasiteisino.“