Kultūrinė spauda: kokius kultūros lobynus talpina medijos?

Kalbėdami apie kultūrinę spaudą, jos misiją bei išskirtinumą ar bandydami palyginti ją su kitomis spaudos priemonėmis, visiems yra aišku kaip dieną – išsiskiria ji ne tik laikui nepavaldžia ideologija, bet ir turinio atžvilgiu. 

Įžvalgomis apie kultūrinės spaudos prasmę šiuolaikinėje visuomenėje bei apie tai, kokius kultūros lobynus šiandien talpina medijos, „Rinkos aikštė“ pakvietė pasidalinti interneto portalo „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorę Rositą GARŠKAITĘ ir leidinio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorę, poetę, eseistę Giedrę KAZLAUSKAITĘ.

„2004 metais, kai broliai pranciškonai įkūrė dienraštį „Bernardinai.lt“, internetinės žiniasklaidos apskritai nebuvo gausu. Anuomet atrodė, kad tik trumpos žinutės tinka virtualybei, dėl to buvo labai novatoriška pradėti publikuoti išsamius straipsnius, komentarus, analizes, interviu, juolab „sudėtingomis“ temomis. Šiandien skaitmeninėje erdvėje skaitome įvairiausius tekstus, nepaisant ilgio, žanro ar temos. 

Nuo įsikūrimo keitėsi daug kas – darbuotojai, autoriai, technologijos, dizainas, tačiau išliko krikščioniškas pagrindas ir siekis įsiklausyti į kitą. Džiaugiamės, kad tai ir po 15 metų Lietuvos viešajai erdvei yra reikalinga“, – pasakoja R. Garškaitė. 

[quote author=“G. Kazlauskaitė“]Mes nesiekiame būti žūtbūtinai patrauklūs kiekvienam – neperšame savęs, mus skaito tie, kuriems to reikia.[/quote]

Tuo tarpu „Šiaurės Atėnai“ buvo galingas Sąjūdžio projektas – pirmasis numeris išėjo dar 1990-ųjų vasario 7 dieną. Redaktoriai buvo trys – Saulius Šaltenis, Saulius Stoma ir Arvydas Juozaitis. 

„Tai ikiinternetinė era, didelių lūkesčių metas – reikėjo susigrąžinti visa tai, ką buvo atitvėrusi geležinė uždanga. Vertimai, Vakarų humanistika, neoficiozinis kalbėjimas apie kultūrą. Per trisdešimt metų daug kas keitėsi kartu su pilietine visuomene, kuri perėjo nemažai lūžių. Įdomu, kad mažiausiai keitėsi laikraščio forma – tiesiog tai neturėjo reikšmės“, – teigia G. Kazlauskaitė.

– Kaip manote, kokia šiandien yra kultūrinės spaudos misija? Kokią vietą ji užima Lietuvoje tarp kitų spaudos priemonių?

R. Garškaitė: Nepasakysiu geriau nei jau yra pasakęs filosofas profesorius Arūnas Sverdiolas, kultūrinė spauda kuria ir palaiko vertikalų mūsų viešosios sąmonės matmenį. Be jo žiniasklaida lėkšta – aptariamos temos supaprastinamos ir subanalinamos, vertinamos tik pagal naudą ar iššaukiamą emociją

G. Kazlauskaitė: O aš nemėgstu žodžio „misija“, jis iš rinkodaros žodyno. Misijas turi išganytojai ir verslininkai, o mes viso labo atliekame savo darbą. Nemėgstu, kai apie jį kalbama skambiais žodžiais. Vietos mes irgi užimame labai nedaug – kultūros leidiniai nekonkuruoja tarpusavyje. Rašome tiems, kuriems aktuali kultūra, kurie tuo gyvena.

[quote author=“R. Garškaitė“]Kad ir kiek bekalbėtume apie spausdinto popieriaus faktūros ar kvapo romantiką, akivaizdu, kad vis daugiau skaitome internete.[/quote]

– Naujienos šiais laikais sklinda labai greitai, apie jas sužinome įvairiuose portaluose bei socialiniuose tinkluose. Tad įdomu, ko skaitytojai tikisi iš kultūrinių leidinių – kritinio žvilgsnio, analizės ir kitokio požiūrio į aktualijas? O gal kažko daugiau?

R. Garškaitė: Sunku pasakyti, ko tikisi, gali būti kad ir nieko. Aš pati kaip skaitytoja tikiuosi kultūrinėje spaudoje gelmių ir aukštumų, to minėto vertikalaus matmens apie žmogų, meną, visuomenę. Populiariajai žiniasklaidai pranešinėjant orus, kultūrinė turėtų samprotauti apie klimato kaitą. 

G. Kazlauskaitė: Aš manau, jog kažko visgi tikisi, jeigu turime virš 45 000 unikalių vartotojų per ketvirtį. Ištikimi skaitytojai tiesiog yra išsiugdę įprotį skaityti „Šiaurės Atėnus“ – tai jiems tas pats, kaip kvėpuoti. Skaito jauni žmonės, studijuojantys, ieškantys egzistencinių krypčių, besidomintys humanitariniais mokslais. Ir, be abejo, patys bendraautoriai – tie, kurie ir rašo. Jie turi jausti kontekstą, orientuotis kultūros lauke. Tai natūralus jų poreikis – panašiai, kaip akcininkams sekti biržos naujienas.

[quote author=“G. Kazlauskaitė“]Mūsų skaitytojai vertina ne temas, o jų pateikimo būdą, stilių, turinį. Temos amžinos – literatūra, kultūra, humanitarinė mintis, politika, istorija, vaizduojamasis menas ir jo kritika, paveldas, eseistika, atsiminimai.[/quote]

– Koks yra „Bernardinai.lt“ bei „Šiaurės Atėnai“ išskirtinumas lyginti su kitais kultūrinės spaudos leidiniais?

R. Garškaitė: Esminis – aiški pasaulėžiūrinė kryptis. „Bernardinai.lt“ yra krikščioniška žiniasklaidos priemonė, kas lemia ir temų, ir laikysenos pasirinkimą. Be to, kitaip nei didžioji dalis kultūrinės spaudos, pasirodančios kas savaitę, dvi ar rečiau, esame dienraštis – atnaujiname turinį kasdien. Mūsų publikacijos apima ne tik kultūrą, bet ir religijos, visuomenės temas. 

G. Kazlauskaitė: Mes niekada nebuvome oficiozinis organas – pavyzdžiui, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Nemunas“ ėjo kaip rašytojų sąjungos leidiniai, o „Šiaurės Atėnai“ turėjo atskalūnų etiketę. Šiandien ir išvardintieji leidiniai tos priklausomybės atsikratė, tačiau tam tikras paveldas išliko. Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje mes turėjome stiprią eseistikos mokyklą (Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė). Publicistikos kriterijus nustatė tokie autoriai, kaip Sigitas Geda ir Gintaras Beresnevičius. Šiuo metu turime gana stiprios politinės publicistikos, vertimų.  

– Kokios temos yra labiausiai vertinamos skaitytojų? Kiek, jūsų manymu, ilgai jos išlieka aktualios?

R. Garškaitė: Sprendžiant pagal skaitomumą, labiausiai jiems rūpi tos publikacijos, kuriomis prisiliečiama prie jų patirties. Pavyzdžiui, skaitomiausias praėjusių metų tekstas buvo Karolio Kaupinio esė „Kol aš rašau“. Daugelis komentavo, kad autorius užrašė tai, ką jie jautė, matė, galvojo, nežinojo, kaip suformuluoti. Atpažino tekste kažką savą. 

[quote author=“R. Garškaitė“]Nesiekiame suspėti paskui didžiuosius interneto portalus – nuo jų greičio, lėkštumo, pertekliaus pavargę skaitojai ieško ramios, švarios erdvės, kur skaitiniai, žiūriniai ar klausiniai kruopščiai atrinkti.[/quote]

G. Kazlauskaitė: Mūsų skaitytojai vertina ne temas, o jų pateikimo būdą, stilių, turinį. Temos amžinos – literatūra, kultūra, humanitarinė mintis, politika, istorija, vaizduojamasis menas ir jo kritika, paveldas, eseistika, atsiminimai. Kartais daug dėmesio susilaukia viena, kartais – kita. Galima būtų pririnkti visą lentyną knygų, kurias autoriai išsileido iš savo publikacijų „Šiaurės Atėnuose“. Taip pat galima pavartyti bet kurį numerį nuo 1990 m. ir rasti šį bei tą, kas dar nepaseno. Bet ne kiekvienam.

– Labai įdomu, kokia yra jūsų skaitytojų auditorija – moksleiviai ir studentai, dėstytojai, mokytojai ir profesoriai? Ar čia kiekvienas gali rasti aktualios ir įdomios informacijos, skirtos rengiantis egzaminams, paskaitoms bei akiračio plėtrai?

G. Kazlauskaitė: Griežtai neapsibrėžiame – didelė tikimybė, kad mus panaršo moksleiviai, ieškodami medžiagos egzaminams ar pamokų užduotims. „Šiaurės Atėnų“ medžiagas eksplotuoja vadovėlių rinka (autorinių teisių požiūriu taip pigiau, nes laikraštis – ne leidykla), todėl moksleiviams leidinio vardas tikrai žinomas. Bet tikslinė auditorija yra menininkai, humanitarai, studentai, inteligentai, intelektualai. Jų poreikiai yra specifiniai, lietuviški dienraščiai jų nepatenkina. Užsienio dienraščiai taip pat ne, nes ten nėra lietuviškos kultūros refleksijos.

[quote author=“R. Garškaitė“]Mano galva, kažką įdomaus „bernardinuose“ gali rasti visi krikščionybei nealergiški ir skaityti netingintys žmonės.[/quote]

R. Garškaitė: Mūsų dienraštį skaito visos amžiaus grupės, tačiau geografiškai didžioji skaitytojų dalis – vilniečiai. Iš atsiliepimų, pasidalijimų socialiniuose tinkluose žinome, kad turime nemažą dalį skaitytojų tarp praktikuojančių katalikų, mokytojų, kultūros srityje dirbančių žmonių. Mano galva, kažką įdomaus „bernardinuose“ gali rasti visi krikščionybei nealergiški ir skaityti netingintys žmonės. 

– Šiandien viskas modernėja neįtikėtinu greičiu. Kartu su inovacijomis neabejotinai keičiasi ir skaitytojų poreikiai. Ar sunku prisitaikyti prie auditorijos? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti redaktoriams, dizaineriams, tekstų autoriams?

R. Garškaitė: Kaip pasakė vienas ištikimas mūsų skaitytojas ir autorius – „bernardinuose“ žmonės ieško ne informacijos, o minčių. Dėl to mūsų iššūkiai tokie pat kaip ir prieš 15 metų – parūpinti tų įdomių, svarbių, į pokalbį kviečiančių minčių. Nesiekiame suspėti paskui didžiuosius interneto portalus – nuo jų greičio, lėkštumo, pertekliaus pavargę skaitytojai ieško ramios, švarios erdvės, kur skaitiniai, žiūriniai ar klausiniai kruopščiai atrinkti. 

G. Kazlauskaitė: Kategoriškai atsisakome pataikauti skaitytojų, kurie vis vien mūsų neskaitys, poreikiams, todėl išlikome konservatyvūs dizaino ir kitų spec. efektų atžvilgiu. Laikraštis leidžiamas labai paprastai, ekologiškai, be jokių įmantrybės pretenzijų, be spalvotos spaudos. Turime ir vien tik internetinį projektą (tos medžiagos nededamos į laikraštį). Mes nesiekiame būti žūtbūtinai patrauklūs kiekvienam – neperšame savęs, mus skaito tie, kuriems to reikia. 

Man asmeniškai reikėjo peržengti save, kol išmokau reklamuoti publikacijas feisbuke, nes anksčiau tai atrodė vulgaru. Kalbos redaktorei nebuvo lengva priprasti prie pakitusios autorių, kurie studijuoja užsienyje, kalbos. 

– Kalbant apie galimybę tekstus skaityti internete, kaip manote, kokį būdą šiandieninis skaitytojais renkasi dažniau – spausdintą ar internetinį. Kaip manote, kodėl ir nuo ko tai priklauso?

R. Garškaitė: Kad ir kiek bekalbėtume apie spausdinto popieriaus faktūros ar kvapo romantiką, akivaizdu, kad vis daugiau skaitome internete. Įsiminiau a.a. sociologo Zygmunto Baumano frazę, pasakyta vizito Vilniuje metu 2013 m.: gyvename tarp dviejų pasaulių – on line ir off line. Dėl to visi periodiniai popieriniai leidiniai yra priversti galvoti apie kokią nors egzistencijos virtualybėje formą. Visgi dalis žmonių vertina galimybę turėti fizinį sąlytį su skaitiniu: nešiotis kuprinėje, rasti pašto dėžutėje, braukyti puslapius. Aš asmeniškai skaitydama spausdintą žodį lengviau sutelkiu dėmesį ir atskiriu autoriaus mintis nuo savųjų.

[quote author=“R. Garškaitė„]Stebuklas, kad jauni, išsilavinę, kūrybingi žmonės nori dirbti prastai apmokamą ir daug reikalaujantį darbą, rašydami apie kultūrą.[/quote]

– Kodėl dabar, kai daugelis gali skaityti keliomis užsienio kalbomis, kultūriniuose leidiniuose spausdinama tiek daug vertimų? Kokios tematikos tekstai yra labiausiai skaitomi?

G. Kazlauskaitė: Dėl pačios lietuvių kalbos – ji turi turėti svarbiausių veikalų vertimus, antraip neturės sąvokų, nepatirs kalbos dinamikos, užsikonservuos ir numirs. Be to, vargu ar kiekvienas taip jau viską ir perskaito vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, itališkai. Rusų, lenkų, latvių kalbas taip pat jau moka ne visi, ypač moksleiviai. Leidinys yra bendruomeninis projektas, prie jo dirba labai geri vertėjai, kurie ne tik suranda ir išverčia svarbiuosius tekstus, bet ir seka, pavyzdžiui, portugalų literatūros raidą, naujoves, domisi ir senaisiais, ir šiuolaikiniais autoriais. Nepaisant to, kad jau beveik trisdešimt metų esame atviri pasauliui, dar labai daug ko nežinome ir neturime: ne viskas yra pasiekiama ir anglų kalba, o pervertiniai, kai verčiama ne iš originalo, beveik neturi prasmės. 

Nesame naujienų portalas, todėl nėra tokio reiškinio kaip „skaitomiausios temos“. Šiuo metu daugiausiai kliktelėjimų sulaukia autoriai, kurie yra aktyvūs socialiniuose tinkluose, bet mes to netapatiname su verte. Paradoksalu, kartais labai skaitomi yra ir visai nepragmatiški tekstai, pavyzdžiui, Brodskio kalbos. 

R. Garškaitė: Nežinau, ar tikrai vertimų tiek daug: kol kas nepastebėjau jų publikavimo lietuvių autorių sąskaita. Apskritai vertimus kultūrinėje spaudoje vertinu teigiamai, nes mūsų kūrėjų ir temų ratas ne pats plačiausias, visgi nedidelė tauta esame. Džiaugiuosi, kai per poezijos vertimus atrandu naują poetą ar susipažįstu su tendencijomis kitose šalyse ar žemynuose skaitydama publicistiką. Išmintingai atrinkti vertimai plečia akiratį, kas mums tik į naudą. 

– Ar susimąstote apie kultūrinių leidinių bei kultūrines temas rašančių žmonių ateitį? Kokias tendencijas įžvelgiate? Jauni žmonės tampa kūrybingesni, o galbūt priešingai? Įdomu ir tai, kokie šiandien yra autoriams keliami reikalavimai.

G. Kazlauskaitė: Ne, apie savo ateitį kiekvienas mąsto individualiai, ji man nepavaldi. Be to, leidinių redaktoriai šiandien turi daug mažiau galios, negu anksčiau. Nors dažnai iš karto matosi, kodėl žmogus veržiasi publikuotis – siekia matomumo, žinomumo, pripažinimo ar jam tiesiog įdomu, jis nori prisidėti prie leidinio kaip bendruomeninio projekto. Mums neretai rašo doktorantai – jie turi daugiausiai idealizmo, vėliau nueina akademiniais ar visuomeniniais keliais. Pradedantieji literatai gan narciziški, jie žiūri savo raiškos, o ne ko reikia laikraščiui – nukreipiu juos į labiau literatūrinius leidinius, bet jie vis vien grįžta, matyt, publikacija „Šatėnuose“ yra tam tikro prestižo ženklas. Man įdomiausia, kad laikraštis visais laikais pritraukia jaunus frykus – nežinau, iš kur jų randasi, nes rinkos dėsniai diktuoja ką kita. 

[quote author=“G. Kazlauskaitė“]Man įdomiausia, kad laikraštis visais laikais pritraukia jaunus frykus – nežinau, iš kur jų randasi, nes rinkos dėsniai diktuoja ką kita.[/quote]

Kriterijai publikacijai yra aukšti, daugelis jų neatitinka: žmogus turi žinoti, kur rašo ir siunčia savo tekstą. Juokinga, kai atsiunčia savo „kūrybinius bandymus“ neskaitę laikraščio, nežinantys, kad egzistuoja šioks toks profesionalumo lygmuo.

R. Garškaitė: Verčiau mąstytume apie dabartį, nes ateities gali ir nebūti. Užtenka prisiminti „Literatūros ir meno“ numerį tuščiais puslapiais praėjusių metų vasarį. Valdžia nesupranta kultūros, įskaitant kultūros leidinius, svarbos, jai skiriamos tikrai per menkos lėšos. Gaila, kad nenorima investuoti į kultūrą, kas atsipirktų daugeriopai. Stebuklas, kad jauni, išsilavinę, kūrybingi žmonės nori dirbti prastai apmokamą ir daug reikalaujantį darbą, rašydami apie kultūrą.   

– Kalbant apie politinį-socialinį ir kultūrinį gyvenimą, kaip manote, tai du vienas nuo kito neatskiriami reiškiniai ar visgi kultūrą sieti su politinėmis idėjomis yra neteisinga? Kodėl?

G. Kazlauskaitė: Jie eina koja kojon. Politika yra daug glaudžiau susijusi su kultūra, negu įprastai įsivaizduojama. Nors kai kurie kultūrininkai skelbiasi esą apolitiški ar kad „menas aukščiau politikos“ – tokie pareiškimai taip pat yra politika, ir, deja, prasta, nusiplaunanti rankas. Tai tas pats, kas sakyti: „Nebalsavau, nes nebuvo manęs verto kandidato“.

[quote author=“R. Garškaitė“]Populiariajai žiniasklaidai pranešinėjant orus, kultūrinė turėtų samprotauti apie klimato kaitą.[/quote]

R. Garškaitė: Kadangi žmogus yra religinis, kultūrinis, politinis ir t.t. padaras vienu metu, skirtingi jo gyvenimo matmenys neturėtų būti dirbtinai atskirti. Juolab kad menas vis jautresnis socialiniams pokyčiams, problemoms. Argi Michelis Houellebecqas savo romanuose neturi ko pasakyti apie vakariečio būklę? Ar spektaklis „Žalia pievelė“ nekalba paveikiai apie bendruomenės tapatybės krizę? Neatsižvelgimas į socialinę ir politinę tikrovę kultūroje man atrodo gan naivus, o gal ir egoistiškas.

–Ačiū Jums.