Anytai ir marčiai teko ypatinga gyvenimo misija, perkeitusi ir jas pačias

Sigita SIMONAITIENĖ

Į nuošaliąją, legendomis apipintą Paberžę dvi moteris – Reginą ir Aliną jų vyrai atvedė čia lyg į naują pasaulį, kuriame lemtinga tyla ir ąžuolų šešėliai iki šiol saugo Tėvo Stanislovo dvasią. Nedaugelis tada galėjo numanyti, kad šioms dviem moterims teks ypatinga misija – tapti Paberžės sergėtojomis, ir gyvajame pasakojime apie kapuciną vienuolį Tėvą Stanislovą užimti tokį svarbų vaidmenį, kokio jos pačios niekada neplanavo. Regina (80 m.) ir Alina (52 m.) Galvanauskienės šiandien neabejoja: gyventi čia, Tėvo Stanislovo žemėje, reiškė joms pačioms persikeisti. Juk kiekvienas, bent kartą pažvelgęs į kapucino vienuolio akis ar išgirdęs jo žodį, negrįždavo atgal toks pat – tokia buvo šio neeilinio dvasininko misija.

Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio apie Tėvą Stanislovą ir Paberžę Kėdainių rajone. Jo pamokymai, kartais tarti bažnyčioje, o kartais – tiesiog pakelėje ar troboje sutiktiems gyvenimo nuskriaustiesiems, keitė žmones iš esmės. Kaip ir nėra žmogaus, neskaičiusio ar negirdėjusio Reginos – visiems Reginutės – pasakojimų apie Paberžės dvarą ir 1863 metų sukilimo istoriją. Tačiau retas žino, kad šiandien Tėvo Stanislovo pėdomis svečius vedžioja ne tik Reginutė, bet ir jos marti Alina – 1863 m. sukilimo muziejaus vadovė, tyliai, bet ryžtingai perėmusi dalį Paberžės globos ir atminties saugojimo misijos.

Kadaise abi Galvanauskienės į Paberžę atvyko paskui savo vyrus – Reginutei teko pasiaukoti dėl Gendriko ir sūnų Edvino bei Sauliaus, nes jie norėjo gyventi kaime, o iš Kupiškio rajono Subačiaus kilusiai Alinai – dėl santuokos su Sauliumi. Jaunoji pora Paberžėje užaugino sūnų ir dukrą.

Toji sakrali aplinka kūrė Galvanauskų gyvenimą Paberžės dvare, šalia Tėvo Stanislovo.

Tačiau dabar jau neliko nei Stanislovo, nei Gendriko – tik dvi Paberžės puoselėjimui pasiaukojusios moterys Reginutė ir Alinutė. Įdomu, kaip joms šiandien sekasi, taip ir likusioms abiem kartu?

– Šįmet paminėjote aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Kiek Jūsų gyvenimo metų prabėgo Paberžėje ir kiek drauge su Tėvu Stanislovu? – paklausiau Reginos.

Regina: Trisdešimt penkerius metus prižiūriu, globoju Paberžę.

– Nors gimėte Šiauliuose ir dirbote muzikos dėstytoja tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, gal buvo ženklų, kad brandžiausią gyvenimo dalį praleisite Paberžėje šalia švento žmogaus Tėvo Stanislovo?

Regina: Niekada nebuvau gyvenusi kaime. Reikėjo kaimiškus darbus dirbti, buvo labai sunku – visus metus verkiau.

Buvau atplėšta nuo savo specialybės. Labai mylėjau savo darbą, buvau muzikos dėstytoja. Bet aš pasiaukojau dėl savo trijų vyrų – Gendriko, Edvino ir Sauliaus, nes jie visi norėjo gyventi kaime.

Tada nežinojau, kas tas Tėvas Stanislovas. Kai supratau, kur atsidūriau, prie kokio asmens mane Dievulis atsiuntė, tada supratau, kad tai tam, kad aš truputėlį pasikeisčiau.

Sakyčiau, mane atsiuntė aukščiausia jėga. Ir vyras mane truputį keitė, nes turėjau neigiamų savybių: puikybės, egoizmo. Tėvas Stanislovas buvo puikus psichoterapeutas, iškart pastebėjo mano blogybes.

Jis suprato mano puikybę ir ją pamažu naikino, nes tada jaučiausi labai išsimokslinusi, nors su Tėveliu apie filosofą Imanuelį Kantą nepadiskutavau. Jis buvo išstudijavęs visus Vakarų filosofus, o aš kai išsižiojau, tai tik apie žemiškus dalykus.

Į Paberžę atvykau pasipuošusi juoda skrybėle, ilgu paltu, maniau, su kuo aš čia bendrausiu. Tėvas Stanislovas savo buvimu ir pirmu klausimu numetė man tą skrybėlę: „Ar gali išplauti bažnyčią?“. O Dieve, niekada tokio ploto neploviau. Bet jis matė, kokių man reikia vaistų, kad numesčiau puikybę.

Tėvelis tarsi nuskenuodavo kiekvieną žmogų ir žinojo šimtus metodų, kaip tą žmogų pastatyti į vietą. Taip 35 metus ir vaikštau keliais po Paberžę. Ir tai man teikia didžiausią malonumą. Tik iš pradžių buvo sunku ir tarsi įžeidimas, bet Stanislovas labai tolerantiškai mane pagydė.

Kai 1991 metais Tėvą Stanislovą iškėlė į Dotnuvą, nebuvo kam palikti Paberžės. Vieno ir kito prašė, bet apsistojo ties manimi su vyru.

Aš buvau grįžusi į mokyklas dirbti, susiliečiau su muzika, ruošiau vaikus „Dainų dainelėms“ ir kartu turėjau prižiūrėti visą Tėvo Stanislovo erdvę dvylika metų, kai jis buvo Dotnuvoje.

Vedžiojau žmones, apgyvendindavau, valydavau, tvarkydavau, o sekmadieniais, kai Tėvelis atvykdavo po mišių iš Dotnuvos, išvirdavau barščių.

Tėvelis mane buvo išmokęs tvarkytis ir parodęs savo pavyzdžiu, ką reikia veikti čia, Paberžėje. Taip aš pamilau Paberžę, nes Tėvelis mokėjo kiekvienam tą meilę parodyti ir man didelis malonumas ropoti po šią vietą, nes nebebijau juodo darbo ir tai buvo visai ne įžeidimas, o tiesiog malonė.

– Alina, o kada Jūs atvykote į Paberžę gyventi? Įsikūrėte atskirai nuo uošvių? Ar iki pažinties su Sauliumi teko lankytis Paberžėje?

Alina: Pirmą kartą į Paberžę mane atsivežė būsimas vyras 1995 metais. Važiuoti teko vakare, tai apylinkių beveik nesimatė – tik daug didelių medžių. Kelionė mišku paliko įspūdį, kad į gūdžios girios vidurį atvykome. Jau kitą dieną pavyko aplankyti ir apsižiūrėti, kur mes esame. O kitais  metais persikėliau gyventi į pačią Paberžę pas vyro tėvus. Taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas naujoje vietoje, ir jis tęsiasi iki šiol.

– Regina, gyvenate ten pat, dvare?

– Taip, gyvenu dvare. Paskui savivaldybė nurodė dvare įkurti muziejų. 1993 metais, kai Tėvelis jau buvo Dotnuvoje, atidarėme 1863 metų sukilimo muziejų.

Susirinkau daug medžiagos apie sukilimą, daug skaičiau. Dirbau muziejaus vadove dvidešimt metų kartu padėdama ir Tėvui Stanislovui bei visai Paberžei tvarkytis.

Kai dvidešimt metų atidirbau muziejaus vadove, atėjo kompiuterių laikai ir supratau, kad negaliu liestis prie kompiuterio. Paprašiau Alinos, kad stotų mokytis istoriko specialybės ir pakeistų mane. Būdama kompiuterinė beraštė negalėjau dirbti vadove.

– Alina, kur ir ką Jūs studijavote? Ar tikėjotės pagal profesiją rasti darbo Paberžėje, kurioje, regis, vyravo ir tebevyrauja Tėvo Stanislovo kultas?

Alina: Pirmoji specialybė, kurią pasirinkau ir įgijau Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (Mastaičiuose) buvo dekoratyvinė želdininkystė. Nors pagal šią profesiją neteko dirbti, bet ji visada mane lydi, nes gyvename gamtos apsuptyje. 

Paberžės baronų Šilingų dvaras apsuptas didžiulio lapuočių medžių parko, kuriame pavasarį žydi gausybė girinių tulpių. Tai yra šio parko unikalumas. Šalia senosios klebonijos vagoja Liaudės upelis, savo tėkme kurdamas vaizdingus peizažus vidurio Lietuvoje.

Paberžė – užburiančios traukos vieta, pagaunanti čia atvykstančius savo tyla, ramybe ir išskirtinumu. Kiekvienas gali rasti tai, kas jį čia sužavi. 

Gyvenant čia teko matyti ne tik stirnas ar briedžius, bet ir lūšį, kuri buvo užklydusi pasisvečiuoti. Nuo pavasario parke čiulba paukštelių sutartinės, kalena geniai ir bukučiai, praskrenda juodoji ir žalioji meletos, šiemet net kukutis apsilankė.

Parke yra du tvenkiniai, šalia du upeliai teka, tai aplink pastatų pamatus galima daug rasti paprastųjų tritonų, pastaraisiais metais teko pamatyti ir  retenybę – skiauterėtąjį tritoną. Apie gamtą galiu daug pasakoti.

Kadangi gyvenome Paberžėje, tai ir darbo ieškojau arčiau namų. Taip laikui bėgant atsirado ir nauja specialybė – Šiaulių universitete įgijau istorijos bakalauro laipsnį. Nuo 2011 metų dirbu 1863 metų sukilimo muziejaus vadove.

Istorijos pamokos visada patiko, turėjau labai gerą istorijos mokytoją R. Nekrašinskienę (Subačiaus vidurinė mokykla). Tuo metu labai patiko skaityti apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos kunigaikščius. A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ turėjau namuose ir tai leido naujai pažvelgti į Lietuvos praeitį.

Skaityti knygas visada mėgau, gaila, kad laiko joms lieka ne tiek daug.

– Regina, koks gražus sutapimas, kad Saulius į Paberžę atsivežė žmoną Aliną, kaip ir jus kadaise Gendrikas. Ar tikėjotės, jog kartu su marčia darbuositės Paberžės dvare?

Regina: Nesitikėjau, aš nuėjau pas juos į namus ir pasakiau, kad nebegaliu dirbti vadovės darbo, stokite mokytis istorijos vienas arba kitas, nes mums reikia išlaikyti savo darbų liniją.

Saulius iškart pasakė „ne“, nes baigė sodininkystės mokslus ir sukūręs šeimą nutarė nebesimokyti. Alina su Sauliumi padėjo tvarkytis Paberžėje, bendravo su Tėvu Stanislovu. Tėvelis visiems padėdavo, ne išimtis ir jų jaunai šeimai – duodavo truputį darbo.

Todėl Alina, nors kilusi iš kito krašto, greitai įsitraukė į Paberžės puoselėjimą ir baigė istorijos studijas, kad galėtų dirbti muziejuje.

– Regina, bet didžiausias nuopelnas, kad prigijote ir įleidote šaknis Paberžėje, buvo jūsų vyro, medžio drožėjo Gendriko.

– Vyras važinėjo po visokius drožėjų plenerus statydamas koplytstulpius ir vaikai su juo kartu vykdavo, vasaromis po kelias savaites gyvendavo tose vietovėse.

O kai keliavo su tautodailininkais po Kėdainių rajoną, apsilankė pas Tėvą Stanislovą, kuris paklausė, gal kas iš drožėjų nori gyventi Paberžėje, kurioje yra apleistas dvaras. Tėvelis sakė: įrengsime jums butą, tik jūs puoškite Paberžę.

Vyras norėjo gyventi kaime, ten turėti ir dirbtuves. Vieną vakarą susėdę balsavome, kas nori į kaimą. Vyras ir sūnūs norėjo, o aš – ne. Bet dėl jų pasiaukojau.

Vaikai nuo mažens rūsyje su tėvu mokėsi drožti. Moka ir tašyti, ir drožti. Edvinas iš medžio išdrožė Angelą – paminklą tėvui, kaip paskutinę dovaną jam. Neseniai jį pastatėme kapinėse.

– Regina, Paberžės dvaras tuštėja – prieš metus mirė Gendrikas, prieš dvidešimt metų – Tėvas Stanislovas. Kaip jus paveikė netektys?

– Su Gendriku pragyvenome lygiai penkiasdešimt metų. Likus nedaug jam gyventi, išvykome pailsėti, grįžome ir numirė.

Jam buvo atlikta širdies operacija, bet viskas buvo pavėluota. Vyras labai daug dirbo, savęs nesaugojo. Visą gyvenimą buvo darboholikas, matė vargo, kentėjo, tačiau labai mokėjo visus mylėti. Gal dėl to jį ir traukė pas Tėvą Stanislovą į Paberžę.

Ir vyras mane keitė, ir Tėvas Stanislovas. Likau geresnė negu buvau. Neatsitiktinai čia atsidūriau – Dievulis norėjo, kad, būdama keturiasdešimt penkerių metų, pasikeisčiau.

Nors genų nepakeisi, bet pasikeičiau, juk buvau save mylinti, bet išmokau mylėti ir kitus žmones.

Tėvo Stanislovo mirtis mus palietė vienodai, kaip ir visą Lietuvą. Šeštadieniais ir sekmadieniais vedu ekskursijas, kiekviena šeima sako, jog su Tėvu Stanislovu pasikalbėdavo prie arbatos puodelio.

Tėvelis su kiekvienu bendraudavo taip, kad žmogus suprasdavo esąs pats svarbiausias. Jis nusileisdavo iki kiekvieno lygio ir žinojo apie ką kalbėti su kiekvienu paprastu žmogumi. Sužinoję apie Tėvelio mirtį, visi ėjo iš proto. Kiek gražių žodžių prirašyta atsiliepimų knygoje apie jį. 

Mums taip pat širdį skaudėjo, ėjome iš proto, galvojome, kaip bus toliau, kaip dirbsime Paberžėje.

– Alina, kokį įspūdį jums paliko šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas? Gal kokį asmeninį pokalbį ar palaiminimą įsiminėte? Gal turite kokią jo relikviją?

Alina: Sakoma, kad mes sutinkame tuos žmones savo gyvenimo kelyje, kurių mums reikia. Gyventi šalia Tėvo Stanislovo buvo viena iš galimybių peržvelgti savo gyvenimą. Jis keitė žmones.

Sugebėjimas priimti svečią kaip patį brangiausią ir artimiausią, išklausyti jį, prikelti paklydusį naujam gyvenimui – tai nenupasakojama. Šie darbai buvo dirbami kiekvieną dieną be išeiginių, be normuojamų darbo valandų ir paros laiko.

Kiekvienas, kas bendravo su Tėvu Stanislovu, galėtų papasakoti apie jį ką nors tokio, ko mes nežinome. Taip aš su Tėvu Stanislovu dar vis susipažįstu išgirdusi istorijų iš atvykstančių žmonių. Ir jų atsiminimai mane vis dar nustebina.

Namuose turime knygą „Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę“ su jo užrašyta dedikacija mums.  Tai tik keli žodžiai palikti mums, bet jo gyvenimas, kaip nesibaigianti tarnystė kitiems, paliko didelį būrį žmonių, prikeltų iš nevilties, paklydimų, netikėjimo savimi.

– Kadangi diena dienon buvote šalia tokio švento žmogaus, kaip į jį kreipdavotės kasdienybėje? Kiek žinau, jis buvo labai paprastas. Ar išties buvo paprasta, lengva su juo bendrauti?

Alina: Tėvas Stanislovas tikrai buvo paprastai nepaprastas. Su juo lengva buvo bendrauti, nes jis surasdavo tą temą, žodžius, kurių tau reikia ir kuriuos tu supranti. Vietiniai vadindavo jį tiesiog „Tėveliu“. Atrodydavo, kad jis žino viską, ko paklausi.

Laisvai kalbėjo septyniomis kalbomis, bet kuris užsienietis galėjo laisvai bendrauti įvairiomis temomis.  Kartais kalbėdamas užuominomis priversdavo dar gerai susimąstyti apie tai, ką tie jo žodžiai reiškia. Kartais laiku užduotas klausimas duodavo geresnį rezultatą nei išsakytas pamokymas.

Regina: Kai jis buvo Dotnuvoje, atvykdavo į Paberžę tik sekmadieniais. Po dvi valandas sėdėdavome verandoje ir labai įdomių dalykų jis mums pripasakodavo.

Jis sakydavo: kad man Dievas duotų tris paskutines dienas prieš mirtį praleisti Paberžėje, būčiau laimingas. Jam ta Paberžė kaip jo pagimdytas kūdikis buvo labai svarbi.

Kai po dvylikos metų grįžo iš Dotnuvos pasiligojęs, trejus metus gyveno Paberžėje. Atvyko su kita šeima, kuri jį prižiūrėjo Dotnuvoje. Visi kartu bendravome, aš epizodiškai, kiek galėdavau, padėdavau Tėveliui.

Teko slaugyti labai silpnutį. Žmonėms jis parodė, kaip reikia numirti. Tada sugėriau kiekvieną frazę, kai jis buvo silpnas.

Jis ne moralais, bet savo pavyzdžiu visą gyvenimą rodė, kaip melstis, dirbti, bendrauti ir kaip numirti.

Kai Paberžėje paaukojo paskutines mišias 2005 metų birželio 5 dieną, paprašė nuvesti per šventorių į parapijos namus, nes jautėsi labai pavargęs. Tada jis atgulė į lovą ir daugiau niekada į bažnyčią nebeatėjo net vedamas. Jis nebegalėjo nei valgyti, nei gerti, nei užsikloti. Šitoks ąžuolas nugriuvo ir nebegalėjo pajudėti.

Kai prasidėjo priepuoliai, nežinojome, kas vyksta. Bėgiojome, nežinodami ką daryti, vaidijomės tarpusavyje. Kažkas sako, reikia kviesti greitąją, aš pasakiau, kad jis norėjo numirti Paberžėje. Bet išgirdau, kad jei jis dabar numirs, aš atsakysiu. Todėl reikia kviesti daktarą.

Ir Tėvelis, atgavęs sąmonę po kokių septynių minučių mūsų vaidijimosi, sako: „Jūs nesijaudinkite, aš visiškai pasiruošęs pasitikti mirtį. Svarbiausia, kad po ranka turėtumėte šventintą žvakę, gal aš po valandos išeisiu, gal rytoj. Jūs ramiai reaguokite, neišgyvenkite“.

Jis neklausė, kas jam dabar buvo, neragino kviesti daktaro. Savo pavyzdžiu Tėvelis parodė, kad ne save reikia sureikšminti, o matyti kitą žmogų. Visą gyvenimą jam buvo svarbu matyti šalia esantį ir jam padėti.

Mirties akivaizdoje jis mums parodė, kad nereikia nervintis, nes toks gyvenimo dėsnis. Išpažintį atliko, pasiruošęs.

Nors po to karto priepuoliai pradėjo kartotis, triko širdies ritmas, ir niekas mūsų neklausė, ką daryti, – atvažiavo greitoji pagalba ir išvežė. Daugiau niekada į Paberžę nebeparvežė.

Kai Kėdainių ligoninėje apie pusantros savaitės gulėjo, klausėme: „Tėveli, gal norite sugrįžti, gal parvežkim į Paberžę?“ Jis pasakė: „Mane daktarai mato, stebi pro stiklines sienas, viskas gerai“. Aš turėjau vilties, kad sugrįš, bet greičiausiai nenorėjo apsunkinti žmonių, kurie buvo šalia.

Jolanta ir Ramūnas iš Dotnuvos sėdėjo prie jo, kol numirė, ir galėjo paliudyti, kad Tėvelis užgeso baisiose kančiose.

Ši asmenybė, kaip koks Mykolas Arkangelas buvo nuleistas iš viršaus su misija – keisti žmones ir jiems padėti.

– Alina, kaip su Reginute pasiskirstote veiklas, ar viena kitai padedate, pavaduojate, kai reikia?

Alina: Kiekvienas darbas turi savo profesijos reikalavimus ir specifiką. Muziejaus darbuotojai dirba labai kūrybingą darbą: nuo durų atvėrimo lankytojams, gidavimo, kultūros puoselėjimo, istorijos edukacijų vedimo ir sklaidos iki eksponatų rinkimo ir jų saugojimo. Todėl komandinis darbas čia labai svarbus. Muziejininkystė – daug veiklų apimantis darbas.

– Likote dvi moterys, puoselėjančios Paberžės sakralumą. Šiuo metu kaip niekada anksčiau Jūsų veikla matoma, nes praeityje visiems rūpėjo tik Tėvas Stanislovas. Ko dažniausiai klausia dvaro ir muziejaus lankytojai?

Alina: Mes nelikome dviese, liko daug mūsų, kuriems rūpi Paberžė, Tėvelis Stanislovas, 1863 m. sukilimo muziejus. Visų rūpesčiu Paberžė kasdien vis gražesnė ir gražesnė.

Kas lankydavosi pas Tėvą  Stanislovą, tie žmonės sugrįžta, atsiveža jau ne tik vaikus, bet ir anūkus.  Jiems džiugu, kad Paberžė yra atvira visiems ir toliau puoselėjama, renovuojama ir prižiūrima.

Lankytojai, jei lankosi pirmą kartą, nustemba, kiek visko mes Paberžėje turime. Kartais jiems per mažai laiko lieka viską apžiūrėti ir išklausinėti.

Keturios asmenybės išgarsino Paberžę: 1863 m. sukilimo vadas Paberžės klebonas Antanas Mackevičius, paskutinis Paberžėje gyvenęs baronas Stanislovas Šilingas, dievdirbys Vincas Svirskis ir vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas. 

Nors Paberžė yra ne viena Lietuvoje, bet mūsiškė pati žinomiausia. O jei dar nebuvote pas mus, tai labai laukiame atvykstant. Jei nors vieną kartą pas mus atvyksite, tai norėsite dar kartą sugrįžti.

– Alina, kas, be giminės saitų, jus stipriai sieja su Reginute?

Alina:  Darbas, darbas ir rūpestis Paberžės išsaugojimu.

– Regina, jei ne gyvenimas Tėvo Stanislovo pašonėje, ar anytos ir marčios santykiai būtų tokie darnūs?

Regina: Kas ten žino, kaip būtų buvę. Aš mėgstu nurodinėti – esu sunkaus charakterio. Su manimi nelengva buvo ir vyrui, ir marčiai. Bet reikia dirbti.

Aš labai mėgstu pamokyti, nes tiek metų dirbau ir turiu patirties. Aš nemoku švelniai pasakyti, mano toks būdas – skorpioniškas. Ir nelengva jai su manimi.

Man nelengva pasikeisti, esu darboholikė – bet ką darau, darau su didele meile.

Gal truputėlį sustosiu, nes jėgos senka, juk aštuoniasdešimt metų palieka savo antspaudą.

Gal kiek dirbsiu muziejuje, kadangi man leidžia pasakoti apie Tėvelį. Kol dar paeinu, mąstau, noriu būti naudinga – dirbsiu, kol paeisiu.