Akredituotų savanorių aušra
Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ ieško tobulėjimo krypčių. Plėsdamas savanorystės veiklą fondas jau įsteigė „Savanorystės namus“. Siekdama auginti savo savanorių kompetencijas įstaiga ieško bendradarbiavimo partnerių. Vienas iš tikslų – Kėdainių rajono žmonėms pagalbą teikiančių savanorių akreditacija. Apie šias galimybes fondo atstovai ir savanoriai diskutavo su nevyriausybinės organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanorių mentore nacionaliniame projekte „Atrask save“ Birute Daugėliene.
Savanorystės naudos horizontai
B. Daugėlienė turtingą savanorystės patirtį turi ir pati. Jos savanorystės kelias prasidėjo paauglystėje – nuo 14 metų, o dabar savanorystė tapo moters darbo lauku.
„Žmonėms visada buvo būdingas noras padėti kitiems ir telktis bendrai veiklai. Kartais atrodo, kad savanorystė egzistavo visada, tiesiog anksčiau tų procesų mes nevadindavome terminu „savanorystė“, – mano viešnia.
Organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanorių centro užduotis – padėti jauniems žmonėms suprasti, ko jie išmoksta, kokias kompetencijas įgyja savanoriaudami.
„Norime parodyti, kad ir neformaliu būdu galima daug išmokti, praturtėti emociškai bei profesiškai, – sako B. Daugėlienė. – Nebūtina sėdėti mokyklos ar universiteto suole, kad įgytum tam tikrų kompetencijų. Pavyzdžiui, per savanorystės veiklas galima išsiugdyti bei sustiprinti bendradarbiavimo, bendravimo įgūdžius, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ar netgi įveikti baimes.
Mano kaip savanorių mentorės misija – padėti jaunam žmogui suprasti, kad savanorystė yra ugdanti sritis. Savanoriaudamas žmogus atranda save ir daugiau apie save supranta, taip pat pasitikrina profesinę kryptį, nes savanoriaudamas turi galimybę jį dominančią organizaciją pažinti iš vidaus. Tai – vertingi atradimai.“
[quote author=“B. Daugėlienė“]Turint omeny ne ekonominius rodiklius, o žmonių santykius, reikalingumo aspektą, savanorystė yra kelias kokybiškesnio gyvenimo link.[/quote]
Organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanorių centro mentoriai dirba ir su organizacijomis, kurios priima savanorius, nes klausimų apie savanorystę kyla ne tik savanoriams, bet ir jų veiklą kuruojantiems organizacijų atstovams.
„Organizacijoms rūpi, kaip savanoriui padėti įsilieti į organizacijos veiklą, kaip motyvuoti savanorį, kaip išlaikyti jį, jeigu savanorystė yra ilgalaikė, galiausiai – kaip padėkoti savanoriui išeinant, kai savanorystės laikas jau baigiasi“, – dažniausiai kylančius klausimus vardija pašnekovė.
Geradariams – naujas statusas
B. Daugėlienė pastebi, kad mūsų šalyje savanorystės banga kyla. Mat vis daugiau žmonių sužino apie šią veiklą ir ryžtasi ją išbandyti. Savanorystę atranda ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Pasak viešnios, savanorystės veikla domisi net šeimos. Jos ieško vienijančios veiklos ir nori savanoriauti kartu. B. Daugėlienės nuomone, paveikios yra savanoriauti kviečiančios reklamos, taip pat prie savanoriškos veiklos prisidėti vilioja savanorių iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos.
„Šiuo metu didelis dėmesys savanorystei skiriamas netgi nacionaliniu mastu. Jaunimo reikalų departamentas siekia, kad neformaliu būdu, pavyzdžiui, savanoriaujant, įgytos kompetencijos įgautų pripažinimą. Švietimo ministrės įsakymu patvirtinta, kad nuo 2018 metų tie į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai, kurie bus savanoriavę ne trumpiau kaip tris mėnesius, gaus papildomą ketvirtį balo.
Dirbama ta kryptimi, kad savivaldybės kurtų savo vietinės savanorystės modelius ir moksleiviai ar studentai turėtų galimybę gauti savanorystės pažymėjimą, patvirtinantį jų patirtį. Tiesa, visa tai dar kuriama“, – pasakoja B. Daugėlienė.
Viešnia džiaugiasi, kad toks vyriausybės sprendimas – pirmieji žingsniai siekiant pripažinti neformaliu būdu įgytų kompetencijų prasmę, naudą ir svarbą žmogaus gyvenime.
„Juk mokykla nebūtinai ugdo socialinius, iniciatyvos gebėjimus. Savanorystė būtent šia kryptimi ir dirba. Be to, savanorystės veikla – puiki moksleivių vasaros užimtumo alternatyva“, – mano B. Daugėlienė.
Ir intelektualinė parama
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ atstovai B. Daugėlienei pristatė „Savanorystės namų“ viziją.
„Norime vienyti žmones bendra kryptimi, – sakė fondo direktorė Irena Staliorienė. – Siekiame žmonių gebėjimus panaudoti visuomenės gerovei kurti. Kraštiečiai, kurie atėjo į „Savanorystės namus“, nori būti reikalingi. Vienos moterys šiuo metu neturi darbo, kitos – sulaukė pensinio amžiaus ir turi daugiau laisvo laiko, trečios tiesiog nori pasidalinti savo gerumu.“
[quote author=“B. Daugėlienė“]Nuo 2018 metų tie į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai, kurie bus savanoriavę ne trumpiau kaip tris mėnesius, gaus papildomą ketvirtį balo. Toks vyriausybės sprendimas – pirmieji žingsniai siekiant pripažinti neformaliu būdu įgytų kompetencijų prasmę, naudą ir svarbą žmogaus gyvenime.[/quote]
Fondo atstovų akimis, ne tik socialiai pažeidžiami žmonės (stokojantys maisto, socialinių įgūdžių ar pan.) turėtų sulaukti savanorių globos. Novatoriška savanorystė žvelgia ir į intelektualiąją paramą.
„Pavyzdžiui, vieniši pensinio amžiaus sulaukę pedagogai, medicinos darbuotojai, kiti intelektualai. Vienatvė ir skurdi pensija galbūt juos išmuša iš vėžių. Jiems ima trūkti kultūrinio gyvenimo, intelektualaus bendravimo. Tad savanoris galėtų drauge knygą paskaityti, pasikalbėti, kartu į spektaklį, koncertą nueiti, pasitreniruoti su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Patenkinęs intelektualius poreikius žmogus jaučiasi stipresnis, lygiavertis, reikalingas, orus. Tai neįvertinama jokiais pinigais“, – įsitikinusi I. Staliorienė.
B. Daugėlienė sveikino inovatyvius „Savanorystės namų“ tikslus ir pačią kėdainiečių idėją burti bei stiprinti savanorių bendruomenę.
„Savanoriams labai svarbu būti tarp bendraminčių. Be to, labai džiugu, kad fondo „Viltis–Vikonda“ savanoriai susiburia ne tik geriems darbams. Jie taip pat rengia savo šventes, bendrauja, susipažįsta artimiau, dalijasi savo atradimais. Taip kuriamas savanorių kaip bendruomenės pajautimas“, – džiaugėsi viešnia.
Didėja gretos – plečiasi sritys
Dabar labdaros ir paramos fonde „Viltis–Vikonda“ savanoriauja 20 moksleivių ir 15 suaugusių moterų.
„Fonde niekada nebuvo tokio gausaus būrio savanorių – ypač suaugusiųjų. Anksčiau turėjome dvi tris nuolatines savanores suaugusias moteris, o dabar visos penkiolika yra aktyvios, nori dirbti ir viena kitą užkrečia siekiu skleisti gerus darbus, prisidėti prie savanoriškos veiklos. Pastebėjome, kad atsiradus gerokai daugiau suaugusių savanorių moterų prasiplėtė savanorystės krypčių galimybės. Mat jaunuoliai labiau nori savanoriauti įvairiuose renginiuose, o moterys mielai lanko socialiai pažeidžiamas šeimas – jos dirba iš gyvenimiškos patirties. Taigi turime puikų derinį“, – akcentuoja I. Staliorienė.
Yra baltų dėmių
B. Daugėlienė pastebi, kad Lietuvos savanorystės žemėlapyje kol kas dar yra visiškai baltų dėmių – vietų, kur savanorių dar nėra buvę.
„Stipriausią savanorystės įdirbį, be abejo, turi didieji miestai. Vis tik yra vietų, kurių gyventojams savanorystė – nepažintas laukas. Pavyzdžiui, nuo kitų metų mūsų savanorių centras pirmą kartą koordinuos grupelę savanorių Skuode“, – atskleidžia pašnekovė.
[quote author=“B. Daugėlienė“]Savanoriaujant labai svarbu sąmoningumas – suvokti, ką, kodėl ir kaip darai.[/quote]
B. Daugėlienės nuomone, aktyvi ir gausi savanorystė atneša daug socialinių pokyčių.
„Vien dėl to, kad visuomenė yra sveika, kai žmonės jaučiasi reikalingi, įsitraukę ir galintys vieni kitiems padėti, susitelkti, jei kažkam reikia pagalbos. Tada lieka mažiau abejingumo. Turint omeny ne ekonominius rodiklius, o žmonių santykius, reikalingumo aspektą, savanorystė yra kelias kokybiškesnio gyvenimo link. Tiesa, savanoriaujant labai svarbu sąmoningumas – suvokti, ką, kodėl ir kaip darai“, – klausimus, į kuriuos sau turi atsakyti kiekvienas savanoris, iškelia pašnekovė.
Į Lietuvą – ir užsieniečių žvilgsnis
Organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanorių centras dirba ne tik su vietiniais savanoriais. Čia taip pat koordinuojama ir užsieniečių, norinčių savanoriauti mūsų šalyje, veikla.
„Šiais metais koordinuojame 30 savanorių, atvykusių iš Europos šalių – Vokietijos, Austrijos, Italijos, Ispanijos, Skandinavijos. Dažniausiai jie renkasi socialinę veiklą ir savanoriauja vaikų dienos centruose, negalią turintiems žmonėms paslaugas teikiančiose įstaigose, bibliotekose, vaikų globos namuose. Tai ir visai jauni žmonės, ir po studijų nerandantys darbo, ir užsimanę pokyčių gyvenime, ieškantys iššūkių“, – užsienio savanorių portretą nutapo B. Daugėlienė.
Galimybe savanoriauti kitose šalyse domisi ir lietuviai. Organizacija „Actio Catholica Patria“ kol kas lietuvius savanoriauti siunčia tik į Europos šalis ir į kelias valstybes už Senojo žemyno ribų –į Artimuosius Rytus, Kosovą.
„Lietuvių susidomėjimas savanoryste užsienyje labai didelis, – tikina B. Daugėlienė. – Pernai beveik 250 jaunų žmonių teiravosi apie galimybę išvykti savanoriauti. Išvyko keliasdešimt.“
