Tėvo Stanislovo gimtadienio koncertas vainikavo 12-ąjį Paberžės festivalį (PAPILDYTA FOTOGALERIJA)

Paskutinį šių metų Paberžės muzikos festivalio renginį lydėjo rudeniška dargana – tarsi pats Tėvas Stanislovas būtų nusprendęs išmėginti čia susibūrusiųjų ryžtą atverti širdis dieviškajam įkvėpimui. Prieš Dangaus siųstą išbandymą Paberžės bažnytėlės šventoriuje gausiai susirinkusi publika nesuklupo  – nei šaltas vėjas, nei besibaigiant Šv. Mišioms prapliupęs ir ilgai nesiliovęs lietus žmonių neprivertė išsiskirstyti. „Nesvarbu, koks oras, bet Paberžės festivalio klausytojų širdys kaskart nusiteikusios pabūti bendrystėje ir pasidalinti šiluma“, – visa tai regėdamas džiaugėsi festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas. Paskutinis – trečiasis – Paberžės festivalio renginys būna vienas ypatingiausių savo žinia. Jis žymi Tėvo Stanislovo gimtadienio šventę, todėl ir šį sekmadienį iškiliojo dvasininko kapą apglėbė žvakių liepsnos bei žmonių maldos, o scenoje pasirodžiusios charizmatiškosios aktorės Nijolės Narmontaitės koncerto repertuaras budino dvasioje šviesą, srovenusią vidun taip lyg iš pačių aukštybių būtų dalyta.

Telkė ne prie savęs, o prie Dievo

Šventinėms pamaldoms Paberžės festivalio publiką įkvepiančiu sakraliu žodžiu sutelkė Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, atkreipęs dėmesį į išmintingą kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio dvasiškąją tarnystę.

„Šiandien čia atvykau su nepaprastu džiaugsmu. Gera matyti jus visus susirinkus į šią brangią šventovę, kurioje mes vėl prisimename Tėvą Stanislovą, prieš 20 metų iškeliavusį į Tėvo namus, – kalbėjo vyskupas. – Jūsų širdyse jaučiu gilų tikėjimą ir meilę – Dievui, Tėvynei bei artimui.

Tėvas Stanislovas jus vedė ne prie savęs, bet prie Dievo. Jis parodė jums tikrąjį gyvenimo grožį, sujungtą su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuris sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti – aš jus atgaivinsiu“, – dalijosi dvasininkas. – Šiandien čia susirinkome, kad galėtume atsigaivinti Dievo žodžiu ir priimti Kristų į savo širdį.

Mes raginami pasilikti Viešpaties meilėje, kad jo klausydami galėtume džiugiai eiti per žemę suprasdami, jog mūsų laukia tikrieji namai Danguje – kad mes liepsnotume tikėjimo ir meilės ugnimi.“

Šalia Viešpaties baimė išnyksta

Paberžėje pamokslu su tikinčiaisiais dalijęsis Šiaulių vyskupas emeritas E. Bartulis priminė, kaip žmogui rasti kelią į tikruosius namus.

„Apaštalas Paulius mums sako: „Ar gyvename – Viešpačiui gyvename, ar mirštame – Viešpačiui mirštame.“ Taigi, gyvename ar mirštame – esame Viešpaties, – kalbėjo vyskupas. – Kaip svarbu žemiško gyvenimo kelionėje susivienyti su gyvuoju Kristumi, tada nebaisu niekas: nei karas, nei išmėginimai, nei ligos. Mūsų laukia tikrieji namai Danguje ir į juos mes keliaujame kiekvieną dieną vis artėdami, – priminė dvasininkas ir atsigręžė į šių dienų aktualijas. – Kartais matome, kad žmonės gyvena, bet jų gyvenimas tarsi miręs, nes jie nutolę nuo Dievo.

Kristus sako: „Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite.“ Mes matome Seimo narius, ministrę pirmininkę, kuri duodama priesaiką sako: „Aš nesišaukiu Dievo ir nesakau „tepadeda man Dievas“ – dabar mes savo jėgomis sukursime Lietuvą.“ Tarsi jiems nereikėtų Dievo.

Kaip baisu, – taria Paberžėje viešėjęs vyskupas. – Viešpats yra nuolankus. Jis sako: „Jei nenorite vykdyti mano valios, tai eikite pagal savo valią ir pažiūrėsime, kas atsitiks.“

Vis tik labai svarbu susivienyti su Kristumi, kuris yra meilės ir tiesos Dievas. O tikėjimo šviesoje mes pirmiausia turime pažvelgti į nelaimingąjį žmogų ir atsiminti, ką sako Jėzus: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių – man padarėte.“

Šitas Viešpaties sakinys gali pakeisti visą pasaulį, jeigu mes matysime kiekviename žmoguje Dievo paveikslą ir panašumą, jeigu mes patarnausime kiekvienam žmogui iš meilės Dievui. Čia ir keičiasi mūsų gyvenimas, šeimų gyvenimas, Lietuvos ir viso pasaulio gyvenimas – tada, kai įsileidžiame Kristų į savo širdį, kai nebūname abejingi artimui.“

Tikėjimas dovanoja naują gyvenimą

Dvasininkas E. Bartulis prabilo ir apie tai, kokią dovaną mums suteikia tikėjimas.

„Tikėjimas žmogų prikelia naujam gyvenimui. Net tie, kurie savo gyvenimo kelionėje klaidžiojo klystkeliais, atsivėrę Dievui tampa naujais žmonėmis, – pabrėžė vyskupas. – Kristus juos išlaisvino, nes jie pažino tiesą, o tiesa padaro mus laisvus, pilnus meilės, šventumo ir džiaugsmo.

Eikime tikėjimo pilnu keliu tvirtai ir drąsiai, rodykime tokį pavyzdį kitiems, kad kiekvienas žmogus, su manimi susitikęs, nueitų nuo manęs geresniu žmogumi.“

Poezija spaudžia ašaras net vyrams

Po pamaldų į festivalio sceną žengė įstabioji aktorė Nijolė Narmontaitė, kurios pasirodymą lydėjo akordeono virtuozas Andrius Balachovičius. Duetas publikai pristatė daugiasluoksnę muzikinę programą „Apie Tave ir Tau“.

„Tai poeto J. Mačiukevičiaus eilėraščio eilutė, – „Rinkos aikštei“ atskleidė N. Narmontaitė. – Į šį koncerto pavadinimą telpa daug, tačiau visa programa paremta meile. Per skirtingų poetų kūrinius paliečiame išsiskyrimo, didelio prisirišimo, savęs atradimo, netgi pirmojo pasimatymo temas. Publika klausosi Just. Marcinkevičiaus, J. Mačiukevičiaus, S. Gedos, V. Mačernio, taip pat man didžiuliu atradimu tapusios neseniai iškilusios poetės Vilės Sinkuvienės posmų.“

Lietuvių autorių poezijai naujo skambesio suteikė akordeono muzika.

„Nepaprastai džiaugiuosi, kad scenoje esame dviese su nuostabiu akordeonistu, aukščiausio lygio profesionalu.

Atlikti šią programą, kurią vis dar galima pavadinti premjerine, mudviem su Andriumi yra didžiulis malonumas – net repetuodami tarsi vienas kitam koncertuojame, – šypsojosi viešnia. – Labai gera, kad šią programą publika priima itin jautriai. Kai kurie žmonės netgi yra prisipažinę per koncertą tarsi savo gyvenimą nugyvenę.

Itin nustebino tai, jog  šių koncertų metu buvo verkiančių vyrų. Jie patys prasitarė nė neįsivaizdavę, kad poezija gali taip veikti, – publikos atsiliepimais dalijosi N. Narmontaitė ir atskleidė pati, nepaisant kieto žemaitiško būdo, taip pat esanti jautrios sielos. – Koncertuojant man ir pačiai gerklėje dažnai būna ašara… Esu iš tų žmonių, kuriuos muzika, poezija ar kinas gali sugraudinti ir man tikrai negėda. Aš labai dažnai verkiu, bet tai būna tokios ašaros, kurios tarytum nuplauna, išvalo tavo vidų.

Kai matau, kad per koncertą žmogus verkia, kad jo širdį kažkas nuskambėjusio giliai palietė – aš labai branginu tokias akimirkas.“

Vis ruošėsi atvykti

Su koncertine programa N. Narmontaitė Paberžėje lankėsi pirmą kartą, tačiau iki tol kaip šio krašto viešnia Tėvo Stanislovo mintais takais vaikštinėjo nesyk.

„Asmeniškai Tėvo Stanislovo nepažinojau, bet mūsų aktorių būreliuose jo vardas skambėjo labai dažnai, – pasakoja N. Narmontaitė. – Mums jis buvo nuskriaustųjų Tėvas arba, kaip Birutė Tiknevičiūtė taikliai pavadino savo knygoje, mažutėlių tarnas.

Daugybę kartų buvau susiruošusi pas jį važiuoti žinodama, kad Tėvas Stanislovas be galo moka išklausyti, tačiau kiekvieną kartą suveikdavo tarsi koks stabdis. Galvodavau, kiek yra žmonių, kurie turi išties didelių bėdų – paskendę priklausomybėse, pasiligoję ar prislėgti kitokių išbandymų, todėl vis važiuodavo pas Tėvą Stanislovą išsikalbėti, pasipasakoti ir jis visus priimdavo, visiems rasdavo paguodos žodį, į kiekvieno širdį prisibelsdavo.

O aš juk gyvenu puikiai, esu stipri, su savo gyvenimu susitvarkau ir dabar važiuosiu kokių prisigalvotų bėdų pasakoti, atimti Tėvo Stanislovo laiką iš kitų žmonių, kuriems tikrai reikia jo paguodos ir pagalbos? Taigi, visada gėdydavausi, – atvirauja N. Narmontaitė. – Dabar labai gailiuosi, kad nenuvažiavau, nes juk nebūtina važiuoti bėdavotis – galėjau atvažiuoti ir kažkokį džiaugsmą atvežti, galiausiai – pačios iškepto pyrago, ir Tėvo Stanislovo paklausti apie jo gyvenimą, apie jo patirtus ir įveiktus išbandymus, kaip jis ištvėrė tremtį, tardymus, iš kur jo stiprybė.

Tėvo Stanislovo asmenybė man nepaprastai imponavo. Dar ir šiandien gailiuosi, kad nenuvažiavau ir mudu nesusitikome, tačiau labai malonu tapti jo atminimui skirto Paberžės muzikos festivalio dalimi.“

Pasirodyti bažnyčių scenose ar šventoriuose aktorei N. Narmontaitei yra tekę daugybę kartų – su poezija, pjesėmis ar dainomis.

„Žinoma, sakrali atmosfera įpareigoja – turi labai gerai apgalvoti repertuarą. Tokiose erdvėse norisi publikai dovanoti susikaupimo, rimties, kūrinius atrenku tokius, kad tai būtų katarsis dūšiai“, – kalbėjo viešnia.

Jautėsi pakylėta

Palaimą sielai N. Narmontaitė savo pasirodymais sukurti išties geba. Paberžės festivalio publiką pakerėjo išjaustas atlikėjos nuoširdumas, kuriuo ji su kiekviena akordeono skambesio įtaigiai palydėta poezijos eilute vis artėjo prie klausytojo.

O taip atsiverti publikai gali tik išties stiprus žmogus. N. Narmontaitė tokia save ir vadina.

„Klausiate, iš kur mano stiprybė? – akimirkai susimąsto… – Gal čia vis tik šaknys. Esu žemaitė. Mūsų moterys labai stiprios. Tad pirmiausia tai, bet, aišku, šią savybę ugdė ir šeima, namai.

Vaikystėje negyvenome taip, kad visko turėtume sočiai iki begalybės. Tėvai labai sunkiai dirbo ir aš tai mačiau. Vos sulaukusi keturiolikos metų visas vasaras dirbau. Darboholizmas manyje – nuo paauglystės. Taip išsiugdžiau valią ir gebėjimą siekti to, ko noriu, – dalijasi N. Narmontaitė. – Labai norėjau savo profesijos. Atkakliai dirbau, kad visa tai gaučiau.

Gal dėl to dabar esu laimingiausias žmogus, nes labai mėgstu tai, ką darau? Kiekvienas susitikimas su publika man – didžiausia šventė. Žiūrovai taip pat duoda labai daug stiprybės. Po koncertų man patinka pabendrauti su savo klausytojais. Gera apsikabinti, nusifotografuoti, išgirsti atvirų prisipažinimų. Iš tokių renginių, kaip šiandien Paberžėje, visada grįžtu pakylėta.“