Perdėta vaikų kontrolė, „košeriniai“ telefonai ir kaip nejučia tampame technologijų įkaitais
Ilgos įžangos šiai temai nerašysiu, nes išsiplėsti būtų galima iki begalybės. Tiesiog paklausiu Jūsų, mieli Tėveliai, ar esate kada susimąstę, kaip jaustumėtės, jei nuolatos būtumėte stebimi, sekami, kontroliuojami, pasitelkus įvairias technologijas, o neatitikę kažkieno reikalavimų – baudžiami? Atsakymas turbūt būtų paprastas: suvaržytai, nejaukiai, prarastumėte pasitikėjimą savimi, o gal jo net ir neišsiugdytumėte.
O ar pagalvojote, kaip jaučiasi Jūsų vaikas, kai jam ant riešo užmaunate išmaniąją apyrankę ar įduodate į rankas išmanųjį telefoną su suinstaliuotom programėlėm, kurios padeda Jums sekti vaiko buvimo vietą? Sakysite, jog taip stengiatės rūpintis vaiko saugumu. Bet ar iš tiesų taip? Siūlau šia tema paskaityti mano pašnekovių nuomones ir galbūt į šį, pilną technologijų pasaulį pažiūrėsite kitomis akimis.
5 vaikų mama: „Jei žmogumi pasitikima, auga jo savivertė ir atsakomybė“
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narė, 5 vaikų mama, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė dr. Ramunė Jurkuvienė įsitikinusi, jog tėvai, kontroliuodami vaiką, patys jaučiasi saugiau.
„Bet kas vyksta su vaiku? Jis netenka galimybės pateisinti pasitikėjimą, – pabrėžia docentė. – Šiluma santykiuose tarp tėvų ir vaikų (ir ne tik) atsiranda, kai santykiai grįsti pasitikėjimu. Jei žmogumi pasitikima, auga jo savivertė ir atsakomybė. Tai pačios svarbiausios galios, nuo kurių priklauso tolimesnis vaiko, kaip žmogaus, gyvenimas.“
[quote author=“Dr. Ramunė Jurkuvienė“]Teko sutikti ne vieną jaunuolį ar jaunuolę, kurie atėjo į universitetą bėgdami nuo didelės tėvų kontrolės. Buvo gaila jų, nes jie neturėjo minimalaus atsparumo – pasinėrė į įvairias priklausomybes: žaidimų, alkoholio, narkotikų.[/quote]
R. Jurkuvienė sutinka, kad pasitikėjimas visada susijęs su tam tikra rizika, vaikas gali padaryti klaidų. Bet tik iš savo patirties, iš savo klaidų jis mokosi gyventi. Jei to neleisime, jis neišmoks pačių svarbiausių dalykų gyvenime. Jis bus patogus aplinkiniams, tiksliai vykdantis instrukcijas, bet mes juk norime protingo, iniciatyvaus žmogaus, kai jis suaugs.
„Jei tėvai nuolat vaiką kontroliuoja, jie naudoja išorinio motyvavimo priemones, kurių, auginant žmogų, neužtenka. Reikia vidinės motyvacijos. Vaikas pats, iš vidaus turi norėti ir stengtis, – aiškina specialistė. – Kaip pasiekti, kad vaikas pats norėtų stengtis ir tobulėti? Tai nėra lengvas ir paprastas klausimas. Jis verčia ir mus, tėvus, ieškoti ir dirbti su savimi. Jei vaiku visai nebus domimasi (kitas neleistinas kraštutinumas), jis gali jaustis apleistas, nereikalingas. Be to, jei vaikas vienas, vienišas, tuoj prie jo atsiras kažkas kitas, kas nebūtinai darys teigiamą įtaką, gal net pasinaudos juo.“
Didelė tėvų kontrolė žlugdo atsparumą
Psichologė Audronė Bakšienė taip pat sutinka su dr. R. Jurkuvienės išsakyta nuomone, kad kontroliuodami vaiką iš tiesų tenkiname savo, tėvų, poreikius – juk mums saugiau, kai jaučiamės kontroliuojantys situaciją.
„Kam to reikia? Niekam. Labai dažnai perdėta tėvų kontrolė yra jų bejėgiškumo požymis. Kai tėvai nebežino ko griebtis, nesusikalba su vaiku, iškyla įvairios drausmės problemos – griebiamasi kontrolės ar kitų savo galios įtvirtinimo veiksmų: bausmių ar draudimų“, – aiškina specialistė.
Nuolatos kontroliuodami kiekvieną vaiko žingsnį, mes, anot dr. R. Jurkuvienės, žlugdome jo savarankiškumą, pasitikėjimą savimi.
„Mums svarbu, kad jis tuo momentu gautų gerą pažymį, padarytų namų darbus ar neišleistų pinigų netinkamai. Bet juk dar svarbesnis dalykas, kad jis mokytųsi gyventi. Jei jis atliks matematikos ar anglų kalbos užduotis, tai nereiškia, kad jis išmoks įsitvirtinti tarp draugų, kad gebės daryti sprendimus, ko jam reikia, o ko ne“, – aiškina docentė.
Ji pastebi, kad milžiniška dalis mokinių, baigdami gimnaziją, nežino, ką jie nori gyvenime veikti, kas jiems įdomu, ką nori studijuoti.
„Tai rodo, kad pačiam svarbiausiam dalykui – rasti vietą gyvenime ir įsitvirtinti – mokykla neparuošia. Kol kas vieninteliai tėvai yra padėjėjai vaikui realiai galvoti apie ateitį, susigaudyti savyje ir savo siekiuose. Dėl to ypatingai svarbu ryšys su vaiku. Didelė kontrolė jį ardo“, – pabrėžia penkių vaikų mama.
[quote author=“R. Nemira Truskauskienė“]Ieškant konkrečių sprendimų, tėvams verta atsakyti sau į klausimą, ar tikrai uždėdamas išmanųjį laikrodį ant savo vaiko rankos, siekiu parodyti vaikui meilę ir perduoti jam gyvenimo išmintį.[/quote]
Be to, kaip ji sako, būtina, kad vaikas pats įgytų atsparumą: atsirinktų patikimus draugus, neįsiveltų į kenksmingas veiklas, atsisakytų jam brukamų žalingų įpročių.
„Teko sutikti ne vieną jaunuolį ar jaunuolę, kurie atėjo į universitetą, bėgdami nuo didelės tėvų kontrolės. Buvo gaila jų – jie neturėjo minimalaus atsparumo, pasinėrė į įvairias priklausomybes – žaidimų, alkoholio, narkotikų. Jų tėvai buvo išsilavinę, pasiturintys žmonės, kurie norėjo savo vaikams gero, užtikrinto gyvenimo, bet siekė to per griežtą kontrolę, o ne per pasitikėjimo santykį. Liūdna, kad patys tėvai patiria didelį spaudimą tokią kontrolę vykdyti“, – apgailestavo dr. R. Jurkuvienė.
Paukštelio stumtelėjimas iš lizdo
A. Bakšienė irgi sutinka, kad perdėtai kontroliuodami mes trukdome vaikui augti, kaupti savo patirties bagažą. Ir stebimės – kodėl gi vaikai tokie nemotyvuoti, neiniciatyvūs, nežingeidūs.
„Vienas iš tėvų uždavinių – paruošti vaiką gyvenimui suteikiant jam galimybes kaupti savo patirtį. Tam reikalingas nuoseklumas ir ribos, natūralių pasekmių patyrimas. Be abejo, vaikai būtinai tas ribas išbando – negrįžta sutartu laiku, nevykdo sutartų įsipareigojimų, nes juk reikia įsitikinti, ar tikrai negalima, ir patikrinti, o kas gi bus. Kodėl vaikas turėtų prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, jei tuo užsiima tėvai? Perdėtas kišimasis trukdo vaikui prisiimti atsakomybę ir suformuoti vidinės kontrolės sistemą. Dėl visko su vaikais galima tartis. Juk jie – protingos būtybės“, – samprotavo psichologė.
Ji savo praktikoje taip pat neretai susiduria su problema, kuomet tėvai nėra pasiruošę „paleisti“ vaikų.
„Mokslinėje literatūroje šiam procesui apibūdinti naudojama paukštelio stumtelėjimo iš lizdo metafora – jei pats paukštelis nedrįsta palikti lizdo ir pradėti skristi, paukščiai tėvai jį švelniai pastumia, – pasakoja psichologė. – Vienas iš paauglystės poreikių – pajausti ir įtvirtinti savo galias ir tai galima padaryti taikiai, o ne kariaujant. Visi kraštutinumai yra pavojingi – tiek perdėta kontrolė, tiek abejingumas. Vaikui būtinas tėvų nuoširdus domėjimasis juo, o ne stebėsena.“
Pagrindinės užduotys tėvams tėra dvi
Ugdymo psichologijos ir filosofijos magistrė Rita Nemira Truskauskienė taip pat įsitikinusi, kad tėvai privalo domėtis ir turėti kuo daugiau informacijos apie savo vaiką.
„Kito pažinimas yra vienas iš meilės komponentų (plg. Meilė = pažinimas, priėmimas, pasitarnavimas, siekiant bendrystės ir bendradarbiavimo), – sako pašnekovė. – Klausimas, kaip „surinkti“ reikiamą informaciją: dalinantis savo pastebėjimais, klausiant ir klausant (pvz., „Pastebėjau, kad šiandien elgiesi kitaip nei anksčiau“, „Kas nutiko?“, „Gal norėtum su manimi pasikalbėti?“, „Galiu skirti tau laiko, nes myliu tave ir esi man svarbus“) ar pasinaudoti technologijomis?“
Esminis skirtumas tarp šių dviejų strategijų, anot R. N. Truskauskienės, yra tas, kad antruoju atveju nereikia kito asmens.
„Taip prarandamas gyvas santykis su vaiku, ir tėvai netenka galimybės ugdyti vaiką. Be kita ko, tokiose svarbiose srityse kaip savarankiškumas, finansiniai įgūdžiai, atsakomybė, pareigos ir kt.“, – teigia ugdymo psichologijos ir filosofijos magistrė.
[quote author=“A. Bakšienė“]Labai dažnai perdėta tėvų kontrolė yra jų bejėgiškumo požymis. Kai tėvai nebežino, ko griebtis, nesusikalba su vaiku, iškyla įvairios drausmės problemos – griebiamasi kontrolės ar kitų savo galios įtvirtinimo veiksmų: bausmių ar draudimų.[/quote]
Ji taip pat atkreipia tėvų dėmesį, jog neverta tikėtis, kad kontroliuojamas vaikas taps savarankiškas ir atsakingas. Didesnė tikimybė, kad instinktyviai saugodamas savo prigimtinį orumą, jis lavins savo „konspiracinius“ gebėjimus: slapukavimą, melavimą, išsisukinėjimą, išgyvens baimę, pyktį, o tėvai praras autoritetą vaiko akyse.
„Dažnai tėvai, siekdami būti tobulais, prisiima per dideles atsakomybes už vaiką, tačiau pagrindinės užduotys tėvams tėra dvi: pirma – nuolat ir įvairiais būdais perteikti vaikui žinutę, kad jis yra mylimas, antra – pamokyti, kaip reikėtų elgtis naujoje, dar nepatirtoje situacijoje.
Ieškant konkrečių sprendimų, tėvams verta atsakyti sau į klausimą, ar tikrai uždėdamas išmanųjį laikrodį ant savo vaiko rankos, siekiu parodyti vaikui meilę ir perduoti jam gyvenimo išmintį“, – pataria specialistė.
Psichologė: „Vaikų ginklai labai žiaurūs“
Pasak dr. R. Jurkuvienės, norint auginti savarankišką, savimi pasitikintį žmogų, reikia pradėti nuo savęs. Investuoti laiką ir energiją pasitikėjimo santykio su vaiku kūrimui. „Prisimenu, kiek nerimavau, kai pirmą kartą vaikus išleidau į parduotuvę vienus. Atrodė, kad tos 5 minutės truks amžinybę, prisigalvojau visokių grėsmių. Bet džiaugiausi, pamačiusi, kaip mano mažieji pareina švytėdami, kad įveikė užduotį, padėjo mamai. Tai augino jų pasitikėjimą savimi, – vaikų ugdymą prisiminė penkių vaikų mama. – Kartais reikia, kad vaikai išmoktų iš savo elgesio pasekmių. Labai kenkiame vaikui, kai neleidžiame to patirti.
Vaikas netinkamai išleido savaitei duotus pinigus. Paprastai išliejame ant jo savo neigiamas emocijas ir vėl duodame jam pinigų. O reikėtų priešingai: suvaldyti savo emocijas, bet leisti patirti, ką reiškia tam tikrą laiką pinigų neturėti. Tokia patirtis dažniausiai duoda daugiau negu pamokymai.“
Šeimoje, kurioje yra nuolatinė kontrolė, pasak psichologės, tvyro įtampa, stokojama artimo, šilto bendravimo, vyrauja priekaištai, nuolatinė kritika.
„Kuo daugiau vaikas gauna pagalbos, kurios jam nereikia, tuo labiau pažeidžiama jo savivertė. Gyvenama lyg karo zonoje. Deja, karo su vaiku, ypač paaugliu, dar niekam nepavyko laimėti. Vaikų ginklai labai žiaurūs – alkoholis, narkotikai, kitokių formų savidestrukcija“, – griežtos kontrolės pasekmes vardijo A. Bakšienė.
Tėvai turi atskirti, ko vaikui reikia, o ne ko jis nori
Anot penkių vaikų mamos, labai svarbu atskirti, kur yra tenkinami mūsų, kaip tėvų, poreikiai, o kur yra vaiko poreikiai. Stebėdami kūdikį matome, kaip jis intensyviai domisi aplinka, kaip noriai mokosi visais savo pojūčiais: ne tik stebi, bet ir lipa, stengiasi paliesti, įsidėti į burną… Tėvai, rūpindamiesi vaiku ir nuolat jį sergėdami, pavargsta.
„Poilsis yra tėvų poreikis. Lengviau yra vaiką su vežimėliu kur nors vežioti. Tik vaikas daugiau lavinasi, kai jam leidžiama būti aktyviu nei pasyviu. Ir čia vaiko bei tėvų poreikiai susikerta. Optimalu, kai patenkinami abiejų poreikiai. Tik reikia suprasti, kad vaikas neturi tiek galimybių, kiek turi suaugęs.
Kuo tiksliau įsiklausysim į tai, ko reikia vaikui, tuo lengviau jam bus ateityje. Ne ko jis nori, bet ko jam reikia, – pabrėžia pašnekovė. – Tai ne visada sutampa. Pradžioje vaikui reikia motinos artumo, po to galimybės judėti, augti, vystytis, pažinti. Ne veltui senovės išmintis patarė motinai: kai vaikas glaudžiasi – glausk, kai bėga – paleisk. Dažnai darom priešingai. Mažam neturim laiko, o vyresnį norime sulaikyti.“
Dr. R. Jurkuvienė sako, kad būti suprastam ir išgirstam visokio amžiaus vaikui reikia visą laiką. Ateina laikas, kai vaikui reikia pajausti ribas: toks elgesys tinkamas, o toks ne.
„Pasaulis be ribų yra labai nesaugus. Tai plačiai žinomo filosofo E. Levino, beje, kilusio iš Lietuvos, žodžiai. Pamažu formuojasi jo vidinis ribų pajautimas. Be to, kiekvienu savo elgesiu mes rodom vaikui pavyzdį, mokom gyventi žymiai daugiau negu žodžiais. Tiems dalykams turime rasti laiko ir jėgų. O tai dabartiniame gyvenimo tempe, išgyvenant įtampas, turint didžiulius krūvius, tikrai nėra paprasta, – supratingai kalba docentė. – Nepamirškime, kad mes renkamės… Išsekusi mama labai dažnai norės lengviausio kelio – nesigilinti, o aiškiai žinoti. Geriausias variantas, kai vaikas pats papasakoja, kaip jam sekasi. Ir kai juo galima patikėti, to turime siekti. Bet ar pasakos vaikas mamai, jei ši kiekviename žingsnyje lies neigiamas emocijas ar taisys?“
Hipergloba – vaiko raidos sutrikdymas
LSMU docentės teigimu, perdėtas rūpinimasis vaikais vadinamas hipergloba. Kai kuriose šalyse tai prilyginama vaiko raidos sutrikdymui, nes perdėtai globotas vaikas išauga savotišką negalią turinčiu asmeniu.
„Nė vienas nenorėtume gyventi nuolatinėje kontrolėje. Tai primena konclagerį. Žinau atvejų, kai vaikai užaugę kontrolės sąlygomis ir išlaikę egzaminus „šimtukui“, baigę mokslus nusigėrė ir nerado vietos gyvenime. Tiesiog neišmoko patys prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą“, – liūdnai pasakoja dr. R. Jurkuvienė.
Ji pažymi, kad šeimoje tėvai neturėtų daryti už vaiką nieko, ką jis pats pajėgus padaryti, bet turėtų padėti, kai vaikas iš tikrųjų negali.
„Tai atskirti nėra lengva. Nepadeda ir visuomenės vystomas spaudimas tėvams. Vaikas per vieną dieną netampa suaugusiu. Bet kartais patikime absurdišku teisiniu užbrėžimu: 18 metų išvakarėse už viską atsako tėvai, kitą dieną, jis pats. Bet realiai juk atsakomybė siejasi su gebėjimais suvokti, su asmens kompetencija“, – pastebi daugiavaikė mama.
„Košeriniai“ telefonai
Pasiteiravus, jog galbūt geriausiai būtų kiek įmanoma maksimaliai atsisakyti technologijų, dr. R. Jurkuvienė taip drastiškai elgtis nesiūlė. Tačiau vis tik į kelis dalykus patarė atkreipti dėmesį.
„Technologijos yra tam, kad palengvintų žmogaus gyvenimą. Tuo verta pasinaudoti. Tik akivaizdu, kad mes turime valdyti technologijas, o ne jos mus. Tam reikia valios pastangų, – pastebi pašnekovė. – Ar tai bus vaistai, ar technologijos, ar skanumynai – visur susiduria asmens laisvės ir verslo interesai. Kai nusveria pelnas, žmogaus laisvė labai apribojama, žmogus tampa įrankiu verslui. Įdomiausia, kad mes patys pasirenkame tapti tais įrankiais, jei neturime aiškaus tikslo, jei negebame jo siekti ir gyventi savarankiško gyvenimo.“
LSMU docentė nustebina pasakydama, jog kai kurie žydai savo vaikams duoda „košerinius“ telefonus.
„Jie yra tik telefonai. Juose nėra daugybės vaiką „linksminančių“ funkcijų, kurios išblaško jo dėmesį, prikausto prie telefono, užblokuoja domėjimąsi aplinka, sutrauko natūralius ryšius tarp žmonių. Matyt, jie giliai suprato, kaip apsaugoti vaikus nuo žalingo poveikio. Kada suprasime ir mes?“ – retoriškai klausia dr. R. Jurkuvienė.