Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo iššūkiai technologijų amžiuje

„Šiuo metu lietuvių kalba yra vienintelė oficiali valstybinė Lietuvos Respublikos kalba (nuo 2004 m. – ir viena iš oficialių ES kalbų), saugoma specialių institucijų ir ginama Kalbos įstatymo. Būdama labai archajiška, ji patenkina visus šiuolaikinės Lietuvos visuomenės poreikius. Lietuvių kalba – gražus seno ir naujo derinys, naujoviškais drabužiais apsivilkusi senovė. Balsinga ir maloni ausiai, dėl savo konservatyvumo lietuvių kalba gali pasirodyti esanti tikra proto mankšta”, – taip apie mūsų, mažos tautos, kalbą rašė Humanitarinių mokslų Filologijos krypties daktarė Inga Hilbig. Todėl ne tik užsieniečiams, bet ir patiems lietuviams ją gerai išmokti – tikras iššūkis. Ypatingai šiuolaikiniam jaunimui, kurio gyvenime ne tik daug anglicizmo, naujųjų technologijų, bet ir tempo. Būtent jis yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku jaunajai kartai išmokti lietuvių kalbą.

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro bei Šėtos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės Aldonos ŠLIAŽAITĖS nuomone, vaikai jau ateina į mokyklą be jokios motyvacijos, viską norintys gauti lengvai, neįdėdami darbo, pervertinantys save, nejausdami atsakomybės, nemokantys bendrauti ir bendradarbiauti.

Kitas „Rinkos aikštės“ žurnalistės kalbintas mokytojas bei Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) pirmininkas Mindaugas GRIGAITIS sutiko, kad, norint jaunus žmones išmokyti gimtosios kalbos reikia įdėti ne tik nemažai pastangų, bet ir ieškoti naujų būdų, kaip tai padaryti, domėtis inovacijomis ir diegti jas pamokose.

– Mindaugai, Aldona, ar įmanoma lietuvių kalbos pamokas pateikti šiuolaikiškai, pasitelkus technologijas?

Mindaugas: Tikrai įmanoma ir neabejoju, kad didžioji dalis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų tą daro. Paprasčiausi variantai – vaizdo įrašų platformų, kaip „Youtube“, naudojimas. Kiek sudėtingesnis variantas – „Google“ diskas ir dokumentų bendrinimo įrankiai, kai mokytojas užduotį pateikia virtualioje aplinkoje, o mokinys ją atlieka naudodamasis savo mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu. Tai palengvina darbą, padaro jį operatyvesnį ir patrauklesnį.

Aldona: Kaip ir visų dalykų, taip ir lietuvių kalbos ir literatūros pamokas galima vesti šiuolaikiškai, naudojantis informacinėmis technologijomis. Daugelis mokytojų tą ir daro, nes šiandien mokymasis be šiuolaikinių technologijų panaudojimo, interaktyvumo nebeįmanomas.

– Kokias technologijas savo dėstomose lietuvių kalbos ir literatūros pamokose naudojate Jūs?

Mindaugas: Visas minėtas. Ypač „Google“ sistemą – ir diską, ir „Google“ virtualią klasę. Be to, naudoju vaizdo karpymo programas, kurios padeda išrinkti tinkamas filmų ištraukas, kurias vėliau galima lyginti su įvairiais literatūros tekstais.

Aldona: Ne tik aš, bet ir daugelis mano kolegų pamokose šiandien jau neįsiverčiame be vaizdo medžiagos, interaktyvių užduočių, interaktyviųjų lentų, mokomųjų žaidimų, mokymosi programėlių. Savo pamokose naudoju ir technologijas, ir interaktyvias užduotis. Daug metų dirbu gimnazijos klasėse, kuriose žaismingumo reikia mažiau, tačiau šiandien mokiniai gali rinktis: skaityti kūrinį ar klausyti, galima žiūrėti net filmą. Dirbu su interaktyviąją lenta, todėl naudoju sukurtus interaktyvius objektus gimnazijoms, kartais ruošdamasi pamokai susikuriu ir pati, mokiniams skiriu ilgalaikių užduočių, kurias turi atlikti naudodamiesi technologijomis. Pamokose naudoju elektroninius šaltinius (žodynus, žinynus, tekstus, straipsnius, filmukus, taisykles…), vaizdo pamokas, švietimo portalo „Emokykla.lt“ medžiagą, programą „SMART Ideas 5“, skirtą schemų, diagramų, minčių žemėlapių kūrimui, „Kahoot.it“ – testų ir mokomųjų žaidimų programą. Mokiniams tikslingai leidžiu naudotis telefonu, kompiuteriu, planšete. Tačiau, mano nuomone, šiuolaikinės technologijos tik paįvairina patį ugdymo procesą, mokiniai, norėdami išmokti taisyklingai rašyti, suvokti tekstus, suprasti, ką skaito, turi daug dirbti, nes šiandien kalbama apie mokymąsi, o ne mokymą. Kaip žinia, mokymasis yra nelengvas, o sunkus darbas.

– Ar apskritai reikia taikyti klasikinius literatūros kūrinius, jų nagrinėjimo tradicijas prie šiuolaikinių technologijų ir kitokių vaikų poreikių? Gal visi turėtų mokytis pagal susiklosčiusias senąsias tradicijas?

Mindaugas: Technologijas priimu kaip natūralų šių laikų reiškinį. Vis dėlto pirmiausia mokinys turi išmokti skaityti ir rašyti, tik tada technologijų naudojimas bus efektyvus. Tad būtina derinti šiuolaikinius ir tradicinius ugdymo būdus, nes tikrai ne visiems mokiniams patinka dirbti tik virtualiose aplinkose, yra ir tų, kurie mėgsta dirbti pagal tradicinius metodus ir taip dirbdami pasiekia netgi geresnių rezultatų negu progresyvieji draugai. Mane žavi, kad vis dar turime mokinių romantikų, kuriems tradicinės knygos ir popierinės knygos skaitymas yra ritualas, tradiciniai mokymosi metodai nesvetimi. Tad dermė tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo būtina: pasilikę tik prie tradicijos sustabarėsime, beatodairiškai susižavėję naujovėmis, rizikuojame ugdymą paversti rezultatų neduodančiu žaidimu. 

[quote author=“A. Šliažaitė“]Turi būti modernumo ir tradiciškumo dermė. Klasikiniai literatūros kūriniai, tradicijos nėra blogai, nes atsisakę perduoti jas jaunajai kartai, mes pasmerksime savo tautą pražūčiai.[/quote]

Aldona: Modernumo mes jau neišvengsime, tačiau aklai nereikia visko mėgdžioti, nereikia šiuolaikinių technologijų taikymą priimti kaip būtinybę visur ir visada. Daugelyje Europos šalių jau atsisako telefonų naudojimo pamokose (net mokyklose), grįžtama prie patikrintų efektyvių metodų. Turi būti modernumo ir tradiciškumo dermė. Klasikiniai literatūros kūriniai, tradicijos nėra blogai, nes atsisakę perduoti jas jaunajai kartai, mes pasmerksime savo tautą pražūčiai. Aš vis sau ir savo mokiniams primenu Mikalojaus Daukšos žodžius: „tėvų žemė, papročiai ir kalba“. Tai pamatiniai dalykai. Savo literatūros tekstus turime skaityti, susipažinti. O kiek tos klasikinės literatūros kūrinių ir kokių turėtų būti, ar jų ne per daug, čia jau kitas klausimas.

– Kaip žinia, šiuolaikinio jaunimo raštingumas yra labai žemo lygio tiek klaidų, tiek turinio prasme. Jūsų nuomone, ar technologijų pritaikymas lietuvių kalbos pamokose padėtų tą lygį bent kažkiek pakelti?

Mindaugas: Manau, kad galėtų pakelti. Šiuolaikiniai vaikai susikūrę virtualias bendravimo aplinkas, kuriose bendrauja savais stiliais, nekreipdami dėmesio į kalbos normas. Tai nėra blogai, jeigu kalbame apie buitinio, kasdienio bendravimo situacijas, bet neretai jie tą bendravimo kultūrą perkelia ir į oficialesnio bendravimo, reikalaujančio taisyklingos kalbos vartosenos, situacijas. Mokiniams, kurie imlesni mokymuisi virtualiose aplinkose, įvairios programėlės gali juos lengviau sudominti gramatika ir lengviau įsisavinti jos reikalavimus bei taip pagerinti raštingumą.

Aldona: Nemanau, kad technologijos kenkia raštingumui, nemanau, kad nuo dažnesnio naudojimo raštingumas, minčių raiška gerėtų. Bėda yra kitur. Vaikai jau ateina į mokyklą be jokios motyvacijos, viską norintys gauti lengvai, neįdėdami darbo, pervertinantys save, nejausdami atsakomybės, nemokantys bendrauti ir bendradarbiauti. Liūdna, tačiau tokia šiandiena… Norėdami išmokti rašyti turi daug ir sistemingai dirbti, daug rašyti, kartais panaudodami ir technologijas. Mokslininkų nuomone, raštingumo įgūdžiai susiformuoja iki 12–14 metų, vadinasi, iki to laiko ypač reikia kreipti dėmesį į kalbos ugdymą, raštingumą, vėliau tik kalba turtinama, aiškinami sudėtingesni skyrybos atvejai, mokosi tekstus suvokti, kurti, tačiau dalis mokinių ir į gimnazijos klases ateina ne skaitantys, o skiemenuojantys.

– Gal yra kokios nors programėlės, vadinamieji „appsai“, lietuvių kalbos žinioms gilinti (galbūt kryžiažodžiai, žodžių išbraukymai, raidžių įrašymai ir pan.)?

Aldona: Programėlių tikrai yra, žinoma, daugiau jaunesnėms klasėms. Jų galima rasti, švietimo portale „Emokykla.lt“, „Šviesos“ leidyklos EDUKA klasėje, mokomieji žaidimai: „Kristijonas Donelaitis. Rašyba“, „Barbora Radvilaitė. Kalbos turtai“, „Tadas Blinda. Kirčiavimas“, programėlė „Kirčiavimo treniruoklis“, „Žodžių sodas“, lietuvių kalbos ir literatūros programėlės su užduotimis svetainėje „Smpmetodika.ugdome.lt“ ir kt.

[quote author=“M. Grigaitis“]Mane žavi, kad vis dar turime mokinių romantikų, kuriems tradicinės knygos ir popierinės knygos skaitymas yra ritualas, tradiciniai mokymosi metodai nesvetimi.[/quote]

– Ar tokios programėlės iš tiesų yra naudingos lietuvių kalbos žinių gilinimui?

Mindaugas: Kaip ir minėjau, tos programėlės ir aplinkos yra naudingos mokiniams, kurie mėgsta dirbti virtualiose aplinkose. Technologijų panaudojimo galimybės beribės, bet svarbiausia yra jų naudojimo tikslas: jas būtina naudoti ugdymosi tikslams, vadinasi, jos turi leisti tobulėti, o ne gerai praleisti laiką internete. Bet kuri technologija – tik įrankis, jeigu jis naudojamas atsakingai ir tikslingai, ji padės ugdytis, jeigu tik pažaidimui, tuomet padės atsipalaiduoti, bet gebėjimų nepatobulins. 

Aldona: Lietuvių kalbos ir literatūros žinių gilinimui naudingos, tačiau jos nėra tas placebas, kuris padės vaikams išmokti taisyklingai rašyti. Kad išmoktų rašyti, nepakanka įrašyti raidę, pasirinkti raidę, reikia rašyti visą žodį, suvokti žodžio darybą, reikšmę, jo taisyklingą vartojimą.

– Ko reikia, kad būtų daugiau technologijų, kurios padėtų mokytis lietuvių kalbos gramatikos ir literatūros?

Mindaugas: Tęsiant kalbą apie virtualias aplinkas ir programėles, išskirčiau EMA aplinką, kurioje ne tik gali atlikti užduotis, bet ir stebėti savo pažangą. Kiek tradiciškesnė yra „Ugdymo sodo“ aplinka, joje tiesiog pateikiami įvairūs diktantai ir pratimai, bet baziniams įgūdžiams ugdyti ji tinkama. Atskiros leidyklos taip pat turi savo edukacines aplinkas. Tad tereikia, kaip jaunimas sako, „pagūglinti“ ir kiekvienas tikrai ras sau tinkamus įrankius. Svarbiausia būti sąmoningam ir suprasti, kad kalba dinamiška ir lanksti, vienose situacijoje galima sau leisti daugiau, bet bendrinės kalbos standartą turėtume mokėti visi.

Aldona: Aš ne prieš naujoves, technologijas, todėl, manau, kad įvairios programos ar elektroniniai šaltiniai, interaktyvūs dalykai yra patrauklūs jaunam žmogui ir jie tikslingai naudojami padeda gilinti ir įtvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Tačiau efektyvu tik šalia tradicinių mokymosi būdų. Vien naudodami technologijas neišmoksime taisyklingai rašyti, kritiškai mąstyti, kurti tekstus, perskaityti ir suprasti. Šiandien turime pakankamą bazę elektroninių šaltinių, kuriuos galime naudoti, žinoma, žaismingesnių ir patrauklesnių programėlių jaunesniojo amžiaus vaikams galėtų būti ir daugiau.

– Kaip dar galima būtų „įdarbinti“ technologijas, kad šios naudingai tarnautų gilinant lietuvių kalbos žinias?

Mindaugas: Valstybė daugiau turėtų investuoti į šiuolaikinių aplinkų kūrimą, ypač reikėtų eksperimentų, kaip ilgus klasikinius kūrinius pateikti šiuolaikinėmis, patraukliomis formomis. Deja, kol kas mokinius įtraukti į klasikinių ilgų tekstų skaitymą yra sudėtinga, bet JAV mokslininkai yra pastebėję, kad tuos tekstus pateikus šiuolaikinėmis formomis (sms, „chato“) jų skaitomumas padidėja. Manau, reikėtų drąsiau ir mums taip eksperimentuoti, kad patikrintume, ar ir mūsų klasika tokiu būdu taptų patrauklesnė.

Aldona: Visi elektroniniai šaltiniai, įvairios programėlės tikrai padeda gilinti, įtvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros žinias, tačiau mokymuisi ir supratimui vis tik tinkamesni tradiciniai būdai. Be skaitymo, be žodyno turtinimo, be rašymo raštingumas ir minčių raiška negerės. Sėkmė ne vien lituanisto rankose, turi būti indėlis ir tėvų, ir kitų dalykų mokytojų, kurie, beje, jau mokydami savo dalyko taiko skaitymo strategijas, žiniasklaidos pavyzdys.