Apie mylinčią šeimą svajoja ir maži, ir dideli
Vaikystė – toks trumpas ir nepakartojamas gyvenimo tarpsnis. Kiekvienam vaikui jis yra neišvengiamai reikšmingas. Tačiau sunku būti laimingu vaiku, jei šalia nėra mylinčio ir dėmesingo suaugusiojo, kuris geba pasirūpinti, priglausti, apkabinti, paguosti ar nušluostyti ašarą. Sunku augti sėkmingu žmogumi, jei nėra tėvų, kurie padeda išpildyti norus ir įgyvendinti vaiko svajones.
„Visai nesvarbu, vaikas didelis ar mažas, kiekvienas svajoja apie šeimą“, – sako Kėdainių vaikų globos namų „Saulutė“ direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma Juškevičienė.
Iš tiesų kiekvienas vaikas yra svarbus, todėl tik mylinti bei atsakinga šeima vaikui gali sukurti saugią aplinką ir padėti užaugti visaverčiais, sėkmingais ir laimingais žmonėmis.
Apie vaikų teises galima šnekėti daug, tačiau niekas nenuginčys, jog pati svarbiausia vaikų teisė – augti šeimoje.
Nenutrūkstanti parama
Dėmesys reikalingas kiekvienam vaikui, tačiau užuojauta, parama ir parodytas gerumas – kiekvieno šeimos neturinčio vaiko svajonė.
„Be gerų žmonių pagalbos mes tikrai neišgyventume, nes pinigėlių turime tiek, kiek turime, o parama, kurios sulaukiame, mums yra labai svarbi, reikalinga ir besąlygiškai vertinama. Esame be galo dėkingi tiems, kurie geranoriškai prisideda prie geresnio mūsų auklėtinių gyvenimo globos namuose“, – sako V. Juškevičienė ir priduria, jog „Saulutėje“ gyvenantys vaikai jau ne vienerius metus sulaukia begalinio dėmesio iš geros valios žmonių.
Direktoriaus pavaduotoja neslepia, jog paramos sulaukia ir iš tų žmonių, į kuriuos nė nesikreipia. Jie patys aplanko globos namelius ir geranoriškai pasiūlo savo pagalbą. O tie asmenys bei įvairios organizacijos, į kurias kreipiamasi paramos, iki šiol niekada neatsisakė ištiesti pagalbos ranką. „Tai labiausiai ir džiugina – žmonių gerumas ir didelės širdys“, – atvirauja V. Juškevičienė.
Svarbiausia – individualus dėmesys
„Ne pinigai mums yra svarbiausia. Žinoma, yra žmonių, kurie skiria mums atitinkamas pinigų sumas, tačiau geranoriškumas ir parama pasireiškia ir kitokiais būdais. Dėmesio sulaukiame iš įvairių organizacijų, paramos fondų, ūkininkų, politikų bei pavienių asmenų, kurie palepina mūsų auklėtinius drabužėliais, skanėstais, daržovėmis ir kitokiais maisto produktais“, – tikina pašnekovė.
V. Juškevičienė atkreipia dėmesį, jog karts nuo karto pavieniai asmenys šeimos neturinčius vaikus pradžiugina netradicinėmis pramogomis. Štai visai neseniai vienas iš rėmėjų vaikučius vežė papramogauti į batutų parką, o po jo dar ir skaniomis picomis vaišino.
„Tačiau čia augantiems vaikams reikalinga ne tik materiali parama, bet ir individualus dėmesys, paremtas šiluma, meile, artumu. Viena iš tokių šeimų – Kaminskai. Sunku apsakyti žodžiais, kiek gėrio ir šilumos jie įneša į mūsų namus, skirdami savo laiką ir dėmesį čia augantiems vaikučiams“, – pasakoja V. Juškevičienė.
Dar daug ko trūksta
Moteris teigia, jog net ir sulaukus begalinio kraštiečių dėmesio, poreikių, kurie palengvintų ar pradžiugintų čia augančių vaikų kasdienybę, yra daug. Šiuo metu „Saulutėje“ labiausiai trūksta sėdmaišių, kamuolių, lauko karstynių mažiesiems globotiniams. Trūksta ir lauko suoliukų laikino motinos ir vaiko apgyvendinimo namuose gyvenančioms mamoms bei jų atžaloms.
„Viskuo, ko mes sulaukiame iš geros valios žmonių, dalijamės ir su mamomis. Joms taip pat neišvengiamai reikalinga pagalba. Susiduriame su tokiais atvejais, kai su mažyliu ant rankų iš visiško skurdo atėjusi mama prašo pagalbos“, – užsimena V. Juškevičienė.
Todėl įpusėjus pavasariui bus surengtas labdaringas renginys, kurio metu surinktos lėšos bus skiriamos Kėdainių globos namų „Saulutė“ globotinių, socialinę atskirtį patiriančių laikino apgyvendinimo namų motinoms ir vaikams, dienos centrą lankančių vaikų sveikatingumo ir sporto aikštelių įrengimui bei kitoms priemonėms įsigyti.
Nekantriai laukia globėjų
„Labai džiaugiamės, kad direktorės dėka prieš didžiąsias metų šventes visa Lietuva buvo raginama atverti savo širdis ir pasiimti vaikus į jaukius ir šiltus savo namus. Be galo smagu, kad žmonės į šią iniciatyvą sureagavo – labai daug vaikų Naujuosius metus sutiko šeimose. O smagiausia, kad dalis globėjų išliko iki šiol“, – emocijų neslepia pašnekovė.
V. Juškevičienė tikina, jog į globos namus iš tikrų, šeimyniškos meilės pripildytų namų sugrįžę vaikai su begaliniu džiaugsmu dalijasi pačiais geriausiais įspūdžiais ir atsiliepimais.
Sekmadienį visuomet prasideda laukimo laikotarpis, o štai sulaukus ketvirtadienio globos namuose pasigirsta viltingi vaikų šūksniai: „Jau rytoj mane pasiims!“, „Jau rytoj važiuosiu pas savo globėjus!“.
„Mūsų globos namuose auga 60 vaikų, todėl išvyka pas globėjus mūsų auklėtiniams tampa tikru poilsiu nuo nuolatinio šurmulio ir judesio“, – pastebi direktoriaus pavaduotoja.
Sugrįžta ramesni
Daugelis vaikų šventes ir savaitgalius praleidžia globėjų namuose, tačiau tokio suaugusiųjų dėmesio daugiausia sulaukia mažesni vaikučiai. Deja, yra ir tokių, kurie iki šiol nebuvo nesulaukę tokio dėmesio ir nepatyrė šio džiaugsmo.
„Padėti pinigais ar daiktais yra pats lengviausias būdas, tačiau laiko skyrimas, socialinių įgūdžių perdavimas vaikams yra kur kas svarbiau, – sako V. Juškevičienė. – Bet kuriam vaikui parodytas dėmesys yra neįkainojamas. Todėl pastebime, kad po savaitgalių ar švenčių sugrįžę vaikai būna kur kas ramesni, mandagesni. Žinoma, neretai čia jaučiamas ir pavydas, kai vieni vaikai sulaukia globėjų, o kiti ne.“
Kiekvienas svajoja apie šeimą
„Kiekvienas vaikas nori turėti mylinčius, rūpestingus tėvus. Ir visai nesvarbu jis didelis ar mažas – kiekvienas iš jų svajoja turėti mylinčią, dėmesingą šeimą, – teigia V. Juškevičienė. – Labai smagu, kad po kalėdinių atostogų viena mūsų globotinė surado naujus nuolatinius namus. Praėjo toks trumpas laiko tarpas, o mergaitė jau tapo tikra šeimos nare. Tikimės, jog ateityje tokių šeimų bus daugiau.“
Norite į savo šeimą priimti dar vieną likimo nuskriaustą vaikutį? Apsilankykite vaikų globos namuose, susidraugaukite su čia augančiais mažyliais, pažinkite jų kasdienybę, pasidalinkite su jais savo meile ir gerumu. Tik tuomet jūsų širdis jums pasakys, ar esate tam pasiruošęs.
„Žodžių neužtenka, – sako V. Juškevičienė. – Reikia atvykti čia ir pamatyti šių vaikų akis bei pajausti tai, ką jaučia čia gyvenantys maži žmogeliukai.“
