Gaisrų ekologija ir medžiai, skatinantys gaisrus arba apie Australijos gaisrus kitaip

Neslėpsiu, Australijos gaisrų įkarštyje, išgirdus faktą, kad gaisrai ten galimai kyla dėl pačių medžių, konkrečiai eukaliptų, „padeginėjimo“, nes taip miškai atsinaujina, mane labai nustebino ir tapo smalsu, ar iš tiesų taip gali būti. Pasirodo, nors ir maža tikimybė, tačiau gali. Siekdama kuo daugiau gauti atsakymų į kilusius klausimus, pakalbinau Akademijoje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Miškininkystės skyriaus vyresnįjį mokslo darbuotoją dr. Virgilijų Mikšį. Jo atsakymais dalinuosi ir su Jumis.

– Gerbiamas Virgilijau, ar iš tiesų yra medžių, galinčių savaime sukelti gaisrus?

– Taip, dauguma eukaliptų rūšių yra prisitaikę prie gaisrų, be to, net patys skatina miškų gaisrus –juos plečia. Eukaliptų lapai yra labai degūs, labiausiai dėl juose esančių aliejų, ir jau vien tai yra gaisrus skatinantis veiksnys. Be to, yra duomenų, kad ore degantys jų aliejų garai gali pavėjui „nukeliauti“ nemažus atstumus (iki kelių, o labai retai – net kelių dešimčių kilometrų) ir sukelti naujus gaisrus. Panašus procesas vyksta ir pavėjui skrendant degančioms žievės atplaišoms, tik atstumai mažesni – paprastai kelios dešimtys metrų. Praeityje buvo tiriamos ir eukaliptų miškų nuokritų (lapų, šakučių ir pan.) savaiminio užsidegimo galimybės ir nustatyta, kad bent teorinė tokių procesų tikimybė irgi yra, bet tam turi susidaryti išskirtinės sąlygos. Kai kuriuose informacijos šaltiniuose tokių savaiminių užsidegimų galimybės minimos kaip realios (nors labai retos), kituose – neigiamos, nes tikrai patvirtinti tokio užsidegimo atvejai lyg ir nežinomi. Pirmine gaisrų priežastimi būna arba žmogaus veikla (šiuo metu tai dažniausia priežastis), arba gamtiniai veiksniai (dažniausiai žaibai, kai kur ir vulkaniniai procesai), o eukaliptai tik prisideda prie gaisrų plitimo. 

[quote author=“Dr. V. Mikšys“]Gaisrai – tik viena iš gamtos sukurtų ekosistemų atnaujinimo, užtikrinant jų egzistavimą, priemonių.[/quote]

 – Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie gaisrų ekologiją – kaip ji veikia?

– Gaisrų ekologija – ekologijos mokslo dalis, skirta ekosistemoms, kurių natūralus vystymasis susijęs su gaisrais. Gaisrai – tik viena iš gamtos sukurtų ekosistemų atnaujinimo, užtikrinant jų egzistavimą, priemonių. Analogiškas funkcijas atlieka ir kiti tiek abiotiniai (pavyzdžiui, vėjas) ar biotiniai (ligos, kenkėjai) veiksniai. Paprastai galėčiau pasakyti ir taip: pati gamta rūpinasi, kad gyvieji organizmai pernelyg nepersentų, išlaikytų atsikūrimo ir tolimesnio egzistavimo galimybes.

Teritorijose, kur natūralūs gaisrai pakankamai dažni, daugelis rūšių skirtingais būdais prisitaikė prie gaisrų poveikio ir suformavo prie jų prisitaikiusias ekosistemas. Prisitaikymo laipsnis labai įvairus – nuo minimalaus gaisrų poveikio toleravimo iki pačių gaisrų skatinimo (pavyzdžiui, jau aukščiau minėti eukaliptai). Gaisrai paprastai ženkliai paspartina organinės medžiagos mineralizaciją (išvengiama dirvožemių derlingumo mažėjimo), sunaikina konkuruojančias ir prie gaisrų neprisitaikiusias rūšis ir taip sudaro sąlygas atsikurti prie jų poveikio prisitaikiusioms rūšims bei ekosistemoms. 

Miškų atveju prie gaisrų poveikio dažniausiai labiausiai prisitaikę šviesai reiklios medžių rūšys, nes tankiuose didelio amžiaus medynuose jauni tokių rūšių medeliai augti negali, o lėtai retėjant vyresniems medynams dažnai vyksta rūšių kaita – šviesai reiklias rūšis keičia šviesai mažiau reiklios medžių rūšys. Gaisrai šį procesą sustabdo, vėl atsikuria tos pačios šviesai reiklios rūšys. 

[quote author=“dr. V. Mikšys“]Miškų atveju prie gaisrų poveikio dažniausiai labiausiai prisitaikę šviesai reiklios medžių rūšys, nes tankiuose didelio amžiaus medynuose jauni tokių rūšių medeliai augti negali, o lėtai retėjant vyresniems medynams dažnai vyksta rūšių kaita – šviesai reiklias rūšis keičia šviesai mažiau reiklios medžių rūšys.[/quote]

– Ar tai reiškia, kad žmonės, nežinodami ir nesuprasdami šio fakto bei gesindami miškų gaisrus tarsi daro meškos paslaugą ne tik gamtai, bet ir sau (nes taip ne tik, kad nepadedama miškams atsinaujinti, bet ir paliekami įvairūs parazitai, kurie vis tiek juos sunaikina)?

ؘ– Na, taip kategoriškai tikrai neteigčiau. Šiuo metu virš 90 proc. gamtoje kylančių gaisrų nėra natūralūs, juos sukelia patys žmonės. Neretai ir ten, kur natūralūs gaisrai visai nebūdingi. Jei tokių gaisrų visai negesintume, tai jų apimti plotai irgi būtų ženkliai didesni, nei visiškai natūralių, dėl gamtinių priežasčių kylančių gaisrų atveju. Taigi gesinti tikrai reikia. O ten, kur gaisrai tikrai būtini ekosistemų vystymuisi ir išlikimui, tokius pat rezultatus galima pasiekti kontroliuojamais, riboto ploto dirbtiniais gaisrais. Tuomet dalį prie gaisrų prisitaikiusių ekosistemų išlaikytume panašias į natūralias arba bent turėtume tu tokių gaisrų paveiktų miško ekosistemų pavyzdžius. Taip elgiasi ir mūsų kaimynai – Skandinavijos šalys, Suomija, Estija. Žinoma, pasaulyje yra daug vietų, kur tokių „pavyzdžių“ ar „išlaikymo“ dirbtinai kurti tikrai nereikia: gaisrų nesugebama suvaldyti, todėl jų ir taip akivaizdžiai per daug (Australija, Rusija, Kanada ir pan.). 

Be to, į gaisrų poveikį gana panašios ir kai kurios miškuose taikomos ūkinės priemonės. Prisimenu vieną ganą seną Suomijos mokslininkų publikaciją, kurioje buvo kalbama apie gaisrų poveikio miškuose imitavimą be pačių gaisrų. Esmė paprasta – plynųjų ar intensyvių atvejinių (skirtų šviesai reiklių medžių rūšių medynų atkūrimui) miško kirtimų įtaka miškams daug kuo panaši į gaisrų įtaką: irgi spartėja miško paklotės skaidymas, savaime atsikuria šviesai reiklios (pionierinės) medžių rūšys. Tuomet trūksta tik apdegusios žuvusių medžių medienos, bet jei negyvos medienos kirtavietėse paliekame, tai skirtumai tarp apdegusios ir neapdegusios medienos irgi gana nedideli. O jei reikia, atskiruose plotuose galima dar ir dirbtinį gaisrą sukelti – tuomet skirtybių bus dar mažiau. 

[quote author=“Dr. V. Mikšys“]Jei gamtinėse ekosistemose gaisrų būtų tiek, kiek jų sukelia patys gamtiniai veiksniai, bent gamtai nieko blogo tikrai nebūtų.[/quote]

– Informacijos apie ugnies/gaisrų ekologiją lietuvių kalba iš tiesų yra labai mažai? Ar tai gali būti susiję su baime, kad žmonės, iš tiesų nežinodami pakankamai informacijos, patys gali imti padeginėti viską iš eilės ir taip padaryti daugiau žalos nei naudos?

– Mūsų gamtinei zonai (mišrieji miškai) savaiminiai gaisrai nėra labai būdingi, todėl gal dėl to Lietuvoje tokios informacijos gana mažai. Nemanau, kad nežinojimas ar nesupratimas gali skatinti protingą veiklą. Kaip tik būtina teikti kuo daugiau visapusiškos ir objektyvios informacijos – tuomet ir neprotingos veiklos apraiškų bus mažiau. Todėl tokios informacijos ir pas mus galėtų būti daugiau.

– Teko skaityti, jog pušys taip pat yra iš tų medžių, kuriems „patinka“ ugnis. Ar taip yra ir su „lietuviškomis“ pušimis? 

– Kad daugelis pušų rūšių prisitaikę prie gaisrų ir juos net „mėgsta“ – tikra tiesa. Galiu paminėti Šiaurės Amerikos rūšis – pelkinę, Bankso, suktaspyglę pušis.  Pirmoji yra labai atspari gaisrams ir būtent dėl to JAV pietryčiuose formuoja specifines retmiškių (savanų) ekosistemas, nes gaisrai sunaikina kitas ten plintančias medžių rūšis. Kitos dvi pačios gaisrams nėra atsparios, bet pasižymi kita savybe: jų kankorėžiai ilgą laiką išlieka „užsidarę“, bet išsiskleidžia ir sėklas išbarsto tik po gaisrų, nes būtent tada atsiranda sąlygos savaiminiam atsikūrimui, jaunų medelių augimui. Mūsiškė paprastoji pušis tokių labai išreikštų prisitaikymo prie gaisrų savybių neturi, tačiau dėl gilios šaknų sistemos, gana storos žievės (žiauberies) stiebų apatinėje dalyje gaisrams irgi gana atspari, o sąlygos jos atsikūrimui po gaisrų paprastai irgi ženkliai pagerėja.

[quote author=“dr. V. Mikšys“]Po silpno žemutinio gaisro, kai tik apdega miško paklotė, trako krūmai, pomiškio medeliai, jokio esmingo atsikūrimo ir nereikia – medynai išlieka, nebent kiek praretėja žuvus ir daliai vyresnių medžių.[/quote]

– Kokie dar augalai „mėgsta“ ugnį ir galbūt net yra linkę patys sukelti gaisrus?

– Kaip jau minėjau, galimybės augalams patiems sukelti gaisrus – labai menkos. O skirtingu laipsniu ir būdais prisitaikiusių prie gaisrų medžių be jau minėtų eukaliptų ir pušų, yra ir daugiau. Galiu paminėti mamutmedžius, sekvojas, kamštinį ąžuolą, Australijos „žolės medžius“ (nežinau, ar yra tikslesnis lietuviškas jų pavadinimas). Tarp savanoms ar net kai kurioms stepėms būdingų augalų taip pat tikrai yra ir tokių, kurie prie gaisrų prisitaikę ir gal juos net savaip skatina. Bet apie šias ekosistemas bent man gilesnių žinių tikrai trūksta – juk esu miškininkas. 

– Prieš beveik keturiolika metų, 2006-aisias, buvo kilęs labai didelis gaisras Kuršių Nerijoje, kur išdegė didelis plotas kalninių ir paprastųjų pušų. Gaisro kaltininkas taip ir nenustatytas. Ar gali būti, kad gaisrą sukėlė pačios pušys?

– Ne, tikriausiai pradinė priežastis – žmogus. Gaisras kilo pavasarį, taigi net žaibo uždegimo tikimybė labai maža. O pasakojimą, kad kalninės pušys gal prisidėjo prie šio gaisro plitimo, girdėjau iš šio gaisro gesinime dalyvavusių žmonių. Jo esmė tokia: prie kelio jau sustabdytas gaisras lyg oru „peršoko“ į kitą jo pusę, taigi gal tai buvo lakių ore degančių šios pušies medžiagų pliūpsnis. Panašus į būdingą eukaliptų miškų gaisrams. 

– Ne taip seniai išdegė dideli plotai ir Amazonės miškų. Ar tai taip pat gali būti susiję?

– Tikriesiems (būdingiausiems) Amazonės upės baseino miškams ugnies poveikis tikrai nėra būdingas. Ties pusiauju auga drėgnieji tropikų miškai, neretai vadinami „lietaus miškais“ (Rainforests). Gausūs lietūs ir gaisrai visiškai nesuderinami. Gaisrus labiausiai lėmė žmogaus poveikis (įskaitant norus dalį miškų išdeginti ir paversti kitos paskirties žeme) bei nebūdingai sausesnio klimato tarpsnis. O natūralūs gaisrai gal labiau būdingi Brazilijos plokštikalnio (centrinė šalies dalis) savanoms ar retmiškiams.

– Kiek laiko reikia miškui, kad jis vėl atsinaujintų po gaisro?

– Gaisrai ir jų poveikis – labai skirtingo stiprumo, skirtingo ploto, todėl atsikūrimo procesai irgi labai skirtingi. Po silpno žemutinio gaisro, kai tik apdega miško paklotė, trako krūmai, pomiškio medeliai, jokio esmingo atsikūrimo ir nereikia – medynai išlieka, nebent kiek praretėja žuvus ir daliai vyresnių medžių. O ir po stiprių gaisrų atsikūrimo procesai paprastai prasideda labai greitai – dygsta medžių ir kitų augalų sėklos, apdegę jau minėti eukaliptai atgyja pradedant sprogti vadinamiesiems „miegantiems pumpurams“. Žinoma, tam, kad po tikrai stipraus gaisro žuvęs vyresnis miškas vėl atrodytų taip pat, turi praeiti daug metų. 

[quote author=“dr. V. Mikšys“]Teritorijose, kur natūralūs gaisrai pakankamai dažni, daugelis rūšių skirtingais būdais prisitaikė prie gaisrų poveikio ir suformavo prie jų prisitaikiusias ekosistemas.[/quote]

– Kokioms šalims būdingiausi natūralūs miškų gaisrai?

– Natūralūs gaisrai ir prie jų prisitaikiusios ekosistemos paprastai būdingiausi teritorijoms, kuriose kritulių kiekio pasiskirstymas laiko atžvilgiu aiškiai netolygus ir būdingi vadinamieji sausieji laikotarpiai. Jų metu ir kyla dauguma natūralių miškų ar krūmynų gaisrų. Tai dažniausiai sausųjų subtropikų šalys (Australija, dalis pietinės JAV teritorijos, šalys prie Viduržemio jūros ir pan.). Ten didesnė ir vadinamųjų „sausųjų audrų“ (žaibuoja, tačiau lietaus lašai žemės nepasiekia) tikimybė: įprastinių audrų metu jei žaibai kažką sugeba uždegti, tai lietus ugnį užgesina.  Kiek žinau, Portugalijoje neseniai kilusio didelio gaisro pagrindinė priežastis – būtent toks gamtinis reiškinys. Miškų gaisrai būdingi ir daliai borealinių miškų, ypač augančių ten, kur klimatas sausringesnis ir yra aukščiau minėtų kritulių kiekio pasiskirstymo netolygumo požymių (Rytų Sibiras, Kanados Britų Kolumbija).

– Ar įmanoma kaip nors apsaugoti minėtus miškus nuo gaisrų? O gal to visai nereikia daryti ir leisti jiems išdegti, kad šie vėl atsinaujintų?

– Visiškai apsaugoti – tikrai neįmanoma. Ir dabartiniai faktai tai akivaizdžiai rodo. O siekti, kad gaisrų paveikti ekosistemų plotai bent artėtų prie natūralių, gamtai būdingų dydžių – reikia. Prie gaisrų prisitaikiusių ekosistemų išlaikymui reikalingus gaisrus reikėtų siekti paversti kontroliuojamais, suvaldomais. Beje, patys dirbtini ir kontroliuojami gaisrai gamtinėse ekosistemose gali būti ir gaisrų prevencijos priemone: po jų beveik ar visai nebelieka degti galinčios medžiagų (paklotės, krūmų) ir kartu sumažėja kitų (nekontroliuojamų, pavojingų) gaisrų kilimo ar plitimo galimybės. Tokia priemonė gana gerai žinoma, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kartais ir kai kuriose Australijos dalyse) neretai taikoma.

– Jei miškams gaisrai reikalingi, kad jie atsinaujintų, kaip yra su gyvūnais? Jie tikriausiai taip lengvai „neatsinaujina“, o paprasčiausiai žūsta… 

– Gamtinių veiksnių poveikis visada pakankamai „grubus“, ten nėra ypač subtilaus reguliavimo. Dalis gyvūnų pabėga, išskrenda, kiti apsisaugo įsikasdami giliau į žemę, pasislėpdami urvuose, vandens telkiniuose. Dalis žūna. Kai kas naudojasi atsiradusiais privalumais – maistu, lengvu grobiu. O po to gaisravietėje įsikuria ir kitos, prie jos sąlygų prisitaikę rūšys. Paskui grįžta ir tos, kurios ten gyveno iki gaisro.

– Jei tokie miškų gaisrai nėra kažkokia tragedija ar anomalija, o tiesiog natūralus gamtos reiškinys, kodėl, Jūsų nuomone, į visą šią sumaištį Australijoje taip gausiai įsitraukia įvairūs garsūs žmonės, stengiasi kaip įmanydami padėti? Ar tai nėra savotiškas noras iš jų pasipelnyti?

– Miškų gaisrai tikrai nėra anomalija. Anomalija gal galima pavadinti didelį žmogaus sukeltų gaisrų kiekį. O kad didžiuliai miškų ar krūmynų gaisrai Australijoje bei kitose šalyse turi tragedijos požymių – faktas. Juk didelius nuostolius ir žuvusius skaičiuojame. Noras padėti – visada geras. Žinoma, tokie įvykiai neretai „pritraukia“ ir specifinių tikslų turinčius žmones. Bet nesu linkęs kažką įtarinėti ar vien pagal spėliojimus blogai vertinti.

– Apibendrinant mūsų pokalbį: gerbiamas Virgilijau, ar nėra taip, kad natūraliai kylantys gaisrai labiau kenkia ne gamtai, bet pačiam žmogui, kuris sau gyvenimą susikuria bet kurioje gamtos vietoje – statosi namus, gyvenvietes, miestą, vysto infrastruktūrą, – nežinodamas tikrųjų jos grėsmių ir galimų pavojų, o, atsitikus tokiems ir panašiems reiškiniams, pradeda galvoti, kad gamta „eina iš proto“ ir artinasi pasaulio pabaiga, nes viskas vyksta ne pagal žmogaus planą?

– Gaisras – gamtinis reiškinys. Gamtoje iš viso nėra kažko blogo pačiai gamtai. Ir gamtinių gaisrų nereikia nei demonizuoti, nei jų reikšmės pervertinti. Jei gamtinėse ekosistemose gaisrų būtų tiek, kiek jų sukelia patys gamtiniai veiksniai, bent gamtai nieko blogo tikrai nebūtų. Ir žala žmogui būtų ne tokia jau didelė. Tačiau dabartiniu metu dauguma gaisrų (jau pradžioje minėjau tuos 90 proc., kai kur minimi dar kiek didesni skaičiai) kai kuriose teritorijose tapo sunkiai suvaldomu antropogeniniu veiksniu. Tuomet jie žalingi tiek žmogui, tiek gamtai.