Antras senųjų patiekalų gyvenimas
Dailės mokyklos mokytoja Eligija Venclovienė su pasimėgavimu ir didžiausiu smalsumu braukia dulkes nuo senovinių močiutės patiekalų receptų. „Labai noriu išsaugoti senovinių patiekalų receptus. Tad bandau juos atkurti iš savo vaikiškų užrašų ir gaminu. Beje, senoviniu būdu pati namie sūdau lašinius“, – nustebina šio ketvirtadienio šeimininkė ir kviečia pasivaišinti senoviniu varškės pudingu bei gaiviu vasaros desertu. Šiuo anuomet gardžiuodavosi dvariškiai.
Tėtis ir močiutė
Eligija – retas egzempliorius. Ją gaminti išmokė ne mama, o tėtis. Daug prisidėjo ir močiutė. Tiesa, ne kulinaro tėčio, o mamos mama.
„Močiutė buvo savo krašto konditerė. Ji kepdavo tortus, pyragaičius, sausainius. Tad nuo vaikystės labiausiai ir mėgstu tuos pyragus. Močiutė kepinius labai gražiai puošdavo. Matyt, ir man tas likę“, – spėja Eligija.
Pašnekovės tėtis buvo diplomuotas kulinaras. Būtent jis, o ne mama visad sukdavosi virtuvėje.
„Ką tėtis darydavo, tą kopijuodavau, – pasakoja Eligija. – Labai mėgau drauge su tėčiu gaminti, tad ir išmokau.“
Mokytoja prisimena pirmąjį rimtą patiekalą savarankiškai paruošusi būdama trečioje klasėje. „Išviriau šeimynai pietus. Tai buvo kopūstų sriuba. Pati nusipirkau visus produktus. Kadangi mama nemėgo gaminti, tai man virtuvėje suteikdavo visą laisvę“, – šypsosi Eligija.
Žalumynų suviliota
Pašnekovė atskleidžia ypač mėgstanti daržoves bei įvairiausius žalumynus, kuriuos vadina tiesiog žolėmis. Tas „žoles“ pašnekovė augina pati.
„Mėgstu daržininkauti. Mama visad augindavo, tad ir man patinka. Beje, mama augindavo tokias daržoves, kokių tada kiti neturėjo ir nebuvo galima įsigyti – kalafiorų, brokolių… Užaugau su šiomis daržovėmis ir man jos įprastos“, – neatitrūkdama nuo vaikystės kalba Eligija.
Įmantrūs skoniai
Pašnekovė sako mėgstanti visokį maistą. „Man viskas įdomu. Save vadinu bandytoja. Niekad negaminu pagal receptus ir dedu produktus iš akies, – dėsto ji. – Ruošiu iš to, ką turiu namie. Receptų nekuriu ir neužrašinėju.“
Moteris nustebina prasitarusi, kad visuose patiekaluose jai patinka, kaip pati įvardija, makalynė. „Visko dedu daug“, – pabrėžia pašnekovė.
Eligijos kolegė išduoda, kad šeimininkė garsėja įmantriu skoniu bei keistais – ne visų gomuriui įprastais, produktų deriniais.
„Man gardu, o kitiems atrodo nesuderinama“, – nusijuokia ji.
Eligija – naminio maisto šalininkė, tad prekybos centruose paruoštų mišrainių ar kitų patiekalų neragauja.
Gyvybė praeičiai
Mokytoja pasakoja dievinanti senovinius patiekalus ir bandanti jų receptus atkurti iš atminties ir vaikiškų užrašų.
„Senelis medžiodavo zuikius, o močiutė mokėdavo juos labai gardžiai su burokėliais ištroškinti. Taigi pirksiu triušienos ir bandysiu atkurti“, – nutaria Eligija.
Moteris saugo ne tik močiutės gamintų patiekalų receptus, bet ir augintas gėles: „Noriu, kad tai išliktų.“
Varškės pudingas
Reikės:
- 800–900 g varškės
- 6 kiaušinių
- 1 stiklinės manų kruopų, užpiltų pienu
- cukraus pagal skonį – iki 150 g
- razinų
- 50–80 g sviesto
- citrinų ar apelsinų žievelės
- vanilės
Gaminame. Baltymus išplakame atskirai nuo trynių. Sutriname varškę, kiaušinius ir cukrų. Manų kruopas išbrinkiname stiklinėje pieno. Viską sumaišome. Dedame vanilės, citrinos ar apelsinų žievelių. Ištepame indą sviestu ir valandą verdame pudingą.
„Jei pudingą ruošite nesaldų ir paskaninsite žolelėmis, tai bus antras patiekalas, o jei saldų – desertas, – sako šeimininkė. – Pudingus galima ir kepti, ir troškinti, ir virti. Jei norime virti, reikia formos.“
Savąją formą Eligija pirko prieš 30 metų. Mat ankstesnė močiutės namuose pradingo.
„Močiutė kažkur prateriojo vokišką pudingui kepti naudotą formą, tad teko įsigyti kitą. Tiesiog pripratau pudingą virti formoje ir man jos reikėjo.
Taigi formą užpildome mase, įstatome į puodą su verdančiu vandeniu ir verdame vieną valandą. Pudingas iš dalies yra sveikas patiekalas, nes nekeptas“, – kalba Eligija.
Dvariškas desertas
Reikės:
- 150 g manų kruopų
- 1 litro vandens
- juodųjų serbentų ar kitų uogų
Gaminame. Išverdame manų kruopas vandenyje. Kol košė verda, ištisai plakame su šluotele. Paskui sudedame trintas uogas ir darkart viską perplakame. Atšaldome ir valgome. Galima įsidėti ledų, kitokių uogų. Kam kaip skaniau.
Šį desertą kadaise irgi gamindavo Eligijos močiutė.
„Nuo senų senovės dvaruose vasarą ruošdavo tokius gaivius saldumynus. Man šis desertas būdavo labai skanus. Močiutė turėjo akmeninį rūsį. Mes priplakdavome tokios gaivios košės, atšaldydavome rūsyje ir gaivindavomės tarsi ledais. Man gardu“, – šypsosi šeimininkė.
