Mirtis ir socialiniai tinklai: kaip elgtis?

Anksčiau prieš mirtį buvo įprasta parašyti testamentą, kuriame nurodoma, kam suteikiama teisė į vienokią ar kitokią nuosavybę, išreiškiama mirusiojo valia ir kiti panašūs dalykai. Šiais skaitmeninių technologijų laikais gyvenantiems žmonėms ir ateinančioms kartoms reikės pasirūpinti ne tik realiu, bet ir virtualiu testamentu. Tai reiškia, kad tie, kas naudojasi socialiniais tinklais, turės pasirūpinti savo paskyros prižiūrėtoju po jo mirties arba ją apskritai panaikinti.

Oksfordo universiteto Interneto instituto tyrėjai pastebėjo, jog, jei po penkiasdešimties metų socialinis tinklas Facebook vis dar egzistuos, jo mirusių sekėjų skaičius gali viršyti gyvųjų. Remiantis 2018 metų visuotiniais duomenimis, mirusių žmonių skaičius šimtmečio pabaigoje gali būti apie 4,9 mlrd. Atsižvelgiant į šią realybę, tyrimo autoriai pridūrė, kad sociologai ir antropologai vis labiau domisi parasocialinių santykių, kuriuos užmezgame su „internetiniais mirusiaisiais“, tyrimu. Tačiau, kol mokslininkai ir tyrėjai dirba savo darbą, pažiūrėkime, kokia yra šių dienų socialinių tinklų realybė, susijusi su mirtimi ir mirusiaisiais.

Facebookas „pats žino“, kada žmogus mirė

Socialinių tinklų žinovas Antanas Toliušis teigia, jog tai ypatingai aktuali šių dienų tema, apie kurią reikia daugiau kalbėti ir žmones informuoti. 

„Prieš kelias dienas ir pats apie tai susimąsčiau, kaip reikėtų elgtis ištikus mirčiai. Tai svarbu kalbant ne vien apie socialinius tinklus, bet ir apie kitas paskyras ar programėles, – įsitikinęs pašnekovas. – O dar aktualiau sistemų administratoriams, kurie valdo įmonių tinklus, infrastruktūrą.“

Anot A. Toliušio, kalbant apie socialinius tinklus, tiek Facebookas, tiek Instagram, kaip Facebook kompanijos dalis, išties siūlo net ne vieną variantą, kuriais gali pasirūpinti mirusio žmogaus artimieji.

„Pats paprasčiausias – informuoti socialinį tinklą apie netektį. Tuomet anketa yra įamžinama („memorable“). Vadinasi, iki tol kurtas turinys išlieka, bet apribojamas žinučių skelbimas ant mirusiojo sienos, žymėjimas („taginimas“) skelbimuose, o anketa pažymima specialiu ženkliuku“, – aiškino soc. tinklų žinovas.

Kitas būtas (su sąlyga, kad mirusysis prieš mirtį tuo pasirūpino), anot jo, nurodytas „Legacy Contact“, kai gali prisijungti prie mirusiojo paskyros po tam tikros procedūros, išvalyti nenorimą turinį ir tuomet jau grįžti prie pirmojo žingsnio – įamžinti paskyrą. „Tiesa, esant antram būdui, paskyrą galima visiškai deaktyvuoti, tik tuomet išnyks ir visas vartotojo kurtas turinys“, К atkreipė dėmesį pašnekovas.

[quote author=“Antanas Toliušis“]Prieš kelias dienas ir pats apie tai susimąsčiau, kaip reikėtų elgtis ištikus mirčiai. Tai svarbu kalbant ne vien apie socialinius tinklus, bet ir apie kitas paskyras ar programėles. O dar aktualiau sistemų administratoriams, kurie valdo įmonių tinklus, infrastruktūrą.[/quote]

Socialinių tinklų marketingo agentūros „Socialdrum“ projektų vadovė Aistė Kamarovaitė papildė, jog susisiekus su visais socialiniais tinklais ir pranešus, kad žmogus mirė, reikia pateikti žmogaus mirtį įrodančius dokumentus, kurių paprašys socialiniai tinklai. 

„Facebook tinkle galima per nustatymus susitvarkyti taip, kad tau mirus ir artimiesiems tai pranešus Facebookui, mirusiojo žmogaus paskyra priskiriama prie mirusiųjų, ji vis dar egzistuoja, tačiau joje negalima niekuo dalintis, ją mato tik mirusiojo draugai ir yra skiriamasis ženklas, rodantis, kad žmogus mirė, – A. Toliušiui antrino A. Kamarovaitė. – Taip pat Facebooko algoritmas turi galimybę pats nustatyti, kada žmogus mirė, net jeigu apie tai dar nėra pranešta socialinio tinklo administratoriams. Facebookas neatskleidžia, kaip jie šią informaciją gauna, tačiau teigia, kad mirusiojo žmogaus artimieji nenori pranešti apie artimojo išėjimą tą pačia minutę, todėl Facebook laukdamas oficialių žinių, pasirūpina, kad vartotojas negalėtų būti sveikinamas su gimtadieniu, kviečiamas į renginius ar kitu nederamu būdu įtraukiamas į kažkokius įvykius.“

Ne visi socialiniai tinklai trina mirusiojo paskyras

Kalbėdama apie populiariausius socialinius tinklus Lietuvoje, A. Kamarovaitė detalizavo, kaip elgiasi kiekvienas iš jų žmogaus mirties atveju.

„Kai Facebookas sulaukia patvirtinimo apie mirtį, paskyra konvertuojama į virtualų paminklą. Kiekvienas galime jau dabar nurodyti asmenį, kuris bus atsakingas už šio antkapio priežiūrą. Prižiūrėtojui suteikiama galimybė parašyti atsisveikinimą ir net šiek tiek „aptvarkyti“ paskyrą – paslėpti tam tikrus įrašus, nuotraukas ir t.t. Paskui automatiškai suformuojama nauja kortelė („Tribute tab“), kurioje draugai gali rašyti užuojautas ir atsiminimus. Taip sukuriama fizinio kapo analogija virtualiajame pasaulyje.

Instagram paskyrų po žmogaus mirties netrina, o paverčia memorialais: profiliai tampa neredaguojami ir atimama bet kokią galimybė prie jų prisijungti. Visos nuotraukos ir istorijos lieka paskyroje, tačiau turinys nėra įtraukiamas į viešą srautą, pavyzdžiui, naršant pagal grotažymę. Paskyra nebus ištrinta tiek laiko, kiek pats Instagram gyvuos.

Twitter ištrina žmogaus paskyrą iškart, kai yra susisiekiama ir įrodoma, kad žmogus mirė. 

LinkedIn taip pat kaip ir Twitter paskyrą tiesiog ištrina, susisiekus ir įrodžius žmogaus mirtį. 

Snapchat paskyros prisijungimus galima palikti savo artimam žmogui, kuris galės ištrinti jūsų paskyrą po mirties, kitu atveju jūsų paskyra gyvuos toliau.

Po mirties – jokių paskyrų

Sudvejojus, ar reikia skubėti ir trinti mirusiojo paskyras, ar galbūt jas vertėtų palikti kaip, pavyzdžiui, tam tikrą prisiminimą apie velionį, „Socialdrum“ projektų vadovė buvo kategoriška. 

„Palikti tikrai nevertėtų, nebent paskyra yra pažymėta kaip virtualus paminklas ir kad jo profilis būtų matomas tik draugams. Tačiau kitu atveju paskyros laikyti ar dar kažką kelti į ją tikrai nei reikėtų, nei derėtų, nes tai gali būti ne tik trikdantis dalykas jį pažįstantiems žmonėms, bet ir nepagarbos ženklas mirusiajam“, – kalbėjo socialinių tinklų žinovė. 

Ji taip pat pabrėžė, kad mirusio žmogaus paskyroje nereikėtų pranešti ir apie tai, kad jis mirė.

„Pranešti tikrai nerekomenduočiau. Facebookas yra ne tokia vieta, kurioje dera pranešti tokius dalykus. Su artimiausiais draugais galima susisiekti bei jiems pranešti nemalonią žinią ir kitokiomis priemonėmis“, – sakė A. Kamarovaitė. 

Dažnai žmonės, išgirdę apie mirtį, socialiniuose tinkluose pradeda reikšti užuojautas. A. Toliušio nuomone, virtualios užuojautos, kaip ir gimtadieniai, yra subtilus dalykas ir tai labai individualu bei priklauso nuo mirusiojo socialinio rato.

[quote author=“Aistė Kamarovaitė“]Taip pat Facebook algoritmas turi galimybę pats nustatyti, kada žmogus mirė, net jeigu apie tai dar nėra pranešta socialinio tinklo administratoriams. [/quote]

„Jei tai asmuo iki mirties palaikęs aktyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose ir jo šeimos nariai taip pat aktyvūs socialinių tinklų naudotojai, tada kodėl gi ne?“ – svarstė A. Toliušis.

Tuo metu „Socialdrum“ projektų vadovė yra priešingos nuomonės. Ir paklausta: „Jei vis tik reikėtų pranešti apie žmogaus mirtį jo paskyroje, kaip tai reikėtų padaryti? Kaip tada reikėtų reaguoti į virtualias užuojautas? – Svarstė pašnekovė. – Apie tai, kad žmogus mirė, pranešant paprasta žinute, nesileidžiant į per daug detalių, galima pridėti, kur ir kada bus galima ateiti su juo atsisveikinti. Į užuojautas reaguoti nei komentarais, nei kitaip nerekomenduočiau.“

Ir nors socialiniai tinklai bei virtualus gyvenimas vis labiau įsigali šiuolaikinių žmonių gyvenimuose, vis tik, pasak projektų vadovės, virtualiems paminklams dar neatėjo laikas.

„Manau, kad socialiniai tinklai, neturėtų tapti paminklu mirusiajam, tačiau jau šiuo metu kai kurie socialiniai tinklai mirusiųjų paskyras konvertuoja į virtualius paminklus, todėl tai yra neišvengiama ir tokių atvejų tik daugės“, – įsitikinusi socialinių tinklų specialistė.

Programėlė „If I die?“ – kas tai ir kam ji skirta

„Su programėle „If I die“ nesu susipažinęs, tad pakomentuoti negaliu, tačiau bet koks būdas perkelti iš vienos nepatikimiausių duomenų talpyklos (smegenų) į atkuriamas duomenų talpyklas, nesvarbu ar tai bus Offline įrankis, ar Online sistema, yra sveikintina, – Į klausimą apie tai, kam skirta minėta programėlė, atsakė A. Toliušis. – Tai svarbu nebūtinai mirties atveju: yra daugybė kitų atvejų: smegenų trauma, avarija, lėtinės ligos, susijusios su atminties praradimu ir pan. Tad turėti apgalvotą procedūrą, kas būtų, jei būtų, duomenų perdavimo ir rizikos valdymo klausimais tikrai verta.“

Tuo metu A. Kamarovaitė paaiškino, jog minėta programėlė skirta tam, kad žmogaus mirties atveju būtų išsiunčiami atsisveikinimo laiškai, žinutės ar kažkokie nurodymai jūsų draugams ar artimiesiems, pavyzdžiui, kaip rūpintis gyvūnėliu ar pan. 

„Šios svetainės veikimo principas yra toks, kad žmogus parašo laiškus/žinutes savo pasirinktiems žmonėms ir jos yra saugomos. Tuomet jūs suteikiate slaptažodį savo pasirinktam žmogui ir po jūsų mirties jis gali prisijungti ir aktyvuoti žinučių išsiuntimą, – aiškino projektų vadovė. – Tam, kad žinutės nebūtų paleistos jums dar esant gyviems, kito žmogaus prisijungimo atveju, svetainė dvi savaites jums siųs elektroninius laiškus, bandydama išsiaiškinti, ar jūs esate gyvi. Jei neatsakysite į juos, tuomet svetainė dar kelias savaites siųs tokius laiškus jūsų 5 pasirinktiems žmonėms. Ir jei bent vienas iš tų kontaktų patvirtins, kad jūs esate gyvas – jūsų laiškai liks saugiai užrakinti.“

Daugiau programėlių ar technologinių dalykų, kurie yra populiaresni ar naudingi, pasak A. Kamarovaitės, šiuo metu nėra.

Patarimas

Paprašytas patarti, kaip derėtų pasirūpinti savo duomenimis virtualioje ir įprastoje kompiuterinėje erdvėje dar iki mirties, A. Toliušis sakė: „Pirmas žingsnis veikiausiai būtų auditas, tai yra pabandyti dokumentuoti/registruoti visas paskyras, kurias valdome. Tuomet pasirinkti, kurios iš tų aplikacijų/paskyrų, būtų svarbios (artimiesiems, organizacijoms), jei mes vis tik nebegalėtume jų pasiekti; kaip jose atkuriami (jei atkuriami) slaptažodžiai. Tada klausimas – ar yra nustatyta, kas galėtų prieiti prie duomenų atkūrimo kanalo, pavyzdžiui, elektroninio pašto; galiausiai – ar tie žmonės, kurie nurodyti, kaip atkūrimo kontaktai arba tie, kurie perimtų jūsų paskyras, yra apie tai informuoti.“

Tiesa, baigdamas A. Toliušis pažymėjo, jog viskas neturėtų būti išsaugota popieriuje, nes tokiu atveju duomenys gali tapti duomenų vagystės taikiniu.