Aš nebežinau ką su jais daryti

Šiandien pradėjau įsirenginėti dar vieną repeticijų studiją. Dar nesu tikras, kad kada nors ji man atsipirks, bet radau labai geras patalpas ir nesinorėjo tokios progos praleisti. Todėl per daug nesukau sau galvos: darau, ir viskas.

Aš daug kartų savo gyvenime esu taip padaręs, t.y. pirmiausiai įpuolęs stačia galva, o tik po to pagalvojęs. Versle, darbe, santykiuose – visur. Yra buvę, kad dėl tokio karštakošiškumo vėliau tekdavo gailėtis, bet kita vertus – jeigu niekada nieko nebūčiau bandęs, tai apskritai dabar nieko ir neturėčiau. Todėl ir toliau ketinu pirmiausia daryti, o tik po to – galvoti. Nes puikiai žinau: aš arba kažko pasieksiu, arba kažko išmoksiu; arba uždirbsiu, arba įgysiu naujos patirties. Pralaimėjimo šitame žaidime nebūna: ar vienaip, ar kitaip, bet vis tiek viskas išeis į pliusą.

Todėl kai dabar jauni žmonės kartais paklausia manęs patarimo, kaip ir jiems tą laimės paukštę nutverti už uodegos, visada sakau: tu tik daryk. Mažiau galvok, mažiau skaičiuok, kas apsimoka, o tiesiog daryk. Jei nepavyks, tai kitą kartą bent jau žinosi, ką reikia daryti kitaip.

Viskas paprasta: jeigu tu sukursi penkis verslus, bet tiktai vienas iš jų bus sėkmingas, tai – ei! Tu vis tiek būsi sėkmingas verslininkas! Jei įrašysi penkias dainas, bet tik viena jų susilauks šiokio tokio dėmesio – viskas gerai! Ir vienos dainos užtenka, kad į tavo koncertus pradėtų rinktis žmonės! Tiesiog daryk tai, ką nori daryti, bent jau pradėk. Galbūt ne viskas pavyks taip, kaip įsivaizdavai, galbūt reikės viską keisti ir perdaryti, bet svarbiausia – žengti tą pirmą žingsnį. Nes nesužinosi, kur veda keliai, kol nepradėsi jais eiti.  

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Yra buvę, kad dėl tokio karštakošiškumo vėliau tekdavo gailėtis, bet kita vertus – jeigu niekada nieko nebūčiau bandęs, tai apskritai dabar nieko ir neturėčiau.[/quote]

Žinau, viskas čia skamba kaip banalios gyvenimo tiesos iš Paulo Coelho knygų, bet kad visa tai iš tiesų veikia. Mano paties gyvenimas man šitaip rodo. Kai Vilniuje atidariau savo pirmąją studiją, tai irgi viską įsivaizdavau visai kitaip, nei yra dabar. Maniau, kad tai bus erdvė jaunimo kūrybinei raiškai. Svaigau nuo minties, kad jauni žmonės čia galės ne tik muzikuoti, bet ir, pavyzdžiui, fotografuoti, šokti ar užsiimti kažkokiais kitokiais menais, galbūt netgi padės vieni kitiems daryti namų darbus ir panašiai.

Paprastai kalbant, vaizdavausi darąs atvirą jaunimo centrą, savotišką kūrybiškumo mokyklą, bet tikrai ne repeticijų studiją. Man visai nerūpėjo, ar galėsiu iš šito uždirbti: buvau jaunas, naivus ir neformaliojo ugdymo idėjų apsėstas. Man atrodė, kad jeigu gali jaunam žmogui kažką duoti – tai ir privalai duoti.

Pasirodo, jaunimas irgi mąstė panašiai: kad aš privalau jiems viską duoti. Vieną dieną atsipeikėjau, kad skiriu jiems visą savo dėmesį, laiką ir pinigus, bet užuot gavęs bent jau elementarios pagarbos ir dėkingumo už tai, gaunu tik vis naujų rūpesčių. Tuo būdu mano idealizmas ir entuziazmas greitai išseko, jaunimas pamažu išsiskirstė, o mano neformalaus ugdymo programa išvirto į studiją, kurioje repetuoja grupės, ir renginių organizavimo bei aptarnavimo verslą. Štai nuo tada man po truputėlį pradėjo sektis.

Bet šiaip aš nieko prieš, kai jaunimas dar ir dabar pas mane užsuka. Tikrai tikrai motyvuotus ir talentingesnius aš kartais apsiimu pagloboti – duodu jiems erdvę tobulintis, pasidalinu patirtimi ar paorganizuoju jiems vieną kitą koncertuką. Dar turiu porą mokinių, kuriuos mokau groti gitara – vis dar atsiranda tokių, kurie įsiprašo, nors aš jau prieš daug metų esu pasakęs, kad daugiau tuo nebeužsiimsiu.

Matyt, čia mano įgimtas pedagogiškumas kaltas, kad vis nesugebu jiems atsakyti. Tik jau dabar stengiuosi per daug vilčių į juos neinvestuoti: nuo pat pradžių nuteikiu, kad čia laikomės taisyklės „kiek minsi – tiek tavo“ ir kad viskas priklauso tik nuo jų pačių įdėtų pastangų.

Jie savo ruožtu tvarkingai manęs paklauso, palinksi galvytėmis ir prisiekia dėti visas pastangas. Paskui pavaikšto į repeticijas ir užsiėmimus iki tol, kol nuo grojimo pradeda skaudėti pirštus arba kol ateina suvokimas, kad čia reikia įdėti šiek tiek darbo, o tada viską meta. Na, bent jau dauguma jų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Taip mes esame skatinami gyventi iliuzijoje, kad viską už mus padarys kažkas kitas. Ir jauni protai ant šito kabliuko kimba nelyginant pūgžliukai per poledinę žūklę.[/quote]

Ir viskas, tiek žinių. Belieka tik ironiškai šyptelt ir numoti ranka: et, jaunimas.

Iš tiesų iš tiesų sakau jums: aš nebeišmanau ką su jais daryti. Galbūt čia mano amžius kaltas, bet mes nebesusikalbam lyg būtume iš skirtingų pasaulių ir iš paralelinių visatų. Jiems atrodo, kad sėkmė yra matuojama feisbuko „laikais“, jie įsitikinę, kad jau už pirmą išėjimą į sceną turėtų gauti Marijono Mikutavičiaus honorarą, ir jie visko nori dabar, čia pat ir pilnom porcijom. Jokios kantrybės ir jokių ambicijų kažką padaryti nuosavom rankom – tiesiog duokite jiems visa, ką turite, nes jie vien jau savo egzistavimu viso to nusipelnė.  

Į karaokės vakarėlius, kuriuos vakarais vedu, kaskart prisirenka būriai jaunų dainorėlių. Dauguma būna dalyvavę visokiuose X faktoriuose ir Lietuvos balsuose, ir kai kurie iš jų būna netgi visai talentingi. Bet žinote ką – jie žalio supratimo neturi, ką su tuo savo talentu veikti. Kartais, kai visi juokaudami erzinamės, jie patraukia mane per dantį, esą aš prastas dainininkas. Ir tai yra visiška tiesa: aš tikrai nesu nei geras dainorėlis, nei muzikantas-virtuozas, ir visi mes iš to pasišaipom.

Bet kai gerai pagalvoji – aš iš to savo dainavimo ir grojimo vis tiek uždirbu pinigus. Nepaisant to, kad neturiu Fredžio Merkurio balso ir Stasio Povilaičio charizmos. O ką jie?

O jie tik vaikšto iš baro į barą ir dainuoja karaokės vakarėliuose. Kuriuos organizuodamas, beje, aš irgi šiek tiek uždirbu.

Tai kaip čia dabar taip išeina, sakykite jūs? Kad net aš iš jų talento sugebu uždirbti, bet jie patys – niekaip? Štai kur yra klausimas, vertas Šekspyro „Būti ar nebūti“.

O atsakymas į jį labai paprastas: jie tiesiog neturi pakankamai smarvės kažko imtis patys. Jie yra išlepę, tingūs ir baisiai bijantys susimauti. Vienintelis dalykas, kuriam jie skiria kažkiek laiko ir į kurį įdeda pastangų, yra įvaizdis feisbuke. Svarbu, kad viskas ten atrodytų kaip pasaka. Net jei realiame gyvenime tu esi visiškas nulis.   

Aš sutinku, kad žmogus iš prigimties yra tingus padaras. Mes visada renkamės lengvesnį kelią, o visa industrija, jau senų seniausiai perpratusi šitą žmogaus prigimtį, skatina mus ieškoti komforto ir tingėti dar labiau. Ji sako – taip, jūs galite turėti sodą ir daržą prie namo, ir užsiauginti maisto patys. Bet ar žinote, kas yra sodas ir daržas? Tai yra velniškai daug darbo, purvino darbo. Todėl jūs geriau likite namuose ir nesipurvinkit rankų, o vaisius ir daržoves mes pristatysime iki pat jūsų durų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Jie tiesiog neturi pakankamai smarvės kažko imtis patys. Jie yra išlepę, tingūs ir baisiai bijantys susimauti. Vienintelis dalykas, kuriam jie skiria kažkiek laiko ir į kurį įdeda pastangų, yra įvaizdis feisbuke.[/quote]

Taip mes esame skatinami gyventi iliuzijoje, kad viską už mus padarys kažkas kitas. Ir jauni protai ant šito kabliuko kimba nelyginant pūgžliukai per poledinę žūklę. Nueiti į televizinį šou yra kur kas lengviau, nei ilgai ir kantriai dirbti auginant savo auditoriją. Padainuoti kažkieno jau sukurtą ir išpopuliarintą dainą kur kas paprasčiau, nei pačiam parašyti bent vieną eilutę. Ir jie niekaip nesupranta, kad iš viso šito uždirba visi, kas tik netingi: televizijos, prodiuseriai, garso įrašų studijos, kuriose jiems kepamos fonogamos, reklamos gamintojai ir įmonės, kurios reklamuojamos, renginių organizatoriai, makiažo specialistai ir netgi paprasti darbininkai, kurie toms žvaigždutėms stato scenas bei scenos dekoracijas. Visa industrija, kuri sukasi aplink juos, bet tik ne jie patys.

Ir tiems dainorėliams čia viskas yra gerai: jie nemato jokių problemų, nes jiems svarbiausia yra publikos dėmesys. Jie susikuria iliuziją, kad yra žinomi, reikšmingi ir daug pasiekę, ir tuo mėgaujasi. Ypač feisbuke.  

Bet tai truks tik iki naujojo televizijos sezono, kol publikai bus patiekta nauja porcija talentingų arba mažiau talentingų dainorėlių, o pernykštės žvaigždutės pamažu praras savo populiarumą. Žinau tai, nes beveik kasdien matau juos visus – buvusius, esamus ir būsimus. Dauguma jų taip ir neprasidėjusią savo karjerą baigs feisbukuose rankiodami varganus „laikus“ po provokuojančiomis nuotraukomis, kuriose bus labai aukšti kulniukai, bet itin žemi standartai.  

Žinot, Tomas Edisonas kažkada yra pastebėjęs, kad geros progos daugelio praleidžiamos tik dėl to, kad būna apsivilkusios darbiniais drabužiais ir yra panašios į paprastą darbą. Ir tai yra gryniausia tiesa. Nes pasaulis jums nieko nėra skolingas ir nieko neprivalo jums duoti. Viską turėsite užsidirbti patys. Įsikalkite tai ir išmokykite to savo vaikus ir anūkus, broliai ir seserys: tai, kas ateina lengvai, nėra vertinga; o tai, kas yra šio to verta, neateina lengvai.