Analoginė fotografija – hobis, kuriam išnykimas negresia

Nuotraukų ir vaizdų šiais laikais kaip niekada visur daug – socialiniuose tinkluose, reklamose, spaudoje, internete. Žiūrime į juos, grožimės arba bjaurimės, bet tik vienetai susimąsto, kokiu būdu tos nuotraukos buvo padarytos. Sakysite, o kam man tai? Teisingai, gal ir nesvarbu, svarbiausia, kad perteiktas vaizdas. Tačiau vieno iš geriausių Lietuvos fotografų Ramūno DANISEVIČIAUS nuomone, būtent senuoju, analoginiu, būdu darytos nuotraukos turi dvasią ir skleidžia šilumą. Jam antrina ir fotografas iš Kėdainių Ernestas ZARNADZĖ. Tačiau čia pat priduria, jog analoginė fotografija su šiuo greituoju pasauliu nebespėja ir liko tik kaip tam tikros žmonių grupelės hobis.

– Ramūnai, Ernestai, šiais laikais analoginės fotografijos fotoaparatas tarsi sena atgyvena, kai kuriems žmonėms sukelianti nostalgiją. Ar sutinkate su tuo?

Ramūnas: Siūlyčiau atsiversti savo šeimos senus albumus. Tikrai apims nostalgija (šypteli). Jaunimui analoginė fotografija dabar greičiau smalsumas, o ne nostalgija.

Ernestas: Kažkokia nostalgija yra. Todėl, kad tai buvo visiškai kitoks darbas. Kitas dalykas, nes reikėdavo tas juosteles taupyti. Pats fotografijos procesas buvo visiškai kitoks.

– Atsakingesnis gal? Nes dabar nufotografuoji, nepatinka, ištrini, o tada taip elgtis negalėjai…

Ernestas: Taip. Sakyčiau tada buvo daugiau profesionalių žmonių. Tu žinojai, kad turi, tarkim, trisdešimt kadrų ir juos reikia taupyti. Žinojai, kad su ta viena juostele, nes aš tada buvau dar moksleivis, kai fotografavau analoginiu fotoaparatu, turi pasiruošti kažkokiam kadrui. Visą laiką stengeisi, kad iš kiekvieno kadro kažką išspaustum. Šviesas susistatydavai taip, kaip reikia… O dabar kuo didesnę kortelę į fotoaparatą įdedi, tuo daugiau kadrų gauni. Ir jeigu tau nepatiko, tiesiog ištrynei ir kitą darai.

– Tai galima sakyti, kad anksčiau fotografu galėjo būti ne kiekvienas?

Ernestas: Ne, tikrai ne kiekvienas. Todėl, kad reikėjo viską daryti mechaniniu būdu. Kitas etapas buvo juostelės ryškinimas – tai darydavome patys. Reikėdavo ir chemikalus išmanyti, didintuvą pasistatyti, ryškalus susipilstyti iš miltelių, o tada toje raudonoje šviesoje daryti nuotraukas. Iš tikrųjų būdavo įdomu. Tuo metu tai buvo natūralus procesas.

– Man, visiškai nenusimanančiai apie technologijas, gal galėtumėte įvardinti pagrindinius skirtumus tarp šiuolaikinės skaitmeninės fotografijos ir senosios analoginės?

Ramūnas: Skaitmeninė yra beprotiškai greitas pikselių skaičius, kurie užkemša tavo smegenis ir reikia greitai perkrauti galvą (šypsosi).

[quote author=“R. Danisevičius“]Kad visai išnyks, tikrai nemanau. Juk elektroninės knygos nepakeitė „tikrų“ knygų.[/quote]

– Ar skiriasi analoginės ir skaitmeninės fotografijos nuotraukų kokybė? Jei taip, tai kuo?

Ramūnas: Skaitmeninės būna iki skausmo gražios, labai ryškios ir tuo pačiu dauguma bedvasės…

Ernestas: Šiandien žmonės popierių mažiau vertina, viską susideda į kompiuterius, laikmenas ir tikrai mažai darosi popierinių nuotraukų. Tačiau kalbant apie patį popierių, sakyčiau, jis pagerėjo. Aišku, priklauso nuo fotolaboratorijos, kurioje gaminamos nuotraukos ir kokius popierius ten turi. 

– Ir vis tik popierines nuotraukas žmonės tikriausiai dažniau pažiūri, pavarto nei esančias kompiuteryje, kaip Jūs manote?

Ernestas: Taip, taip yra, nes skaitmeninių nuotraukų dabar yra labai daug. O popierinių tiek neprisidarysi. Kokių 50 gali pasidaryti. Anais laikais toks skaičius nuotraukų buvo tikrai nemažas, o dabar tiek padaryti – nėra didelis darbas. Aš pats ir dabar dar nuvažiavęs pas tėvus mėgstu pavartyti tas senas popierines nuotraukas. Ir mes savo šeimoje vis stengiamės jų pasidaryti. Jos yra vertingesnės. Popierinės nuotraukos turi didesnę išliekamąją vertę, nes kompiuteriai sugenda, užlūžta taip jos dingsta ir kartais nebūna galimybės jų susigrąžinti. Jose jūs galite netgi išsaugoti savo istoriją.

Ir klientams visada rekomenduoju bent po kelias nuotraukas pasidaryti popieriniame variante. Visada smagu atėjus svečiams prie arbatos ar kavos puodelio pavartyti albumą, prisiminti krikštynas, kitą šventę ar įdomesnę iškylą, išvyką, atostogas.

[#gallery=2104#]

– Analoginė fotografija tikriausiai išlikusi tik kaip tam tikrų žmonių hobis, bet ne profesionaliam naudojimui skirta technika, ar ne?

Ernestas: Daugiau kaip hobis, nes skiriasi fotoaparatai, pats darbo procesas. Tačiau vestuvėse ar krikštynose kai kurie fotografai dar naudoja šitą techniką, bet naudoja ją kaip siurprizą jaunavedžiams padaryti nuotraukas juosteliniu fotoaparatu.

Ramūnas: Mes su kolega  fotografu Domantu Umbrasu buvom susilažinę, kieno pirmo nuotrauka padaryta su juostiniu fotoaparatu Kiev 60 paklius į žurnalą „Stilius“. Aš laimėjau (šypsosi).

– O yra skirtumas, kokiu fotoaparatu daromi kadrai, vėliau – nuotraukos?

Ernestas: Šiek tiek yra. Nuotraukos, darytos tolimačiu fotoaparatu, yra gal truputį švelnesnių spalvų.

Žmonės tikrai vis dar naudoja juostelę. Kai kurie fotografai netgi kuria projektus, kur nuotraukos darytos tik juosteliniu fotoaparatu. Kiekvieną dieną niekas jau galbūt nebenaudoja juostelės, bet kad ji vis dar yra, tai tikrai taip. 

– Kokius analoginės fotografijos privalumus galėtumėte įvardyti?

Ernestas: Man privalumas yra tas, kad aš nuo jos ir pradėjau fotografuoti. Kaip ir sakiau, kadrus reikėjo taupyti, o tai stūmė, skatino tobulėti. Ne tai, kad pasiėmiau ir čirškinu viską iš eilės, o reikėjo kiekvieną kadrą labai gerai apgalvoti ir tik tada nuspausti mygtuką. Dabar viskas vyksta kur kas greičiau. 

Ramūnas: Manau, gal fotografinė drausmė.

– Jūs patys, kaip fotografai, jaučiate kokių nors sentimentų analoginei fotografijai?

Ramūnas: Taip. Jaučiu sentimentus pigioms juostoms.

Ernestas: Taip, dar vis norisi paimti tą juostelę. Juo labiau, kad dabar fotografai perka tas senas fotojuosteles, laiko jas šaldytuvuose, kad išgautų kuo įvairesnių natūralių efektų. Man pačiam dar kol kas nėra tiek laiko, kad galėčiau užsiimti juosteline fotografija, bet kada nors reikės sugrįžti prie jos, pasidaryti nuotraukų. Įdomu dirbti su juostele, kai tu nežinai, ką padarei ir tik paskui gauti rezultatą. 

– Panašiai kaip per Velykas margučius išvyniojant nežinai, kokį rezultatą gausi ir jo lauki…

Ernestas: Panašiai. Iš tiesų tai maždaug žinai, ką pamatysi, bet nežinai, koks bus saulės apšvietimas, kaip šešėliai krito, nes tu to proceso nematai, tik galutinį rezultatą. Tai tas turbūt ir yra įdomiausia, kad tik paskui pamatai rezultatą. Ir tai skatina žmones, ypač jaunus fotografus, tobulėti. 

– Ar vis dar padarote analoginės fotografijos kadrų?

Ernestas: Galbūt reikia pasiruošimo: išeiti į gatvę ar pasiimti kažkokius žmones ir nufotografuoti. Bet vėlgi tam reikia laiko, nes pats laboratorijos jau nebeturiu, kadangi kaip ir nebemadinga, tada reikia vežti į kitas laboratorijas… Ilgas procesas.

Ramūnas: Na taip, žinoma (šypteli).

– Tikriausiai Jūs, kaip fotografai, turite ir savo darbo įrankių: fotoaparatų, kolekciją. Kadangi fotografuojate jau daug metų, spėju, kad analoginės fotografijos fotoaparatų joje taip pat yra. Kiek jų?

Ramūnas: Tuoj suskaičiuosiu. Pasimečiau ties 15 (šypteli).

Ernestas: Taip, turiu dar kelis rusiškus fotoaparatus, nuo kurių aš pradėjau. Vienas iš tokių buvo „Smena“, turiu dar kelias taip vadinamas muilines prisiminimui, nes tai buvo labai populiaru. Prisimenu, kad tuo metu, kai atsirado muilinės, visi sakė, kad mums fotografų nebereikės, bet po to žmonės suprato, kad ne visi gali būti fotografais. Ir turiu keletą jau skaitmeninių fotoaparatų, kuriuos aš jau padėjęs į šoną prisiminimui. 

[quote author=“E. Zarnadzė“]Žmonės tikrai vis dar naudoja juostelę. Kai kurie fotografai netgi kuria projektus, kur nuotraukos darytos tik juosteliniu fotoaparatu.[/quote]

Pirmą geresnį skaitmeninį fotoaparatą man draugai iš Amerikos padovanojo, tai toks įdomus buvo, nes amerikoniškas (juokiasi). Bet per kurį laiką nusidėvėjo, tai teko pasidėti kaip prisiminimą.

– Ramūnai, daug dalyvaujate konkursuose, kur nuotraukos darytos telefonu. O kaip yra su analoginės fotografijos konkursais, dalyvaujate, jei, žinoma, tokių yra?

– Kad tik analoginiai, tai nepamenu, o „Lietuvos spaudos fotografija“ konkurse  vis patenka mano kadrai daryti su juosta.

– O jūs, Ernestai, dalyvaujate kokiuose nors konkursuose arba gal organizuojate parodas?

– Kartais sudalyvauju greituose, pavieniuose konkursuose. Kadangi dabar daugiausiai fotografuoju motociklų sportą, tai yra mintis padaryti tokių nuotraukų parodą. Atrinkti geriausius kadrus iš kelių tūkstančių, kurie daryti įvairiose varžybose. 

Turbūt nedaug žmonių galėtų pasigirti, kad ilgus metus dirba su motociklų sportu. 

– Bet tai jau ne analoginė fotografija?

– Ne. Todėl, kad ten yra reikalingas greitis ir naudojamas labai greitas fotoaparatas.

[quote author=“E. Zarnadzė“]Prisimenu, kad tuo metu, kai atsirado muilinės, visi sakė, kad mums fotografų nebereikės, bet po to žmonės suprato, kad ne visi gali būti fotografais.[/quote]

– O teoriškai įmanoma būtų pagauti gerų kadrų su analoginiu fotoaparatu?

Ernestas: Manau, kad įmanoma. Priklausytų, kokią optiką naudoji. Manyčiau, tą patį „Zenitą“, legendinį rusišką fotoaparatą, pasiėmus padaryčiau gerų kadrų. Gal jaunimui sunkiau būtų važiuojančius motociklus nufotografuoti, bet aš, manau, padaryčiau. 

– Nebandėt?

Ernestas: Ne. Gal ir įdomu būtų. Yra tokių minčių, bet ten varžybose irgi vyksta lenktynės su laiku – nufotografavai, stengiesi kuo greičiau apdirbti, išpublikuoti ir pan. 

– Tada jau reikėtų į varžybas eiti ne darbą dirbti, o mėgautis ir stengtis pagauti gerus kadrus…

Ernestas: Taip, tada turi paskirti varžybas būtent juostelinei fotografijai, atsipalaiduoti, nes man varžybos yra darbas, kuriam aš labai ruošiuosi ir ten skaičiuoju laiką. Sporte apskritai kiekviena sekundė yra svarbi, o dabar ir fotografijoje jau taip yra, ypač jei dirbi spaudoje. Stengiamasi kuo greičiau patalpinti nuotrauką į tam tikrą žiniatinklį, padaryti čia ir dabar, dėl to varžybose ar žurnalistikoje ir nebenaudojami juosteliniai fotoaparatai. Tai žmonėms likęs tik kaip malonumas.

– Jūsų nuomone, ar analoginei fotografijai gresia išnykimas ar ji vis tik liks užkietėjusių fotografų širdyse ir rankose?

Ramūnas: Kad visai išnyks, tikrai nemanau. Juk elektroninės knygos nepakeitė „tikrų“ knygų.

Ernestas: Aš manau, kad tikrai liks. Todėl kad aš pats studijavau fotografiją ir apie tai daug šnekėjom, žiūrėjom įvairiausius juostelinius fotoaparatus ir pačias juosteles. Analoginė fotografija yra tam tikras procesas, kuris visą laiką atsikartoja. Gal aš šiandien su juostele ir nefotografuoju, bet vis tiek žinau, kad anksčiau ar vėliau paimsiu tą juostelę ir savo vaikams parodysiu, kaip yra su ja fotografuojama. 

Su kiekviena fotografų karta tas procesas grįžta: jie bando, fotografuoja. Žmonės tikrai yra labai kūrybiški: fotosesijas, projektus padaro, kur fotografuota tik su juostele. 

Manau, pasaulyje juostelės yra dar plačiai naudojamos, ypač senesnės, kurios galbūt turi kokių nors defektų, šviesos gavusios, jos duoda ir savotiškus efektus.